Skip to content Skip to navigation

SENOSIOS ĮPILTIES KARO KALNAS

SENOSIOS ĮPILTIES KARO KALNAS

Pateikta: 2017-08-28 08:39 (atnaujinta: 2017-08-28 08:50)

Piliakalnis iš pietvakarių pusės. Juozo Mickevičiaus nuotr., 1959 m. Kretingos muziejaus Ikonografijos rinkinys

Gilias istorines šaknis turintis Senosios Įpilties kaimas didžiuojasi piliakalnių gausumu. Jo žemėse vienas netoli kito išliko net trys piliakalniai, menantys senųjų šio krašto gyventojų kuršių kovas su priešais. Šiame straipsnyje noriu papasakoti apie atokiausiai nuo kaimo nutolusį, pačiame Kretingos rajono ir Lietuvos valstybės paribyje prie Šventosios upės stūksantį Karo kalną.
 
Tai būdingas šiam kraštui krantinio tipo gynybinis piliakalnis, įrengtas aukštumos kyšulyje. Jo vakarine papėde seniau tekėjo Šventosios upė, kuri šiuo metu pasislinkusi į vakarus, arčiau latviško kranto, o tarp piliakalnio ir naujosios vagos telkšo kelios vandeningos senvagės.
 
Iš pietų ir rytų pusių piliakalnį nuo greta esančių aukštumų skiria plati, ledynų tirpsmo metu susiformavusi dauba, iš kurios rytinio krašto išteka ir į vakarus link Šventosios teka sraunus šaltinis. Manoma, kad piliakalnio naudojimo laikais šis šaltinis buvęs sakralizuotas, kadangi dar ir šiandien senoliai žemaičiai mano, kad iš rytų į vakarus tekantis vanduo turįs stebuklingų gydomųjų savybių.

Piliakalnio planas, braižytas 1959 m. Kretingos muziejaus Mokslinis archyvas, F4–12

Kyšulio šlaitai iki 14 metrų aukščio, vidutinio statumo, kiek statesni vakarinėje pusėje, nuo Šventosios upės. Pačiame kyšulio gale, piliakalnio pietinėje dalyje yra aikštelė – buvusios pilies kiemas, kuriame priešistoriniais laikais stovėjo šioje vietoje I tūkstantmetyje įsikūrusios bendruomenės gyvenamieji ir pagalbiniai statiniai.  Aikštelė trikampio pavidalo, šiaurės – pietų kryptimi apie 30 metrų ilgio, o ties šiaurine kraštine – 30 metrų pločio. Šioje vietoje palei kraštinę supiltas 30 metrų ilgio, 12 metrų pločio ir 1,2 metro aukščio gynybinis pylimas. Manoma, kad jo pagrindui naudoti apylinkėje surinkti akmenys, virš kurių supiltas grunto sampilas. 
 
Išorinis gynybinio pylimo šlaitas 1,6 metro aukščio ir leidžiasi į šiaurės pusėje esantį priešpilį. Priešpilio aikštelė netaisyklingos trapecijos plano, apie 37 metrus ilgio pietų-šiaurės kryptimi, nuo 34 metrų pločio pietiniame iki 55 metrų pločio šiauriniame gale. Jos paviršius lygus ir yra žemiau piliakalnio aikštelės. Manoma, kad lyginant priešpilio paviršių, nukastos žemės panaudotos aikštelės kraštams paaukštinti ir gynybiniams pylimams supilti. 
 
Priešpilis buvo skirtas pilies gynybai. Priešui priartėjus prie pilies, jame rinkdavosi gintis pilies įgula, kuriai į pagalbą iš papėdės gyvenvietės atskubėdavo teritorinės bendruomenės gyventojai. Labiausiai pažeidžiama priešpilio dalis buvusi nuo aukštumos pusės. Siekdami priešo puolimą apsunkinti ir pristabdyti, palei šiaurinę priešpilio kraštinę pilies statytojai supylė antrą, šiek tiek puslankiu išlenktą, 60 metrų ilgio, iki 14-15 metrų pločio pylimą, kurio aukštis dabar siekia 2 metrus.
 
Spėjama, kad į šiaurę nuo priešpilio arba į rytus nuo piliakalnio aukštumoje galėjusi būti papėdės gyvenvietė, kurios archeologai dar neieškojo. Jos liekanų galima tikėtis ir vakarinėje papėdėje, prie Šventosios upės senosios vagos.

Piliakalnis iš pietryčių pusės. Juliaus Kanarsko nuotr., 2012 m.

Piliakalnio pietvakarinėje papėdėje palei Šventosios senvagės kairįjį krantą kretingiškis inžinierius Ignas Jablonskis 1965 metais aptiko pylimą. Jį senieji pilies gyventojai supylė skersai daubos, ties upeliuko, ištekančio iš minėto šaltinio, žiotimis. Tokiu būdu jie suformavo nemažą tvenkinį, juosusį Karo kalną iš pietų-pietryčių pusių.
 
