Skip to content Skip to navigation

Pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios įkūrėjai Chodkevičiai

Pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios įkūrėjai Chodkevičiai

Pateikta: 2017-03-27 08:34 (atnaujinta: 2017-10-03 09:28)

Kretingos pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios įkūrėjas, Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius (1561–1621). XVII a. I ketv. Lietuvos dailės muziejus.

Kretingos pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios pastatų komplekso statybą 1605–1617 metais finansavo vienas žymiausių XVII a. pradžios Lietuvos didikų ir karvedžių Jonas Karolis Chodkevičius su žmona Sofija Mieleckaite-Chodkevičiene. Manau, kretingiškiams įdomu bus šiek tiek sužinoti apie jų bažnyčios ir vienuolyno fundatorių šeimą bei jos narių likimus.
 
Jonas Karolis gimė Lietuvos pėstininkų etmono Jono Chodkevičiaus (1537–1569) ir iš lenkų didikų, Krokuvos vaivadų Zborovskių giminės kilusios Kristinos Chodkevičienės († 1588 m.) šeimoje. Tradiciškai jo gimimo data nurodomi 1560 metai. Tačiau lenkų tyrinėtojai nustatė, kad Jonas Karolis gimė 1561, o metais anksčiau – jo vyresnysis brolis Aleksandras Chodkevičius (1560–1626). Jų tėvas buvo žymus Lietuvos valstybės veikėjas, delegacijos Liubline vadovas, Livonijos valdytojas, Lietuvos didysis maršalka, prisidėjęs prie Vilniaus universiteto steigimo. Būdamas Žemaičių seniūnu, 1572 m. įkūrė Johanesbergo (Skuodo) miestą ir įsigijo karališkąjį Kretingos dvarą.

Pirmoji žmona Sofija Mieleckaitė-Chodkevičienė (1566–1619). Apie 1610–1619 m., reprodukuota 1822 m. Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčia.

Jonas Karolis studijavo Vilniaus, Ingolštato (Vokietija) ir Paduvos (Italija) universitetuose. Keliaudamas po Europą, įgijo teorinių ir praktinių karinės vadybos žinių. Grįžęs tarnavo didžiajam kunigaikščiui Zigmantui Vazai, vadovavo praktiškam rūmų kariuomenės kariniam mokymui. Nuo 1595 m. pasišventė nuolatinei karo tarnybai, 1599 m. tapo Žemaičių seniūnu. 1600 metais paskirtas lauko etmonu, 1601–1609 m. vadovavo Lietuvos kariuomenei kovose su Švedija dėl Livonijos Uždauguvio žemių, 1601 m. kartu su didžiuoju Lietuvos etmonu Kristupu Mikalojumi Radvila Perkūnu pasižymėjo mūšyje ties Kokneze. Perėmęs didžiojo etmono bulavą, 1605 m. rugsėjo 27 d. ties Salaspiliu pasiekė didžiausią savo pergalę prieš vieną galingiausių to meto Europoje švedų karalių Karolį IX. Jo vadovaujami 4000 karių prie Dauguvos upės sutriuškino link Rygos žygiavusią 14000 karių švedų kariuomenę. Mūšio metu žuvo 8000 švedų, o pats karalius Karolis IX iš mūšio lauko paspruko į Švediją. Lietuvos kariuomenė neteko apie 80 karių. Nutraukus kovas su švedais, vadovavo jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės žygiams į Maskvą, kovojo su turkais ir Krymo totoriais. 1616 metais buvo paskirtas Vilniaus vaivada, t. y. tapo dešiniąja didžiojo kunigaikščio ranka. Šiam reziduojant Lenkijoje, Jonas Karolis būdavo faktiniu Lietuvos valdovu.


Antroji žmona Ona Aloizė Ostrogiškė (1600–1654). Nežinomas dailininkas. 1624 m. Ostrogo bažnyčia (Ukraina). Juozo Pelionio nuotr., 2009 m.

Grafo valdos buvo išsimėčiusios po Žemaitiją, Lietuvą, Gudiją. Mieliausia jo širdžiai valda buvo Kretinga, kurioje 1602 m. įkurdino vienuolius pranciškonus, pastatė medinę bažnytėlę, o 1605–1617 m. išmūrijo vienuolyną su bažnyčia. Priešais bažnyčią 1609 m. pastatė miestą, kuriam suteikė Magdeburgo teisę. Naujasis vienuolyno su bažnyčia pastatų kompleksas ir įkurtas miestas tapo paminklu, skirtu grafo vadovaujamos Lietuvos kariuomenės pergalei prie Salaspilio pažymėti. Šiai pergalei atminti miestą fundatorius pavadino savo vardu – Karolštatu (vok. Karolstadt, lot. Carolstadium, lenk. Karolsztat). Šiuo vardu XVII a. buvo vadinamas ne tik miestas, bet ir dvaras bei vienuolynas su bažnyčia. Mieste jis fundavo pradinę mokyklą ir prieglaudą.
 
