Skip to content Skip to navigation

Tėvas Ambraziejus Pabrėža

Tėvas Ambraziejus Pabrėža

Pateikta: 2019-10-30 13:06 (atnaujinta: 2019-11-15 14:35)

Liaudies meistro Petro kalendos (Salantai, Kretingos r.) pagal žmonių pasakojimus iš liepos medžio išdrožtas Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos biustas, saugomas Kretingos muziejuje. Fot. Jolantos Klietkutės Jeigu kas nors nusiskundžia, kodėl Lietuvos katalikai neturi šventųjų, kurie savo dvasios kilnumu atgaivintų mūsų siekimus, karts nuo karto sukeltų religinį atgimimą, tai šitoks nusiskundimas yra neteisingas, arba bent jis yra tiek teisingas, kad apkaltina mus pačius nerūpestingumu, nemokėjimu įvertinti savo žmonių, kurie mūsų tarpe, bendraudami su mumis pačiais, pragyveno savo ilgą amžių tikrai šventu gyvenimu; jie paliko mums kilniausius pavyzdžius visose gyvenimo srityse ir savo gyvenimo šventumą paliudija iš anapus karsto.“ – tokiais žodžiais nežinomas autorius pradėjo publikaciją Šv. Antano kalendoriuje 1940 metais.

Kunigą, pranciškoną, nuodėmklausį, dvasios tėvą, mokytoją, gydytoją, menininką, garsų savo laiko pamokslininką, švento gyvenimo žmogų Jurgį Ambraziejų Pabrėžą, drąsiai galima pavadinti lietuviškuoju da Vinčiu: garsusis menininkas savyje puikiai suderino mokslą ir meną, o Jurgis Pabrėža – mokslą ir tikėjimą bei teologines žinias. Tėvas Ambraziejus buvo nepaprastai universalus žmogus, domėjosi įvairiomis mokslo, meno, medicinos sritimis, naujienomis, bet tuo pačiu puikiausiai išmanė ir puikiai citavo daugybės Bažnyčios tėvų raštus. Nors mokslo ragavo nelabai daug (gimnazija, nebaigtos universiteto studijos, du metai seminarijos), tačiau žinių nuolat ir nepaliaujamai siekė savo jėgomis, pasižymėjo nepaprasta erudicija. Sakydamas pamokslus, klausydamas išpažinčių – gydė žmonių sielas, bet didelę savo laiko dalį skirdavo ir kūno ligų gydymui. Kretinga gali didžiuotis, kad būtent čia gyveno ir amžino poilsio atgulė žmonių gyvenimuose stebuklus daręs nepaprastas, Dievo apdovanotas žmogus.

J. Pabrėžos sukurtas herbaras „Dievas mato, laikas bėga, mirtis artėja, amžinybė laukia“, kabėjęs jo celėje, saugomas Kretingos muziejuje. Fot. Jolantos Klietkutės Jurgis Pabrėža gimė 1771 m. sausio 15 d. Večių kaime, Lenkimų parapijoje, Kretingos apskrityje Jono ir Rožės Baužinskaitės Pabrėžų šeimoje, kurioje užaugo 7 vaikai. Spėjama, kad Jurgio tėvas buvo ūkininkas, laisvas nuo baudžiavos, gal net bajoras nes J. Pabrėža savo ryžtuose pasižada nesigirti savo kilme. Lotyniškai bei lenkiškai savo pavardę rašė Pabrez, žemaitiškai pasirašinėjo Pabreza arba Paabreza.

1796 m. vasario 26 d. Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis Jurgį Pabrėžą įšventino kunigu. Jaunas kunigas nuo pat pradžių jautė didelę atsakomybę už savo parapijiečių sielų išganymą, labai rimtai ir atsakingai ruošėsi pamokslams, nuodugniai studijavo šv. Raštą, įvairių šventųjų ir garsių pamokslininkų veikalus, stengėsi pažinti tos vietovės, kurioje pamokslaus, žmonių gyvenimo būdą, įpročius, ydas, kad klausytojams pamokslas būtų aktualus ir suvokiamas.