Piliakalniai su priešpiliais priskiriami vėlyvosioms kuršių pilims, kurios naudotos iki XIII amžiaus vidurio - antrosios pusės, t. y. iki to laiko, kai šį kraštą užkariavo palei Šventosios upę nuo Kuldygos, Durbės ar Liepojos iš Šiaurės Kuršo atžygiavę Livonijos ordino kryžiuočiai. Manoma, kad ant Karo kalno stovėjo medinė kuršių Duvzarės žemės pilis, saugojusi nuo netikėtų priešo antpuolių šios istorinės žemės administracinį, ūkinį ir gynybinį centrą – Impilties pilį (Senosios Įpilties kaimo Pilies kalną).
 
Kuriantis žemdirbių gyvenvietėms – kaimams, Karo kalnas XV - XVI amžiais atsidūrė Senosios Įpilties kaimo pakraštyje, ties riba su Margininkų kaimu. Dėl to vietiniai gyventojai ji dažnokai vadina Margininkų piliakalniu. 
 
XVI - XVII amžiuje į rytus-šiaurės rytus nuo Karo kalno buvo nutiestas svarbus prekybos kelias, jungęs Darbėnų-Sen. Įpilties-Grūšlaukės apylinkes su Livonijos ordinu (vėliau Kuršo gubernija ir Latvijos Kuršu). Šiuo keliu apylinkės valstiečiai į Liepojos uostą gabendavo savo užaugintą žemės ūkio produkciją, o iš ten parsiveždavo žuvų, turguje ir krautuvėse įsigytų manufaktūros ir pramonės prekių. Carinės Rusijos laikais šis kelias buvo dalimi Baltijos pajūriu ėjusio trakto, jungusio Berlyną su Peterburgu. Šiame kelyje į šiaurę nuo piliakalnio per Šventąją iš pradžių buvusi įrengta akmenimis grįsta brasta, o XIX amžiuje pastatytas medinis tiltas.

Piliakalnio gynybinis pylimas iš šiaurės rytų pusės. Juliaus Kanarsko nuotr., 2012 m.

Karo kalno piliakalnis buvo Senosios Įpilties kaimo, vėliau – Įpilties palivarko, bendro naudojimo žemėje, kuri naudota gyvuliams ganyti ir šienui šienauti. Todėl piliakalnis nebuvo ardomas, gerai išsilaikė ir tik apie XX amžiaus pirmoje pusėje apaugo mišku. Tarpukariu piliakalnis buvo priskirtas ūkininko Juozo Viršilos miško sklypui. Prasidėjus naujakurių statyboms, nukentėjo priešpilis: statybai buvo nukasta jo aikštelės rytinė dalis, kurioje iškasto karjero žymės pastebimos ir šiandien. 
 
Nuo piliakalnio į pietus-pietryčius mišku eina sena apkasų linija. Pasakojama, kad apkasuose ir piliakalnyje buvo įsitvirtinę 1831 ar 1863 metų sukilėliai, kovęsi su carinės Rusijos kariniais daliniais, žygiavusiais nuo Liepojos malšinti sukilimo. Dėl to, esą, piliakalnis buvęs pavadintas Karo kalnu, kitaip – Kãrių (t. y. karų) kalneliu. 
 
Senovės tyrinėtojai piliakalniu susidomėjo baigiantis XIX amžiui. Pirmasis jį leidinyje „Kauno gubernijos archeologinis žemėlapis“ 1899 metais aprašė Vilniaus senienų muziejaus vedėjas Fiodoras Pokrovskis. F. Pokrovskio duomenimis vietos gyventojai piliakalnį vadina Karės kalnu ir pasakoja, jog jį supylė ir čia įsitvirtino į Lietuvą įsiveržę švedai.
 
Vėliau domėjimasis piliakalniu prislopo. Tik 1928 metais archeologas ir karininkas Petras Tarasenka jį paminėjo savo veikale „Lietuvos archeologinė medžiaga“. Tai pat, pasakojama, 1933 metais Karo kalną aplankė ir apžiūrėjo generolas Vladas Nagevičius, vykdęs pagrindinio piliakalnio – Pilies kalno, archeologinius kasinėjimus. 1966 metais piliakalnį žvalgė ir detaliai aprašė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto archeologinė ekspedicija, vadovaujama Adolfo Tautavičiaus. 
 
Piliakalnis su priešpiliu įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir paskelbtas nacionalinio reikšmingumo lygmens registriniu kultūros paveldo objektu (unikalus kodas 37321). Senosios Įpilties kaimo bendruomenės ir buvusio Darbėnų seniūno Edvardo Stalmoko rūpesčiu 2012-2013 metais piliakalnis buvo sutvarkytas: įrengtas privažiavimo kelias, ties piliakalnio teritorijos riba įruošta automobilių stovėjimo aikštelė su informaciniu stendu, per daubą nutiestas medinis lieptas, nuo kurio į piliakalnio viršų veda laiptai. Išretinus šlaituose ir viršūnėje augančius medžius, nuo piliakalnio atsivėrė vaizdinga Šventosios upės slėnio panorama.
 
Šis lankytinas objektas pasiekiamas važiuojant nuo pagrindinio Senosios Įpilties piliakalnio (Pilies kalno) į šiaurę lauko keliu link miško. Privažiavus miško kampą, pasukama keliuku į kairę pusę ir važiuojama vakarų kryptimi iki aikštelės su informaciniu stendu. Toliau einama pėsčiomis miško taku iki pat Šventosios upės.
 
Julius Kanarskas,
istorikas, archeologas, Kretingos muziejus