Skip to content Skip to navigation

Sauserių piliakalnis

Sauserių piliakalnis

Pateikta: 2017-05-15 08:31 (atnaujinta: 2017-05-15 08:39)

Sauserių piliakalnio planas. Igno Jablonskio brėž., 1948 m. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka.

Kartenos apylinkėse, Minijos pakrantėse, stūkso net šeši piliakalniai. Tai viena tankiausių gynybinių sistemų, saugojusių senųjų šio krašto gyventojų kuršių Ceklio žemės vakarines prieigas nuo vikingų, o vėliau – nuo kryžiuočių. Beveik visi piliakalniai stūkso kairiajame upės krante. Tik vienintelis Sauserių piliakalnis buvęs supiltas priešingame, dešiniajame Minijos krante.
 
Piliakalnis sunkiai privažiuojamas, šiaurės pusėje nuo Sauserių kaimo atkirstas privačių žemės valdų, o pietų pusėje jį saugo aukštas ir status Minijos pakrantės šlaitas, skiriantis senovės gynybinį įrenginį nuo Dauginčių kaimo. Pasiekiamas nuo Kūlupėnų važiuojant Salanto gatve link Sauserių. Iš Salanto slėnio pakilus į kalną ir pravažiavus pakelės monumentalų kryžių su koplytėle, sukama į dešinę, o po to – į kairę, iki melioracijos griovio, už kurio stovi kaimo koplytėlė. Nuo jos piliakalnis yra už 700 m į pietus–pietvakarius, o jeigu eiti ar bandyti važiuoti lauko keliukais – daugiau kaip už 900 metrų. Objekto geografinės koordinatės – 345943, 6204753 (LKS), 55.95224, 21.533108 (WGS).

Piliakalnio vaizdas iš šiaurės rytų pusės. Kairėje – priešpilio pylimo liekanos, ant kurių auga ąžuolai. Antrame plane – pilies kiemo gynybinis pylimas, priešais kurį – buvusio priešpilio aikštelė. 2004 m. Gintauto Zabielos nuotr.

Teritorija apaugusi mišku, kurį prižiūri VĮ Kretingos miškų urėdijos Kartenos girininkija. Objektas atpažįstamas iš skersai kyšulio supilto pylimo, priešais kurį jaunuolyne pastatytas medinis, tipinis, Salantų regioninio parko piliakalniams žymėti skirtas anotacinis ženklas.
 
Tai tradicinis Vakarų Lietuvos regionui krantinio tipo piliakalnis, įrengtas masyviame aukštumos kyšulyje, įsiterpiančiame į Minijos upės ir jos bevardžio dešiniojo intako santaką. Iš pietryčių ir pietvakarių pusių jį juosia gilus upių santakos slėnis. Pietrytinis šlaitas status, apie 35 m aukščio, leidžiasi į Minijos slėnį. Pietvakarinis ir šiaurės vakarinis šlaitai nuolaidūs ir žemesni.
 
Piliakalnio pietvakarinėje dalyje stovėjusi medinė pilis. Jos kiemo aikštelė buvusi trapecijos plano, pailga šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, žemėjanti į šiaurės vakarus ir pietvakarius, apie 50 m ilgio ir iki 35 m pločio, 1987 m. užsodinta spygliuočių jaunuolynu. Pietrytinis jos pakraštys kartu su aukštumos šlaitu per Minijos potvynius paplautas ir nuslinkęs į upę.
 
Šiaurės rytuose nuo aukštumos pilies kiemą skiria gynybinis pylimas, supiltas iš žemių ir sutvirtintas lauko akmenimis. Jis tiesus, pailgas šiaurės vakarų–pietryčių kryptimi, siaurėja ir žemėja link šiaurės vakarinio galo, apie 30 m ilgio, 6–7 m pločio, nuo kiemo pusės 1,7 m, o lauko pusėje – iki 2 m aukščio. Senovėje ant pylimo stovėjo medinė gynybinė siena, o priešais jį buvęs iškastas apsauginis griovys, kuris šiuo metu užslinkęs. Tarp pylimo pietrytinio galo ir upės skardžio yra apie 4 m pločio tarpas, kuriame buvę įrengti ąžuoliniai pilies vartai, jungę pilį su priešpiliu.
 
