Skip to content Skip to navigation

RŪDAIČIŲ PILALĖ

RŪDAIČIŲ PILALĖ

Pateikta: 2017-07-17 11:55 (atnaujinta: 2017-07-17 12:03)


Piliakalnio planas ir išilginis pjūvis. XX a. II pusė. Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių biblioteka, F235–237

Rūdaičių kaime, kelio į Vydmantus dešinėje pusėje Žibos upelio kairiajame krante stūkso Pilale vadinama kalva, kurios vardu pavadinta minėtu keliu einanti gyvenvietės gatvė.

Ši aukštuma laikoma piliakalniu, kuris registruotas valstybės saugomų regioninio reikšmingumo lygmens nekilnojamųjų kultūros vertybių registre (unikalus objekto kodas 5258).

Apie Pilalę rūdaitiškiai sukūrė nemažai pasakojimų, padavimų ir legendų, kurias tėvai ir seneliai iš karto į kartą perpasakodavo vaikams ir anūkams. Viena jų mena, kad senovėje, per kovas su kryžiuočiais ir švedais, apylinkės valstiečiai ir kariai į Pilalę subėgdavo slėptis ir gintis prie Rūdaičių artėjant gausesnėms priešų pajėgoms.

Kiti pasakoja, kad baudžiavos laikais ant kalvos stovėjo dvaras, kurio ponai žiauriai engė ir skriaudė baudžiauninkus, juos žudė. Už tai Dievas ponus skaudžiai nubaudė, nugramzdindamas dvarą su visais jo ponais ir tarnautojais skradžiai žemės.


Piliakalnio vaizdas iš pietryčių pusės, nuo Žibos upelio slėnio. Juliaus Kanarsko nuotr., 1984 m.

Seniau prie piliakalnio praeiviams dažnai vaidendavosi milžinas, brendantis per užpelkėjusį Žibos upelio slėnį.

Pasak padavimų, Pilalė supilta žmonių rankomis. Tai padaryti, esą, Rūdaičių gyventojus privertė švedai.

Tie, kurie teigia, kad Pilalė supilta žmonių rankomis, iš dalies yra teisūs. Piliakalnį I tūkstantmečio pirmoje pusėje įsirengė Rūdaičių apylinkėje gyvenusi gimininė bendruomenė, kuri ant kalvos įsirengė įtvirtintą gyvenvietę.


Piliakalnio vaizdas Pilalės gatvės nuo tilto per Žibos upelį. Juliaus Kanarsko nuotr., 1988 m.

Piliakalnis yra krantinio tipo. Jo šlaitai statūs, rytų ir šiaurės pusėje iki 10 metrų aukščio, leidžiasi į platų, užpelkėjusį upelio slėnį, saugojusį nuo žvėrių ir priešų. Piliakalnio aikštelė pakankamai erdvi, šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi ištęsto apskritimo plano, 35 metrų ilgio ir 30 metrų pločio. Joje palei pakraščius turėjo stovėti gyvenamieji ir ūkiniai statiniai, o ties viduriu turėjusi būti įrengta bendruomenės kulto vieta.

Iš pietų ir vakarų pusių piliakalnis susisiekia su aukštuma, virš kurios aikštelė buvo pakilusi tik apie 4 metrus, todėl priešas ją nesunkiai galėjo pasiekti. Gyvenvietės apsaugai ir gynybai nuo aukštumos puslankiu palei aikštelės pietinį ir vakarinį kraštą gyventojai iš žemės ir akmenų supylė gynybinį pylimą, kurio plotis šiandien siekia 10 metrų, o aukštis – pusę metro. Senovėje pylimas buvęs aukštesnis, turėjo siekti iki 1–1,5 metro, ant jo stovėjo medinė gynybinė užtvara. Pylimui žemė buvo kasama čia pat, kalvos papėdėje, todėl tarp pylimo ir aukštumos atsirado gilus ir platus apsauginis griovys. Apsauginio griovio su pylimu ir gynybine užtvara bei užpelkėjusio Žibos upelio slėnio apjuostas piliakalnis senajame geležies amžiuje (I–IV a.) tapo sunkiai priešui prieinama tvirtove, patikimai saugojusia senuosius Rūdaičių gyventojus nuo priešo būrių puldinėjimų.