Žvelgiant į išlikusius pamokymus, jo paties pasiryžimus ir paguodos ieškojimą paniekintame Kristuje, kyla mintis, kad ir jis pats ne kartą patytė skaudžių apkalbų, šmeižtų, paniekinimų, tačiau vis vien visą save aukojo Dievo ir žmonių tarnystei. Sulaukęs keturiasdešimties metų jau buvo netekęs sveikatos ir dairėsi altarijos, kur galėtų tyliai ramiai užbaigti savo dienas.

Tarpukario pranciškono Mykolo Tamošiūno nuotraukų albumo fragmentas Liaudyje garsėjo kaip uolus, išmintingas išpažinčių klausytojas ir pamokslininkas, kurio pasiklausyti plaukė minios žmonių iš visų parapijų. Labai daug žmonių jį buvo pasirinkę dvasios vadovu. Vis dėlto labiausiai Jurgis Pabrėža žmonių sielas palietė savo gyvenimo pavyzdžiu, giliu tikėjimu, maldingumu, sugebėjimu gydyti sielą ir kūną.

Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašo: „Žmonės jo pamokslų kaipo kokio apaštalo su didžiausia atida klauso ir nemaž gauna pelno išganymo. Kada jis kazelyčion įlipęs Tėve mūsų tesukalbėtų, ir ta jo malda nebūtų be dieviškos naudos žmonių, nes taip yra už šventą turimas, jog tarsi pats jo pasirodymas jau draudžia žmones ir veda ant gero. Daugel dievobaimingų žmonių turi jį už vadovą kely išganymo, todėl kunigas Pabrėža kasdieną klauso valandų valandas išpažinimo nusidėjimų. Norėdamas dar ir miręs mokyti žmones, parašė jiems knygeles. Begalo darbus tas zakonikas niekuomet nespėja. Vos atkalbėjęs poterius ir kitus apėjęs žygius, diena iš dienos rašo. Pratęsk, Dieve, jam amžių ir suteik turtingą poną, kurs parašytas per jį knygas išspausdinęs žmonėms paskelbtų!

tikėtinai J. Pabrėžos studentavimo laikais tapyta dvipuse bažnytinė vėliava. Fot. Jolantos Klietkutės Jurgio Pabrėžos gyvenimas nuo pat vaikystės buvo susietas su pranciškonais: dėdė Aleksandras Pabrėža buvo pranciškonas, pats Jurgis mokėsi Kretingoje, gerai pažinojo brolių gyvenimą, tad ir pačiam ateidavo mintis stoti į vienuolyną. 1802 m., dirbdamas Plungėje jis net padarė pasiryžimą: „Pašalinti norą stoti į vienuolyną. Visa tai – pagunda“. Tačiau Dievo planui pasipriešinti neįmanoma: žmonės ir dabar prisimena legendą apie tai, kad 1815 m. kun. Pabrėža buvo pakviestas pas ligonį ir didelio potvynio metu su Švč. Sakramentu kėlėsi per Miniją. Smarki vandens srovė nutraukė lyną ir keltą su visais žmonėmis lyg šapelį ėmė blaškyti į visas puses. J. Pabrėža šaukėsi šv. Antano pagalbos, pasižadėdamas, kad jeigu išliks gyvas, įstos į Kretingos pranciškonų vienuolyną. Keltas su visais keleiviais toli užuolankoje saugiai pasiekė krantą.

1816 m. gruodžio 7 d., būdamas 45-erių metų amžiaus, Jurgis Pabrėža įstojo į Kretingos Trečiąjį pranciškonų (tretininkų) ordiną, po metų iškilmingai davė amžinuosius įžadus, gavo tėvo Ambraziejaus (Ambrozijaus) vardą. Tretininkai, kaip ir pirmojo ordino vienuoliai, dėvėjo pranciškonų abitą, laikėsi vienuolinės tvarkos, naudojosi visomis dvasinėmis malonėmis, bet neturėjo teisės rinkti viršininkų ir patys būti jais renkami. Pabrėžai tiko „kad zokono vyresnybė per visą amžį niekur nekilnotų“, norėjo turėti daugiau laiko maldoms, studijoms ir žmonių gydymui.