Priešais pilį, į šiaurės rytus nuo pylimo buvo priešpilis – gynybinis piliakalnio darinys, skirtas ne gyvenimui, o pilies gynybai. Jo aikštelė netaisyklingo stačiakampio plano, 35 m ilgio šiaurės vakarų–pietryčių kryptimi ir 13–14 m pločio. Palei jo šiaurės rytinį kraštą buvęs supiltas gynybinis pylimas. Jam panaudotas priešais pylimą iškasto apsauginio griovio gruntas, o pats pylimas turėjo būti sutvirtintas akmenimis. Detalesnių duomenų apie šį pylimą neturime, kadangi tarpukariu jis buvo nukastas, o priešpilis paverstas dirbamu lauku. Išliko tik prie pat Minijos skardžio esantis 13 m ilgio, 8 m pločio ir iki 0,8 m aukščio pylimo pietrytinio galo fragmentas.

Piliakalnio vaizdas iš šiaurės vakarų pusės. 1984 m. Juliaus Kanarsko nuotr.

Už priešpilio priešais piliakalnį esančioje aukštumoje tarp Minijos ir bevardžio upelio plytėjo papėdės gyvenvietė. Ją 1997 m. tyrinėjo šio straipsnio autorius. 179 kv. m plote buvo aptiktas ilgalaikio ir intensyvaus arimo smarkiai apnaikintas iki 20 cm storio kultūrinis sluoksnis. Tyrimų duomenys leidžia teigti, kad priešpilio įtvirtinimus sudarė ne tik minėtas gynybinis pylimas su grioviu. Tarp priešpilio ir gyvenvietės buvo ištirtas 1,6 m pločio ir 0,6 m gylio griovio fragmentas, leidžiantis manyti, kad tarp jo ir priešpilio pylimo buvęs supiltas dar vienas, mažesnis gynybinis pylimas.
 
Už šių gynybinių įtvirtinimų buvusioje papėdės gyvenvietėje stovėjo mediniai, keturkampio plano, stulpinės konstrukcijos gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Jų karkasą sudarė į žemę įkasti 30–32 cm skersmens stulpai, o sienos buvusios apšiltintos molio tinku. Tyrinėtoje dalyje šalia pastatų aptikta senovės ugniavietė. Jai buvusi iškasta 80–82 cm skersmens, iki 44 cm gylio pusapvali duobė, kurios dugnas išklotas raudono spalvos granito nuoskalomis. Gyvenvietės kultūriniame sluoksnyje aptikta lipdytos keramikos šukių lygiu, grublėtu ir kruopėtu paviršiumi, titnago nuoskalų, molio tinko, pora gludinto akmens dirbinių.
 
Piliakalnio su priešpiliu ir papėdės gyvenviete kompleksas datuojamas I tūkstantmečiu–II tūkst. pradžia. Manoma, kad pilyje su šeimyna ir kariauna gyveno teritorinės bendruomenės vyresnysis. Artėjant priešui, pilies įgula ir gyventojai iš papėdės gyvenvietės rinkdavosi į priešpilį ir, vadovaujami pilies valdovo, bendromis jėgomis bandė apsiginti nuo puolimo. Panašu, kad pilis ne sykį degė. Apie tai liudija gynybiniame pylime iškastose bulviarūsių duobėse aptiktas storas anglių sluoksnis.
 
Mirę gyventojai ir žuvę pilies gynėjai buvo laidojami 1,6 km į šiaurės vakarus nuo piliakalnio esančioje Salanto kairiojo kranto terasoje, netoli santakos su Minija įrengtame pagonių kapinyne. Iš pradžių, II–VII a., mirusiuosius gentainiai laidojo nedegintus, o kapus apjuosdavo akmenų vainikais. Vėliau tradicija kapus apdėti akmenimis išnyko, o nuo VIII a. mirusius pradėta laidoti sudegintus.
 