Jono Karolio simpatijas Kretingai patvirtina ir tai, kad statomoje bažnyčioje po didžiuoju altoriumi jis įrengė šeimos kriptą, kurioje palaidojo anksti mirusius sūnus, žmoną ir dukterėčią. Išvykdamas į paskutinįjį savo mūšį, 1620 m. grafas surašė testamentą, kuriame prašė palaidoti jį Kretingoje greta vaikų ir žmonos. Deja, antroji žmona jo valios neįvykdė.

Vyriausias sūnus Jeronimas Krizostomas Chodkevičius (1598– 1613). XVII a. pr. Gudijos nacionalinis dailės muziejus.

Būdamas Žemaičių seniūnu, tėvo įsteigtame Johanesberge (Skuode) 1614 m. įkūrė mokyklą, o Kražiuose – jėzuitų kolegiją, kuri jo sumanymu turėjo tapti Žemaičių seniūnijos švietimo ir kultūros židiniu. Šalia kolegijos 1621 m. pradėjo statyti jėzuitų bažnyčią.
 
Jonas Karolis Chodkevičius vedęs buvo du kartus. Pirmąja žmona tapo 1566 m. Sandomiere gimusi Lenkijos karaliaus sekretoriaus, grafo Mikalojaus Mieleckio († 1585 m.) ir Lietuvos didikės Elžbietos Radvilaitės (1550–1591) duktė Sofija Mieleckaitė. Nuo vaikystės ji buvusi labai dievobaiminga ir pamaldi. 1586 metais ištekėjo už Simono Alelkavičiaus Sluckio († 1592 m.), su kuriuo vaikų nesusilaukė. Vyrui mirus, 1593 m. liepos 23 d. antrąkart susituokė su grafu Jonu Karoliu Chodkevičiumi. Kartu su vyru Kretingoje rėmė vienuolyno su bažnyčia statybą, o 1618 m. spalio 22 d. testamentu skyrė lėšų prieglaudos statybai. Mirė 1619 m. gegužės 18 d. Liachavičų dvare (Gudija). Vyro rūpesčiu buvo užbalzamuota ir puošniame sarkofage parvežta į Kretingą, pašarvota pranciškonų bažnyčioje, o 1619 m. liepos 4 d. palaidota bažnyčios kriptoje po didžiuoju altoriumi greta sūnų.
 

Jeronimo Krizostomo Chodkevičiaus († 1613 m.) sarkofagas. J. Klietkutės nuotr., 2017 m.

Sofija ir Jonas Karolis Chodkevičiai susilaukė trijų vaikų: dviejų sūnų ir dukters. Vyresnysis sūnus gimė 1598 m. ir senelio garbei buvo pakrikštytas Jeronimu. Per krikštą gavo ir antrąjį – Krizostomo vardą. Klemensas Čerbulėnas nurodo, kad Jeronimas anksti pasižadėjo tapti pranciškonu, nuo vaikystės nešiojo vienuolio abitą. Mirė 1613 m. liepos 2 d. Timkovičiuose netoli Slucko (Gudija). Balzamuotas kūnas sarkofage buvo parvežtas į Kretingos pranciškonų bažnyčią ir 1614 m. kovo 18 d. palaidotas šeimos kriptoje.
 
Jaunėlis sūnus gimė 1605 m. sausio pradžioje, tėvams būnant karo žygyje Livonijoje. Tėvo garbei buvo pakrikštytas Jonu, o taip pat gavo antrąjį, Kazimiero, krikšto vardą. Mirė praėjus vos kelioms valandoms po krikšto. Kūdikio kūną tėvai parvežė į Kretingą ir 1605 m. sausio 6 d. palaidojo kaimo kapinių bažnytėlėje. Pastačius naująją bažnyčią, sarkofagą su palaikais perkėlė į šeimos kriptą.
 