Žemaičių vyskupo pareigas einantis Juozas Chrizostomas Gintila kukliam tretininkui J. Pabrėžai buvo pasiūlęs eiti savo kapeliono ir sekretoriaus pareigas.

J. Pabrėžos pamokslų rinkinio „Kninga turinti savėj kozonius“ rankraštis. Fot. Jolantos Klietkutės J. Pabrėža visuomet stengėsi prisiminti, jog yra nuolatinėje Dievo akivaizdoje, tad įstojęs į vienuolyną nusipiešė ir iš augalų suklijavo Dievo Apvaizdos paveikslą, jame įrašęs: „Dievas mato, laikas bėga, mirtis ateina, amžinybė laukia“. Šis paveikslas iki mirties buvo laikomas celėje, kad nuolat primintų Dievo akivaizdą (dabar saugomas Kretingos muziejuje). Dar būdamas studentu J. Pabrėža nutapė paveikslą, kurio vienoje pusėje pavaizduota Nekaltai Pradėtoji Mergelė Marija, kitoje – šv. Antanas. Studijų metais šį paveikslą J. Pabrėža nešiojo procesijose, vėliau jis kabėjo celėje. Po kunigo mirties giminės paveikslą išsaugojo. Restauruojant buvo nustatyta, kad „paveikslas tapytas namuose gamintais alyviniais dažais ant drobės, iš abiejų pusių, neabejotina, kad tai paties Pabrėžos darbas“. Giminės jį atidavė Kretingos muziejui.

Tėvas Ambraziejus rinko žinias ir apie dažus, jų sudėtį, mokė žmones pigiais gamtiniais dažais dažyti namų apyvokos daiktus, piešti ir net tapyti. Jis domėjosi menu, nagrinėjo jo reikšmę žmogui.

Tarpukariu pranciškonų išleistas atvirukas Šiandien apie Jurgį Pabrėžą daugiausiai rašoma, kaip apie botaniką, kurio darbai lietuvių–žemaičių kalba turi didžiausią išliekamąją vertę. Tačiau jo palikimas daug platesnis: apie 50 darbų botanikos tema, lotynų–lietuvių kalbų botanikos žodynas, augalų morfologijos lietuvių terminų žodynas, apie 800 augalų rūšių herbariumas, pirmasis lietuvių kalba parašytas 166 psl. geografijos vadovėlis, geografijos terminų žodynas, 17 rankraščių, kuriuose aprašomos ligos, jų simptomai, gydymas, medicininių terminų žodynas, lotynų kalbos vadovėlis, apie 250 pamokslų visais žmogaus gyvenimo ir tikėjimo klausimais, savotiškas filosofinis veikalas „Ryžtai“, kuriame sistemino savo gyvenimo principus. Jis mokėjo lotynų, graikų, lenkų, lietuvių, rusų, baltarusių ir vokiečių (šiek tiek) kalbas, skaitė daug įvairios literatūros ir užsirašinėjo visa, kas jį domino bei svarbius patarimus iš kitų mokslininkų darbų, taip pat kruopščiai užsirašinėjo savo atradimus.

Yra likę ir keli jo eilėraščiai, kuriuos liaudis buvo pamėgusi ir pavertusi dainomis: „Esu sau žmogelis“, „Apie pypkininką“, „Apie neučcivus apsyejimus jawnumenes“. Tarp Daukanto raštų yra dar keletas eilėraščių be J. Pabrėžos parašo, tačiau rašyti jo ranka, nuotaika ir stiliumi: „Daynie vainos“, „Krupniks trunkas gražiavsis“, „Gaylesis altoriaus“, „Daynie apie pijoką atmetonti arielka“, „Apie patiešijima rupesniu žmonių“, „Apie sprowa jo milestas pona Piewcecziaus so berelo rądoriu“, „Daynie žydu“. Petras Ruškys rašė, kad dainai „Žal hultaja“ ir giesmėms „Texto prawie Božem“ bei „Piesn o sw. Felicyanie“ melodijas sukūręs J. Pabrėža.

