Skip to content Skip to navigation

SENKŲ PILIAKALNIS

SENKŲ PILIAKALNIS

Pateikta: 2017-08-23 12:17 (atnaujinta: 2017-08-23 12:20)

Piliakalnio vaizdas iš pietų pusės. 2011 m.

Praeities pažinimo šaltiniai liudija, kad svarbus vaidmuo Kretingos krašto priešistorėje teko Tenžės upei. Archeologijos duomenimis jos pakrantės priešistoriniais laikais buvusios tankiausiai apgyvendinta Vakarų Lietuvos teritorija, kurioje, 20 km ruože nuo ištakų iki žiočių, šiandien yra žinomi 3 pilkapynai, 10 kapinynų, trejetas piliakalnių, pora alkaviečių ir senovės gyvenvietė. Vienas iš naujausiai, prieš 15-ką metų išaiškintų senovės kultūros paminklų – Senkų piliakalnis.
 
Piliakalnis stūkso Senkų kaimo žemių pietvakariniame pakraštyje, ties riba su Ankštakiais. Pasiekiamas keliu Kretinga-Rūdaičiai, iš kurio Ankštakiuose sukame į Tarvydų gatvę ir važiuojame link Dimitravo (Tarvydų). Už 2,8 km palei melioracijos kanalą sukame į kairę ir, pavažiavę 300 m iki priešais augančio miško krašto, sustojame. Nuo jo apleistu miško keliuku pėsčiomis einame 350 m į pietvakarius, link Tenžės. Piliakalnis yra dešinėje pusėje, pradėjus leistis į upės slėnį, už apleistos žvyrduobės.
 
Ši priešistorinė įtvirtinta gyvenvietė įrengta aukštumos kyšulyje, įsiterpiančiame į Tenžės ir bevardžio jos intako santakos slėnį, į šiaurę-šiaurės rytus nuo santakos. Vakarinis ir pietinis kyšulio šlaitai statūs, nuo Tenžės pusės iki 20 metrų aukščio.
 
Piliakalnio viršūnė išlyginta, joje įrengta ovalo plano aikštelė, kurios ilgis pietvakarių-šiaurės rytų kryptimi siekia 30 m, o plotis – apie 20 metrų. Palei šiaurinį-šiaurės rytinį aikštelės kraštą buvęs supiltas gynybinis pylimas, o už jo iškastas gynybinis griovys.
 
Piliakalnį smarkiai apnaikino Karolio Požėlos kolūkiečiai, kasę iš kyšulio rytinės dalies žvyrą ir smėlį. Jie nukasė kyšulio rytinį šlaitą, didesniąją piliakalnio aikštelės ir gynybinio pylimo dalį. Centrinėje kyšulio dalyje išliko 5 m pločio vakarinė aikštelės dalis, o mažiausiai pažeista buvusi pietinė dalis. Pylimo išlikęs tik 2-4 m ilgio vakarinis galas, kurio plotis siekia apie 15 m, o aukštis – iki 0,5-0,7 metro. Priešais pylimą matosi užslinkusio gynybinio griovio žymės.

Piliakalnio vaizdas iš pietryčių pusės. 2002 m.

Karjero krašte dengiasi perkasto pylimo pjūvis. Jis liudija, kad pylimo pagrindas buvęs sukrautas iš stambių lauko akmenų, virš kurių supiltas iš griovio iškastas gruntas. Tarp akmenų, ypač viršutinėje akmenų konstrukcijos dalyje, aptikta stambių medžio anglies gabalų, liudijančių, kad ant pylimo stovėjo iš rąstų suręsta gynybinė užtvara, kurios laikančiųjų stulpų apatinė dalis buvusi įkasta į pylimą, o kad lengvai neišvirstų – sutvirtinta minėtais akmenimis. 
 
Šiuo metu piliakalnis daugiau nenaikinamas, apaugęs mišku, o karjeras apleistas.
 
