Skip to content Skip to navigation

REKETĖS PILALĖ

REKETĖS PILALĖ

Pateikta: 2017-08-21 08:05 (atnaujinta: 2017-08-21 08:25)

Reketės pilalė 1940 metais. Prano Baleniūno nuotr.

Į pietus nuo Salantų, Kretingos rajono šiaurės rytiniame pakraštyje, ties riba su Plungės rajono Šateikių seniūnija yra Reketės kaimas. Tai viena seniausių Šiaurės vakarų Lietuvos gyvenviečių, kurioje žmonės sėsliai gyvena nuo pirmųjų amžių po Kristaus.
 
Priešistorinės Reketės bendruomenės narius mena centrinėje kaimo dalyje, Blendžiavos dešiniojo kranto aukštumoje išlikęs kapinynas, kurio didžioji dalis XX amžiuje buvusi sunaikinta kasant žvyrą Salantų apylinkių naujakurių statyboms, kelių tiesimui ir taisymui. Archeologams tyrinėjant kapinyno likučius, nuo 1940 iki 2013 metų buvo ištirti 54 žmonių ir 1 žirgo kapas, datuojami IV–VI amžiais, taip pat surinkta nemažai atsitiktinių, iš suardytų kapų išverstų, II–XII amžiais pagamintų radinių – ginklų, darbo įrankių, papuošalų.
 
Iš visų kapų išsiskyrė V amžiaus pabaigos kario-raitelio kapas, kuriame šalia mirusiojo buvęs palaidotas jo žirgas.
 
Kariui į kapą virš galvos buvę padėti kovos dalgelė ir įmovinis kovos kirvis, o palei dešinįjį šoną – svaidomoji ir smogiamoji ietys su geležiniais ietigaliais. Mirusiojo rūbas krūtinės srityje buvęs susegtas žalvarine ir sidabrine lankinėmis segėmis, ant kairiosios rankos riešo užmauta žalvarinė storagalė apyrankė, o ant pirštų – du žalvariniai žiedai. Prie dešiniojo peties buvo padėtas odinis diržas su žalvariniais skirstikliais.

Bendras Pilalės vaizdas nuo Blendžiavos upės. Prano Baleniūno nuotr., 1940 m.

Žirgas gulėjo su kamanomis, šalia galvos padėtais geležiniais pentinais, į kapo duobę paguldytas ant kairiojo šono apie pusę metro į kairę nuo ratelio.
 
Kitų mirusiųjų kapai nepasižymėjo įkapių gausa ir įvairove. Todėl manoma, kad aprašytame kape į Anapilį buvęs išlydėtas labai įtakingas Reketės bendruomenės karys, gal būt – jos vadas.
 
Jau 1940 metais kaime pradėta ieškoti piliakalnio – įtvirtintos gyvenvietės, kurią senovės Reketės bendruomenė galėjo įsirengti tam, kad apsigintų nuo įvairaus plauko priešų. Tuo metu į akis krito kaimo rytiniame pakraštyje, 1,3 kilometro į rytus nuo kapinyno, netoli ribos su Šateikių kaimu, Blendžiavos upelio dešiniajame krante J. Balsio žemėje stūksanti iš aplinkos išsiskirianti kalvelė, vietos gyventojų vadinama Pilale arba Pilaliu.
 
Tai moreninė kalva, kurią iš pietų pusės juosia Blendžiava, o iš šiaurės – pelkėta pieva. Jos pagrindo ilgis šiaurės – pietų kryptimi siekia 23 metrus, o plotis – 18 metrų. Šlaitai nuolaidūs, iki 5 metrų aukščio. Viršuje yra nedidelė, šiaurės – pietų kryptimi ištęsta, apie 12 metrų ilgio ir 3–6 metrų pločio aikštelė. 

Pilalė 1996 metais. Povilo Tebelškio nuotr.

Vietos gyventojai pasakoja, kad kalvoje senovėje stovėjusi žemaičių pilis, kurios gynėjai kovojo su rusais ir švedais. Pasak kitų, Pilalę supylė į Lietuvą įsiveržę švedai, kurie joje gyveno. Čia, esą, buvusios pakastos švedų prisiplėštos brangenybės, todėl kalvelė neišvengė lobių ieškotojų dėmesio, kurie viršūnėje iškasė nemažą duobę.  
 
Kultūros vertybių registre kalva registruota kaip Reketės piliakalnis (unikalus kodas 12263). Tačiau nei jos viršūnėje, nei aplinkoje gynybiniams piliakalniams būdingų pylimų ir griovių nesimato. 
 
Archeologas, ilgametis Imbarės piliakalnio tyrinėtojas Vytautas Daugudis Reketės pilalę priskyrė prie miniatiūrinių piliakalnių, o archeologas Gintautas Zabiela laikė ją piliakalniu-slėptuve, į kurią priešui artėjant subėgdavo slėptis apylinkės seniai bei moterys su vaikais. 
 
1981 metais Pilalę žvalgęs kretingiškis kraštotyrininkas Ignas Jablonskis vakarinėje papėdėje 50 cm gylyje aptiko anglių ir suodžių sluoksnį. Jis buvo linkęs manyti, kad kalvelė esanti pilkapis, kurį artimiesiems laidoti supylė senieji šio krašto gyventojai dar iki Kristaus. 

Pilalės planas pagal Povilą Tebelškį. 1996 m.

1996 metais Pilalę tyrinėjo archeologas Povilas Tebelškis. Ištyręs kalvos viršūnę, jis nerado nei piliakalniams būdingo kultūrinio sluoksnio, nei pilkapyje palaidotų žmonių kapų. Nustatyta, kad kalva nėra supilta žmonių rankomis. Ji natūrali, susiformavusi ledynmečio tirpsmo metu ir vėliau upei keičiant vagą bei per potvynius plaunant aplinkines žemes.
 
Kalvos šiaurinėje dalyje buvo ištirta apie 110 cm skersmens ir iki 40 cm gylio duobė, kurios dugne aptiktas 5–7 cm storio anglių sluoksnis, liudijantis, kad šioje vietoje ilgesnį laiką buvusi kūrenama ugnis. Todėl galima daryti prielaidą, kad kalvoje galėjusi veikti pagoniška šventykla – alkas, kuriame senieji šio krašto gyventojai atlikdavo apeigas savo dievams pagerbti.  
 
Šiandien Pilalė geriausiai pasiekiama važiuojant krašto keliu Skuodas–Plungė. Išvažiavę iš Salantų bei pravažiavę Žeimių ir Reketės kelių kryžkelę, artėdami prie Šateikių girios neprivažiavę Plungės rajono ribos sukame į dešinėje esantį lauko keliuką ir juo važiuojame 270 metrų. Pravažiavę kairėje pusėje esantį miškelį, toliau einame laukais jo vakariniu pakraščiu apie 370 metrų. Pilalė stūkso Blendžiavos slėnyje, į šiaurę nuo santakos su bevardžiu dešiniuoju intaku.
 
Julius KANARSKAS,
archeologas, istorikas, Kretingos muziejus
Iliustracijos iš Kultūros paveldo centro Paveldosaugos bibliotekos.