XVI amžiuje susiformavus Rūdaičių kaimui, Pilalė pateko į bendro naudojimo kaimo rėžius. Laikui bėgant ji apaugo pušynu, kurį per Pirmąjį pasaulinį karą iškirsto kaizerinės Vokietijos karinė okupacinė valdžia. XIX amžiaus antroje pusėje Rusijos imperijos valdininkai kalvos viršūnėje pastatė trianguliacijos bokštą, kurio žymės tebėra piliakalnio aikštelėje. Šiaurinėje piliakalnio dalyje vokiečių kareiviai 1944 metais buvo išsikasę apkasus prieštankiniams pabūklams.


Piliakalnio vaizdas skrydyje iš šiaurės rytų pusės. Algirdo Mulvinsko nuotr., 1996 m. gegužės 7 d.

Archeologinėje literatūroje piliakalnį pirmąkart 1899 metais paminėjo Vilniaus senienų muziejaus vedėjas Fiodoras Pokrovskis savo sudarytame ir išleistame „Kauno gubernijos archeologiniame žemėlapyje“. Jis rašo: „Kretingos valsčiaus rajone yra trys, taip vadinamos, supiltos kalvelės arba, vietos terminologija, „pilalės“, – prie Rūdaičių ir Kurmaičių kaimų bei prie Kretingos miestelio. Visos jos apvalios formos ir, eilės seka, 150, 30 ir 40 žingsnių perimetro bei 70, 15 ir 30 aršinų pločio ties viduriu.“

Pasakojama, kad 1924 metais Rūdaičiuose lankėsi ir piliakalnį apžiūrėjo Kretingoje atostogavęs archeologas, Karo muziejaus įkūrėjas, generolas Vladas Nagevičius. 1928 metais išleistame veikale „Lietuvos archeologijos medžiaga“ piliakalnį paminėjo ir archeologiniame žemėlapyje pažymėjo archeologas, pulkininkas Petras Tarasenka. Nuo to laiko piliakalnis minimas vėliau išleistoje archeologinėje literatūroje ir kultūros paminklų sąrašuose.

Piliakalnis nėra plačiau tyrinėtas. Lietuvos piliakalnių atlaso „Lietuvos piliakalniai“ I tome, kurį parengė archeologai Gintautas Zabiela ir Zenonas Baubonis, jis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII amžiumi.

Turima negausi informacija leidžia patikslinti kai kuriuos Pilalės praeities laikotarpius. Pagal pirminę paskirtį – gynybai, piliakalnis galėjo būti naudojamas iki I tūkstantmečio vidurio. Pasibaigus tautų kraustymosi epochai ir išaugus karybos lygiui, žemoki ir lėkštoki piliakalniui parinktos kalvos šlaitai ir žemas pylimas sunkiai galėjo apsaugoti pilaitės gynėjus nuo gausesnio ir geriau kariškai pasiruošusio priešo puolimo.

Muziejininko, kraštotyrininko Juozo Mickevičiaus, žvalgiusio piliakalnį 1960 metais, duomenimis, Pilalę ariant ir karo metais joje kasant apkasus rasta nemažai radinių, deja, nepatekusių į muziejus. Tarp jų buvo akmens kirvis, geležinių ietigalių, balnakilpių, žąslų, žalvarinių antkaklių, apyrankių ir segių, įvairių karolių. Gausiai tokių radinių paprastai aptinkama kapinynuose – pagonių kapinėse. Senovės gyvenvietėse ir piliakalniuose jų randama vienas-kitas.

Todėl galima kelti prielaidą, kad apie VI–VII amžių bendruomenė piliakalnį, kaip nebetinkamą gynybai, apleido. Piliakalnio kalva neliko nenaudojama – joje rasti radiniai leidžia manyti kad Rūdaičių apylinkėje VII–VIII amžiais įsikūrusi kuršių bendruomenė čia galėjo pradėti laidoti mirusius gentainius, o teritorinės bendruomenės pilį įsirengė ant netoliese esančio Nagarbos kalno. Šią prielaidą galėtų patvirtinti arba paneigti Pilalės žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai.

Julius KANARSKAS,

archeologas, istorikas,

Kretingos muziejus