Piliakalnį įsirengė vaizdingame, tarp Tenžės ir bevardžio jos intako įsiterpusiame pusiasalyje I tūkstantmečio pradžioje apsigyvenusi senovės Senkų gyventojų bendruomenė. Įtvirtinta gyvenvietė jai buvo reikalinga apsiginti nuo dažnėjančių nedraugiškų kaimynų ir iš tolimesnių kraštų atklystančių priešų išpuolių.
 
Mirusius ir kovoje su priešais kritusius gentainius bendruomenės nariai laidojo į pietus nuo piliakalnio įrengtame kapinyne. Pagal pagonišką tradiciją gyvųjų pasaulį – gyvenvietę (piliakalnį) nuo mirusiųjų pasaulio (kapinyno) skyrė bevardis Tenžės intakas, vingiuojantis piliakalnio papėde.
 
Šias pagoniškas kapines 1986 m. tyrinėjo kretingiškis inžinierius Ignas Jablonskis. Ištyręs 75 kv. m plotą, jame rado 2 griautinius III a. antros pusės – IV a. pradžios, 2 griautinius ir 6 degintinius XI-XII a. žmonių kapus, žirgo galvos auką ir akmenų krūsnį.

Gynybinio pylimo su akmenų konstrukcija pjūvis. 2002 m.

Kapinyno tyrinėjimų duomenys leidžia manyti, kad Senkų piliakalnis buvo naudojamas iki XIII amžiaus. Senkų pilies bendruomenė su kitomis prie Tenžės gyvenusiomis bendruomenėmis IX–XIII a. turėjo priklausyti stambesniam teritoriniam-administraciniam, ūkiniam ir gynybiniam pietinių kuršių Mėguvos žemės centrui – Nagarbos pilies apygardai. Prasidėjus kovoms su kryžiuočiais, Senkai tapo priešakine apygardos pilimi, kurios įgula pirmoji turėjo stoti į kovą su artėjančiu priešu ir pristabdyti jo puolimą, kol į pagrindinę Nagarbos pilį gintis susirinks visi teritorinės bendruomenės gyventojai.
 
Livonijos ordinui užkariavus kuršius, Senkų pilis buvo apleista, o piliavietė laikui bėgant pamiršta. Melno taikos sutartimi dalį ištuštėjusių pietinių kuršių žemių vokiečiams perdavus Lietuvai, į jas XV a. ėmė keltis žemaičiai. Valstiečiai kūrėsi žemdirbių gyvenvietėse – kaimuose, dalį kurių didysis kunigaikštis už karinę tarnybą perdavė savo bajorams. Tokiu būdu XVI a. atsirado Senkų bajorkaimis, kitaip tuo metu vadintas Senkaičiais. Pavadinimas liudija, kad pirmasis šio kaimo savininkas buvo bajoras Senkus. Vėliau kaimas priklausė bajorams Šalkauskiams, iš kurių Kretingos krašto istorijoje ryškiausią pėdsaką paliko 1831 m. sukilimo prieš rusų jungą dalyvis Ignotas Šalkauskis (1801–1870), palaidotas Kretingos senosiose kapinėse.
 
Pirmieji kaimo gyventojai kūrėsi netoli piliakalnio. Sunkias žemdirbių pastangas įdirbti plėšinines žemes iki šių dienų mena į šiaurę ir rytus nuo piliakalnio miške išlikę skersai kyšulio ir jo pakraštyje palei upelį supilti žemių ir stambių riedulių pylimai-ežios, žymintys dirbamų žemės rėžių ribas.
 
Senkų piliakalnį 2002 m. išaiškino ir žvalgė docento dr. Algimanto Merkevičiaus vadovaujama Vilniaus universiteto ir Kretingos muziejaus archeologinė ekspedicija. Piliakalnis patenka į valstybės saugomos regioninio reikšmingumo lygmens kultūros vertybės – Senkų senovės žemdirbystės vietos (unikalus kodas 28712) teritoriją.
 
Julius KANARSKAS,
archeologas, istorikas, Kretingos muziejus
Autoriaus nuotraukos.