Skip to content Skip to navigation

Restauruotas grafo Juozapo Tiškevičiaus įkapinis kryžius

Restauruotas grafo Juozapo Tiškevičiaus įkapinis kryžius

Pateikta: 2017-03-06 09:19 (atnaujinta: 2017-03-27 08:16)

2014 m. Juozapo Tiškevičiaus sarkofage rastas kryžius. Jolantos Klietkutės nuotr., 2014 m.

Prieš trejetą metų Kretingos muziejaus iniciatyva vykdant mokslinius tiriamuosius grafų Tiškevičių šeimos koplyčioje palaidotų asmenų palaikų identifi kavimo darbus, grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) sarkofage tarp kitų įkapių buvo rastas įkapinis kryžius. Tyrėjus nustebino, kad šis palyginti masyvus, 199 x 105 cm dydžio ir 97,4 g masės sidabro kryžius liko nepastebėtas XX a. 6 dešimtmetyje grafų koplyčioje „pasidarbavusių“ kapų plėšikų.
 
Tiesa, iš pirmo žvilgsnio kryžius neatrodė labai impozantiškai, kadangi visas buvo pasidengęs storoku apnašų ir oksidų sluoksniu, nuo sidabro masėje esančių vario ir kitų metalų priemaišų pažaliavęs, vietomis pažeistas korozijos. Istorinių duomenų apie šį kryžių ruošiantis identifikavimo tyrimams nebuvo rasta. Pradėjus domėtis kryžiaus atsiradimo istorija, Kretingos muziejuje išlikusiame grafų Tiškevičių archyve pavyko rasti grafienės Sofijos Tiškevičienės 1891–1893 metų ūkinės-finansinės veiklos užrašus. Juose rasta žinių apie grafo Juozapo Tiškevičiaus laidotuvių 1891 metais išlaidas. Vienoje išlaidų eilutėje grafienė nurodo, kad Bejeriui už sidabrinį kryžių sumokėjo 92 vokiškas markes. Kas buvo tas Bejeris – juvelyras ar prekybininkas, nenurodyta. Valiuta bei kiti įrašai apie įsigytas priemones ir paslaugas laidotuvėms leidžia manyti, kad jis gyveno Karaliaučiuje arba Klaipėdoje.
 
Atlikus palaikų identifikavimą, kol bus restauruoti laiko ir kapų plėšikų suniokoti sarkofagai, palaikus buvo nutarta perkelti į medinius karstus. Metalo dirbinių restauratorius-ekspertas Gintaras Kazlauskas pasiūlė Juozapo Tiškevičiaus kryžių restauruoti ir pagal jį pagaminti kopijas būsimiems mediniams karstams.
 
Pašalinus apnašas, kryžius atgavo pirminę išvaizdą. Tolesni tyrimai padėjo atkurti dalį jo istorijos. Pasirodė, kad Nukryžiuotojo skulptūrėlė išlieta Rusijoje, Sankt Peterburge, auksakalio Aleksejaus Sosino dirbtuvėse. Apie tai liudija perizonijaus krašte įspaustos meistro insignijos („AC“, t. y. Алексей Сосин), rusiška sidabro praba – „84“ ir Sankt Peterburgo ženklas. Yra žinoma, kad A. Sosinas darbavosi tuometinėje Rusijos imperijos sostinėje XIX a. viduryje, o įspaustas Sankt Peterburgo herbas naudotas iki 1856 metų. Tokiu būdu galime teigti, kad Nukryžiuotojo figūrėlė nulieta XIX a. 6 dešimtmetyje. Jai naudotas sidabro ir kitų spalvotųjų metalų lydinys, kurio vieno kilogramo masėje yra 875 gramai gryno sidabro.
 
Nukryžiuotasis pritvirtintas prie kryžiaus išplatintais trilapio dobilo pavidalo galais. Jis plokščias, sidabro lydinio, su iškiliomis suapvalintomis ir amalgaminiu būdu auksuotomis briaunomis kraštuose. Kitoje kryžiaus pusėje, apatiniame gale įspausta SI sistemoje naudojama praba „800“, liudijanti, kad vienam kilogramui lydinio panaudota 800 gramų sidabro. Po praba yra firminis gamintojo ženklas. Jame ekspertas G. Kazlauskas įžvelgia pavardę „[...] REYER“ ir mano, kad kryžius buvo nulietas Vokietijos imperijoje, t. y. tuo metu vokiečių valdytoje Klaipėdoje arba Karaliaučiuje. Tačiau įspaudas nėra labai ryškus: juvelyro vardo pirmoji raidė neaiški, o pavardę galima skaityti ir kaip „BEYER“. Tokiu būdu pasitvirtina Sofijos Tiškevičienės užrašuose esanti žinutė, kad kryžių ji užsakė meistrui Bejeriui.
 
Kad tai yra grafienės užsakytas įkapinis kryžius, liudija jo nugarinėje pusėje išgraviruotas dedikacinis įrašas lenkų kalba: skersinio plokštumoje – „Józef hr Tyszkiewicz“ (grafas Juozapas Tiškevičius), liemens plokštumoje – „ur. 1835 r. † 1891 r.“ (g. 1838 m. † 1891 m.). Lieka neaišku, kaip rusų juvelyro pagamintas Nukryžiuotasis 1891 metais atsidūrė ant Vokietijos meistro nulieto kryžiaus. Reikia manyti, kad Nukryžiuotojo figūra nuo seno priklausė grafui Juozapui Tiškevičiui ir buvusi pritvirtinta prie medinio kryželio. Išlydėdama grafą į paskutinę kelionę, jį mylinti žmona Sofija užsakė Nukryžiuotajam naują kryžių, kurį įdėjo mirusiajam į rankas.
 
Pragulėjęs kape daugiau kaip 120 metų, kryžius išsilaikė gerai. Nukryžiuotojo figūrėlė ir dedikacinis įrašas korozijos beveik nepažeisti. Korozija nežymiai palietė tik kryžiaus apačią, kuri kontaktavo su mirusiuoju ir jo rūbais. Grafo Juozapo Tiškevičiaus įkapinis kryžius – neįkainuojama kultūros vertybė, pasakojanti mums apie Kretingos grafų Tiškevičių šeimą ir XIX a. paskutiniojo dešimtmečio didikų laidojimo tradicijas.
 
Julius KANARSKAS
Kretingos muziejaus direktorės
pavaduotojas muziejininkystei
Atsargos pulkininkas, grafas Juozapas Tiškevičius. Aleksandro Vladislovo Štrauso nuotr. Vilnius, 1881–1885 m. Kretingos muziejaus rinkinys   2014 m. Juozapo Tiškevičiaus sarkofage rastas kryžius. Juliaus Kanarsko nuotr., 2014 m.   Restauruotas kryžius. Kretingos muziejaus rinkinys, 2017 m.