Vienintelė dukra Ona Scholastika gimė 1604 metais. 1620 m. rugsėjį ištekėjo už Slonimo seniūno ir Lietuvos didžiojo maršalkos Jono Stanislovo Sapiegos (1589–1635), su kuriuo netrukus susilaukė sūnaus Karolio Sapiegos (~1621–1629). Mirus tėvui, paveldėjo didžiules jo valdas, kurias 1622 m. gegužės 2 d. užrašė vyrui. Tėvo brolis, Trakų vaivada Aleksandras Chodkevičius ir antros eilės pusbrolis, Lietuvos arklininkas Kristupas Chodkevičius šį veiksmą užprotestavo ir bandė valdas išsaugoti Chodkevičių giminei. Tačiau 1625 m. vasario 18 d. Varšuvos seimas pripažino, kad valdos Sapiegoms užrašytos nepažeidžiant įstatymų.
 

Sofijos Mieleckaitės-Chodkevičienės († 1619 m.) sarkofagas. J. Klietkutės nuotr., 2017 m.

Tais pačiais 1625 m. Ona Scholastika mirė. Vyskupas M. Valančius nurodo, kad ji buvusi palaidota Chodkevičių kriptoje Kretingoje. Tačiau čia jos karsto nėra. Manoma, kad jos sarkofagas neišliko arba vyras ją palaidojo vienoje iš Sapiegų giminės kapaviečių Gudijoje ar Lietuvoje.
 
Be žmonos ir vaikų, Jonas Karolis pasirūpino anksti mirusios dukterėčios, antros eilės pusbrolio, Mstislavlio vaivados Jeronimo Chodkevičiaus (1560–1617) dukters Kristinos Marijos Chodkevičiūtės-Farensbach (1596–1619) laidotuvėmis, palaidojęs ją greta savo šeimos narių. Jos vyras, karvedys, Livonijos valdytojas Georgas Volmaras fon Farensbachas (1586–1633) rėmė vienuolyno statybą, finansavo refektorijaus patalpų įrengimą.
 
Palaidojęs pirmąją žmoną, 1620 m. lapkričio 28 d. Jaroslave (Lenkija) Jonas Karolis vedė jauną rusėnų kilmės kunigaikštytę Oną Aloizę Ostrogiškę (1600–1654). Jos tėvas kunigaikštis Konstantinas Vosylius Ostrogiškis (1571–1603) buvo Voluinės vaivada, o motina Ona Kostka (1575–1635) kilusi iš Lenkijos karalystės dvariškių šeimos. Antroji santuoka ilgai netruko. Neprabėgus metams, Jonui Karoliui Chodkevičiui teko stoti į paskutinįjį savo mūšį. Jo vadovaujama jungtinė 70000 karių Lenkijos–Lietuvos kariuomenė sėkmingai atrėmė 220000 Turkijos karių ir Krymo totorių puolimą ir apgynė Chotyno tvirtovę (Černovcų sr., Ukraina). Nuo netikėtai užklupusios ligos didysis etmonas 1621 m. rugsėjo 24 d. mirė. Po mūšio jo kūnas buvo perkeltas į Kamenecą, o vėliau žmona jį išsivežė į Ostrogą (Ukraina) ir ten pastatytoje koplyčioje 1622 m. palaidojo. Auksu aptaisyta grafo širdis buvo pakabinta prie altoriaus Didžiosios Berestovicos bažnyčioje (Gudija), o kaukolė padėta Mlynovo (Ukraina) dvaro koplyčioje.
 

Jauniausio sūnaus Jono Kazimiero Chodkevičiaus († 1605 m.) sarkofagas. J. Klietkutės nuotr., 2017 m.

Po vyro mirties Ona Aloizė prisiekė daugiau netekėti, gyveno asketišką dievobaimingos katalikės gyvenimą, užsiėmė labdara ir karitatyvine veikla, rėmė vienuolius jėzuitus. Jiems 1624 m. Ostroge pastatė jėzuitų bažnyčią ir kolegiją, o joje studijuojantiems neturtingiems bajoraičiams – bendrabutį. Jos lėšomis buvo pastatyta Ostrogo prieglauda ir vargšų globos namai. Iš 1636 m. mirusios motinos paveldėjusi didžiules valdas su 16 miestų, juose statė katalikų bažnyčias, vienuolynus ir mokyklas, unitams perdavė Turovo stačiatikių bažnyčią. 1648 metais prasidėjus promaskvietiškam Bogdano Chmelnickio kazokų sukilimui, pasitraukė į Krokuvą, kartu išsiveždama sarkofagą su vyro Jono Karolio Chodkevičiaus palaikais. Netrukus persikėlė į Didžiosios Lenkijos vaivadijoje esantį Racoto dvarą, kuriame 1654 m. sausio 27 d. mirė. Palaidota buvo Krokuvos šv. Motiejaus jėzuitų bažnyčioje. Karams nurimus, jėzuitai sarkofagus su Onos Aloizės ir jos vyro Jono Karolio Chodkevičiaus palaikais parsivežė į Ostrogą ir 1722 m. lapkričio 22 d. iškilmingai perlaidojo jėzuitų bažnyčioje, kurią rusai 1875 m. nugriovė.
 