Manoma, kad piliakalnis apleistas XIII a. antroje pusėje, prasidėjus kovoms su kryžiuočiais. Istoriniais laikais buvusios pilies apygardos žemėje įsikūrė Grabšyčių kaimas, o XVIII amžiuje buvo pastatytas Šateikių dvaro Grabšyčių palivarkas. Šis palivarkas Lietuvos žemės reformos laikais panaikintas ir išparceliuotas. Jo žemėje įsikūrę naujakuriai naująją gyvenvietę pavadino kovose su lenkais dėl Lietuvos Nepriklausomybės 1920 m. žuvusio kario savanorio Jono Sauserio garbei – Sauseriais.

Piliakalnio vaizdas iš skrydžio, iš pietų pusės. Zenono Baubonio nuotr., 2005 m.

Iki XX a. 3 dešimtmečio piliakalnis pateko į bendro naudojimo ganyklas, todėl nebuvo kasinėjamas ir kitaip žalojamas. Tik srauniajai Minijai paplovus aukštumos papėdę, kartu su skardžiu į upę nuslinko dalis pilies aikštelės. Skersai aukštumos supilti pylimai nuo seno traukė vietos žemdirbių dėmesį. Todėl jie piliakalnį pavadino Pilale, pasakojo, kad pylimus jame supylė žemaičiai ar tai švedai. Per Lietuvos žemės reformą piliakalnis pateko į Lietuvos kariuomenės kūrėjui savanoriui Kazimierui Urbašiui, atsikėlusiam iš Tintelių (prie Kurmaičių) kaimo, skirtą žemės sklypą. Dėl to piliakalnį buvo pradėta vadinti Urbašiaus pilale. Naujasis savininkas nukasė priešpilio pylimą, pilies pylime ėmė kasti duobes bulvėms per žiemą saugoti, priešpilį ir pilies aikštelę pavertė ariama dirva. Kaip archeologijos paminklą piliakalnį 1948 m. išaiškino Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto archeologinė ekspedicija (vadovas Pranas Kulikauskas). Piliakalnį jai nurodė inžinierius, Kretingos muziejaus vedėjas Ignas Jablonskis, nubraižęs piliakalnio planą. Ekspedicijos dalyviams K. Urbašius pasakojo, kad kasdamas duobes bulviarūsiams rasdavęs stambių anglių ir degėsių. Sykį jam prisisapnavę, kad Pilalės požemiuose yra patalpa su lobiais. Tereikia rasti angą, pro kurią galėtų patekti į vidų, kad pasiimtų paslėptus turtus. Kelis sykis jis bandė su kastuvu ieškoti įvairiose piliakalnio vietose to įėjimo, tačiau išskyrus degėsius ir anglis nieko neradęs.
 
Pagal Kultūros vertybių apsaugos departamento patvirtintą programą 1996–1997 m. buvo atlikti piliakalnio eroduojamo šlaito stabilizavimo darbai (projekto autorius inž. hidrotechnikas Juozas Lukošiūnas; darbus vykdė V. Bartkevičiaus statybos įmonė). Jų metu sutvirtintas eroduojantis šlaitas, teritorijoje iškirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai, užpiltos bulviarūsių duobės, užtaisytos šlaite buvusios išgraužos, palei aukštumos šlaitą supiltas apsauginis pylimas kritulių ir polaidžio vandeniui nukreipti nuo Minijos upės skardžio į priešingą aukštumos šlaitą.
 
Piliakalnis su šalia esančia papėdės gyvenviete sudaro nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklų kompleksą (unikalus kodas 38861), turintį archeologinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį. Komplekso teritorija apima 41105 kv. m plotą, kuris patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.
 
Julius KANARSKAS
Archeologas, istorikas