1838 m. J. A. Pabrėža testamente įrašė: „mano biblioteka netaksuotina, bet visa turi atitekti ne kam kitam, kaip tik Kretingos vienuolyno bibliotekai“, kad vienuolyne rekolekcijas atliekantieji kunigai galėtų pasinaudoti jo knygomis. Labai gaila, kad vienuolyne saugomi jo rankraščiai 1940 m. saugumiečių buvo suversti į sunkvežimius ir išvežti, vėliau išblaškyti po įvairias bibliotekas, muziejus, dalis rankraščių ir herbarų dingo.

2008 m. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos „Taislius augyminis“ rankraštis (saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje) buvo įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą kaip nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektas.

2019 metų pradžioje br. Julius Sasnauskas OFM Kretingos muziejui perdavė Amerikos vienuolyne išsaugotą originalų J. Pabrėžos pamokslų rinkinį „Kninga turinti savėj kozonius“.  Tai svarbus įvykis ne tik J. Pabrėžos gyvenimo ir kūrybos tyrėjams, jo atminimo ir palikimo saugotojams, bet ir XIX a. Lietuvos kultūros tyrėjams.

J. Pabrėžos garbei tarpukariu sodintų medžių skverelis. Fot. Jolantos Klietkutės XIX a. I pusėje Kretingos bernardinų vienuolyne kun. J. A. Pabrėža su mokiniais (Simonu Grosu, Juozapu Butavičiumi, Simfronijumi Žabakevičiumi) žemaičių kalbos pagrindu sukūrė lietuvių bendrinės kalbos projektą – Neformalią lituanistinę bendrinės kalbos mokyklą, kuri savo mastu neturėjo lygių Lietuvoje. Deja, šios idėjos nebuvo įgyvendintos. 2019 metų rugsėjį Neformaliai lituanistinei kalbos mokyklai įteiktas UNESCO Lietuvos nacionalinio dokumentinio paveldo registro „Pasaulio atmintis“ liudijimas. UNESCO sąrašui pateiktas šios mokyklos 134 dokumentų (Simono Groso, Juozapo Butavičiaus, Simfronijau Žabakevičiaus) rinkinys , kurio dokumentai saugomi LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje (2 vnt.), Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir kultūros paveldo centro Rankraščių skyriuje (2 vnt.) ir Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Kretingos Apreiškimo vienuolyno bibliotekoje (130 vnt.).

Žemaičiai iki šių dienų Jurgį Pabrėžą prisimena ir gerbia kaip švento gyvenimo žmogų ir gydytoją. „Tapęs pasauliniu kunigu ir eidamas savo luomo pareigas, dažnai turėdavau lankyti įvairius ligonius, neturinčius jokios medicininės pagalbos, o jų kančios labai mane jaudindavo, tad norėjau nors šiek tiek padėti jiems gydytis. Tačiau, kadangi neturėjau jokio šios specialybės vadovo, kuris man būtų atskyręs vaistinius augalus nuo nevaistinių, buvau priverstas iš eilės rinkti ir determinuoti visus augalus, kuriuos tik pastebėjau pievoje, ir tai vis tik tam, kad pažinčiau ir atrinkčiau vaistinguosius. Teisybė, kai kurių augalų savybės mane dargi nudžiugino, bet kiek tai iš manęs pareikalavo triūso, gal tik tas supras, kas pats šioje srityje plūkėsi be jokio vadovo“. Po pievas keliaujantis ir žoles renkantis ir jomis lankomus ligonius gydantis kunigas žmonėms atrodė didelis keistuolis. Tėvas Ambraziejus su žolininkėm ir žolininkais bendravo, klausinėjo apie žoles, jų savybes, bet į užkalbėtojus žiūrėjo labai neigiamai.

