Skip to content Skip to navigation

Popietė „Saldus pienelis, gardus sūrelis“

Popietė „Saldus pienelis, gardus sūrelis“

Pateikta: 2018-03-15 09:01 (atnaujinta: 2018-03-15 09:25)
Dažnai tenka girdėti: „naminis maistas – skaniausias“, „namie megztos kojinės – šilčiausios“, „sava dekupuota dėžutė – mieliausia“. Ne paslaptis, kad namuose gaminami net patys paprasčiausi patiekalai, rūbai, daiktai savo sudėtimi ar skoniu neretai pranoksta kavinių ir parduotuvių gaminius.
 
Artėjant Šv. Velykoms muziejaus Informacijos ir edukacijos skyrius į Tradicinių amatų centrą kretingiškes pakvietė pasigaminti skaniausią ir autentiškiausią kaimišką sūrį iš natūralaus, riebaus kaimiško, nepasterizuoto pieno.
 
Būrelis moterų atidžiai klausėsi darbščiosios tautinio paveldo puoselėtojos Vidos Viskontienės apie tai, kad sūrius mūsų protėviai gamino jau 5200 prieš m. e.! Tyrinėjant molinių puodų šukes buvo aptikti riebalų pėdsakai (išliekantys ilgiausiai) ir buvo nustatyta, kad tai pieno riebalai. Tačiau nebuvo aišku, kas buvo daroma su šiuo pienu. Vėliau buvo atrastos šukės su pieno riebalų pėdsakais bei su skylutėmis, kurios, matomai, buvo naudojamos išrūgoms nuvarvinti, o tai reiškia, sūriui (tai yra labiau varškei) gaminti. 
 
Neįmanoma tiksliai nusakyti kas atrado sūrį. Bet viena yra aišku: jis buvo išrastas atsitiktinai tuo metu, kai mūsų klajokliai protėviai tapo sėsliais ir pradėjo auginti gyvulius.
 
Žmonės, augindami ožkas, avis ir karves po trupučiuką pradėjo naudoti jų pieną. Labai greitai primelžiamo pieno kiekis viršijo dienos sunaudojimą, tad jis pradėtas saugoti mediniuose ir moliniuose induose. Šiuos indus sunku buvo gerai išplauti juolab, kad tuo metu apie higieną niekas negalvojo. Blogai išplauti indai pripildyti šviežio pieno dažnai stovėdavo saulės atokaitoje arba prie ugnies, tad neužilgo pienas surūgdavo ir gaudavosi sustandėjusi masė. Mūsų protėviai būdami smalsūs paragavo ir įvertino perdirbtą pieną. Tokiu būdu atsirado pirmasis sūris. Natūraliame piene esančios rūgštys, veikdamos drauge su bakterijomis ir šiluma sutraukė pieną ir šis produktas tapo nuolatiniu valgiu.
 
Sūris, kokį valgome šiandien, yra toli gražu ne toks, kokį jį valgė XIX amžiaus miestiečiai, ir ne toks, kokį jį valgys dar už šimto metų...“ kalbėjo Vida Viskontienė.
 
Tradicinių amatų centro virtuvėje akylai stebėjome kaip keičiasi kaitinamo pieno išorinė išvaizda – spalva ir forma, gautus taip vadinamus „žildinius“ pylėme į kiaurasamtį, išklotą marle. Gautą varškę dėjome į dubenėlį, pasūdėme pagal skonį, pagardinome kmynais ir gerai išminkėme. Pagamintą masę sukrėtėme į sūrio maišelius (jį galite pasisiūti iš senų audinių ar įsigyti paprastą skysčiui laidžią marlę), užrišome ir prislėgėme, kad išbėgtų visas skystis. 
 
Atskyrus varškę, per koštuvą į indą, nuvarvėjo išrūgos. Jų Vida neišpylė! Pagardinusi cukrumi ir šiek tiek mielėmis, pateikė nuostabaus gaivaus skonio, naudingą gėrimą, pavadindama jį „pieno šampanu“.
 
Šią, kovo 10-ąją dieną, pirmą kartą Tradicinių amatų centre išbandytą naminio sūrio gaminimo edukacinę programą rekomenduosime ateityje visiems norintiems įsitikinti, kad šviežias naminis varškės sūris – paprastas ir be galo skanus!
 
Ir ne veltui Lietuva nuo seno garsėja nebrandintais, iš karvės pieno pagamintais varškės sūriais...
 
 
Parengė Roma Luotienė