Dukterėčios Kristinos Marijos Chodkevičiūtės-Farensbach († 1619 m.) sarkofagas. J. Klietkutės nuotr., 2017 m.

Po mirties grafą ilgai lydėjo šlovė. Poetai apie didįjį karvedį rašė poemas ir panegirikas, dailininkai tapė portretus ir paveikslus, įamžinančius jo pergales ir asmeninį gyvenimą, mokslininkai tyrinėjo korespondenciją ir karybos meną.
 
Tarpukariu ir kretingiškiai susivokė esą skolingi grafui už miesto, bažnyčios bei vienuolyno įkūrimą ir jo vardu pavadino vieną pagrindinių miesto gatvių. Tiesa, sovietmečiu ji buvo pervadinta, tačiau 1990 m. gatvei grąžintas J. K. Chodkevičiaus vardas.
 
Kretingoje Joną Karolį Chodkevičių ir jo šeimos narius mena Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje kabantys Jono Karolio ir Sofijos Chodkevičių portretai, po didžiuoju altoriumi esanti Chodkevičių šeimos kripta su puošniais sarkofagais, pagrindines ir šonines duris puošiantys herbai ir portretinės hermos.
 
Kretingos muziejuje veikia Chodkevičių ekspozicija, kurioje eksponuojamas paveikslas, vaizduojantis garsiąją didžiojo karvedžio pergalę Salaspilio mūšyje.
 
1989 metais Jonas Karolis Chodkevičius buvo nominuotas pirmuoju Kretingos miesto Garbės piliečiu. Minint Magdeburgo teisės suteikimo Kretingai 400-ąsias metines, 2009 m. birželio 12 d. Rotušės aikštėje atidengtas paminklas Kretingos miesto, bažnyčios ir vienuolyno įkūrėjui Jonui Karoliui Chodkevičiui atminti (architektas Adomas Skiezgelas, skulptorius Rimas Eidėjus).
Kretingos bažnyčios pagrindinių durų fragmentas. XVII a. I ketv. Viršuje kairėje Jono Karolio Chodkevičiaus, dešinėje – Sofijos Mieleckaitės asmeniniai herbai. Asmeninis herbas buvo asmens tapatybės ženklas, rodantis jo savininko dviejų kartų giminystės ryšius. J. K. Chodkevičiaus herbo skydo kairės pusės viršutiniame lauke yra senasis Chodkevičių herbas „Koscieša“, apatiniame lauke – senelės iš tėvo pusės Onos Šemetaitės herbas „Korčak“, viduriniame lauke per visą skydo aukštį – Chodkevičių herbui suteikto Livonijos grifo atvaizdas, dešinės pusės viršutiniame lauke – motinos Kristinos Zborovskos giminės herbas „Vanagas“, apačioje – senelės iš motinos pusės Onos Konarskaitės herbas „Abdank“. Žmonos Sofijos Mieleckaitės herbo skydo kairės pusės viršutiniame lauke pavaizduotas tėvo Mikalojaus Meleckio giminės herbas „Grifas“, apatiniame – senelės iš motinos pusės Elžbietos Šidloveckos herbas „Odrovonž“, skydo dešinės pusės viršutiniame lauke – motinos Elžbietos Radvilaitės giminės herbas „Trimitai“, apatiniame – senelės iš tėvo pusės Onos Kolia herba „Junoša“. Virš skydų kyla šalmai su karūnomis, o virš jų mitologinio gyvūno grifo ir paukščių pusfigūrės. Po herbais – Jono Karolio Chodkevičiaus (kairėje), pirmosios žmonos Sofijos Mieleckaitės (viduryje) ir antrosios žmonos Onos Aloizės Ostrogiškės (dešinėje) portretinės hermos (anot K. Čerbulėno). J. Klietkutės nuotr., 2016 m.
 
Julius KANARSKAS
Kretingos muziejaus istorikas