Vienuolyno kiemelyje buvo įsirengęs įvairių gėlių ir naudingų augalų sodelį, tam reikalui sėklų gaudamas iš Vilniaus universiteto botanikos sodo. Mokiniams padedant tą sodelį prižiūrėdavo. Gaila, dabar jau nebežinome kokie augalai jame augo. Viename laiške mini, jog siunčia vaistinės plautės šaknį iš savo darželio.

Juozas Tumas–Vaižgantas vaizdžiai aprašė J. Pabrėžos gydytojavimą: „Nors turi gerą spintą vaistų, tačiau gydo kone vienomis žolėmis. 28-as jo celės numeris ir visas koridorius būdavęs prakvipęs jo žolėmis... Kasdieną būdavę daug ligonių: moteriškos laukdavusios apačioje, nes į aukštą, kur vienuoliai gyvena, moteriškoms draudžiama. Vyrai leidžiamomis valandomis ateidavę stačiai į celę. Juos tėvas Ambraziejus vaišindavęs trimis pypkėmis su ilgais cibukais. Jau nuo ryto įsakydavęs jam tarnaujančiam vaikiukui prikimšti pypkes. Apdalijęs svečius pypkėmis pirmame kambaryje, patsai gydyklų taisydavęs, klausydamas ligų, o moteriškų aprūpinti nulipdavęs žemyn. Atėjus tam tikram vienuolių reikalaujamam laikui, palikdavęs svečius pypkauti, eidavęs į antrą kambarį ir kiaurai per tris valandas klūpodavęs prieš Prikryžiuotąjį ir medituodavęs. Tik pabaigęs dvasiškąją praktiką, beišeidavęs pas savo ligonius ir lankytojus“.

Savo rankraščius jis skyrė tiems, kuriuos gydė: „Skiriu savo darbą patogumui ir gelbėti sveikatai tų, kurie arti neturi vaistinės bei galimybių pasitarti su gydytojais, ir kurie ne tik gyvendami skursti, bet ir per anksti mirti turi“. Jis nesiūlė brangių, neprieinamų vaistų, o aprašė tai, ką galima rasti pievoje, darže ar miške. Už gydymą ir vaistus J. Pabrėža niekada neėmė jokio atlyginimo, tačiau žmonės vis vien atsilygindavo kuo tik galėjo.

Kryžius ant J. Pabrėžos kapo. Fot. Jolantos Klietkutės Visą gyvenimą stengėsi praktikuoti romumo ir mandagumo dorybes: „Būti ramiu, ypač kalbose, susilaikyti nuo staigių žodžių, nevartoti niekinamų žodžių, su visais, o ypač su priešais būti meiliu ir geru, klausydamas išpažinčių ir didžiausiems nusidėjėliams būti malonus ir elgtis su jais, kaip norėčiau, kad su manimi būtų elgiamasi jų padėtyje, ir su jais kalbėti vien tik švelniai“. Šiems pasiryžimams nusikaltus, užsidėdavo atgailą – liežuviu ant žemės padaryti kryžių. Savo asmeninei išpažinčiai labai atsakingai ruošdavosi ir su tokiu gailesčiu ją atlikdavo, lyg tai būtų paskutinis kartas.

Vienas jo artimas pažįstamas kartą paprašęs prisiminimui fotografijos. Tėvas Ambraziejus padavė jam rožančių ir pasakė: „Visos fotografijos sudyla, nublunka ir tie žmonės yra pamirštami, o šita fotografija niekuomet nesudils ir nebus pamiršta“. Fotografijos gimimo data laikoma 1839 m. sausio 7 d., kai Prancūzijos mokslų akademijos posėdyje fizikas D. F. Jean Arago pranešė apie savo išradimą – dagerotipiją, o jau 1840 m. vasario mėnesį Vilniuje įvyko pirmoji dagerotipų paroda. Taigi, jeigu žmonių pasakojimas tikras, pažįstamas nuotraukos turėjo prašyti Jurgiui Pabrėžai jau esant labai garbaus amžiaus. Žinant jo kuklumą ir nusižeminimą, labai abejotina ar tėvas Ambraziejus iš viso būtų sutikęs fotografuotis. Nėra žinių, kad būtų išlikusi bent viena jo nuotrauka. Kretingos muziejuje saugomas tik Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos biustas, kurį remdamasis žmonių pasakojimais, sukūrė tautodailininkas Petras Kalenda. 1929 m. Juozas Tumas-Vaižgantas taip apibūdino J. Pabrėžą: „Ūgio neaukšto, juodbruvis, visados linksmas, mėgdavęs dainas“.

Bebaigdamas 79-uosius gyvenimo metus, senatvės ir ligų nukamuotas, kunigas Jurgis Pabrėža tyliai mirė 1849 m. spalio 30 d. po ligonių priėmimo valandų, besimelsdamas savo celėje. 1921 m., minint 150-ąsias J. A. Pabrėžos gimimo metines, žurnale „Kosmos“ buvo publikuoti vienuolyno tarno Kazio Valuckio prisiminimai: „Vieną dieną Kazį tėvas Ambraziejus pasiuntęs miestan – parnešti jam pyrago, bet išeinant liepė jį užrakinti raktu iš antrosios pusės durų. Sugrįžęs Kazimieras mato vienuolį gulintį sudėtomis rankomis, laikančiomis kryžiuką, šalia ant staliuko degančią žvakę, o patsai tėvas jau miegąs amžino miego. Dėl tokio savo mirties nujautimo Kazys mėgdavęs jį šventu vadinti“.

1849 m. Žemaičių vyskupijoje mirusių kunigų sąraše J. Pabrėža paminėtas su ypatinga pagarba: „plenus dierum et meritorum“ (ilgai gyvenęs ir didžiai nusipelnęs).

1895 m. pranciškonų vienuolyno gvardijonas br. Feliksas Rimkevičius ant J. Pabrėžos kapo pastatė šviesaus granito kryžių. 1933 m. vienuolyno gvardijonas Augustinas Dirvelė ant J. Pabrėžos kapo pastatė neogotikos stiliaus mūrinę koplyčią, kurios viduje, galinėje sienoje, smailiaarkėje nišoje yra nežinomo autoriaus aliejiniais dažais ant betono tapytas paveikslas „Švč. M. Marija Nuolatinė Gelbėtoja“. Senieji kretingiškiai pasakoja, kad koplytėlės sienoje t. Augustinas Dirvelė įstatęs paties J. Pabrėžos tapytą paveikslą.

J. Pabrėžos kapo koplyčia. Fot. Jolantos Klietkutės 1921 m., minint 150-ąsias J. A. Pabrėžos gimimo metines, Kretingos progimnazijos moksleiviai bei miestelio visuomenė medžiais apsodino trikampį skverelį priešais bažnyčią ir jį pavadino Jurgio Pabrėžos darželiu. 1993 m. šiame skverelyje pastatytas skulptoriaus Algirdo Boso, architekto Sauliaus Manomaičio bronzinis paminklas bylojantis apie kretingiškių meilę ir dėkingumą tėvui Ambraziejui.

Po Jurgio Pabrėžos mirties žmonės būriais traukė prie jo kapo, meldė užtarimo. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, gautos per tėvo J. Pabrėžos užtarimą malonės būdavo užrašomos vienuolyno knygoje, kai kurios svarbesnės žinutės – publikuojamos žurnale „Pranciškonų pasaulis“.

Tarpukario pranciškonai dėjo pastangas užvesti kanonizacijos bylai, kad Bažnyčios vadovai suteiktų šiam kilniam žemaičiui altoriaus garbę ir įrašytų į šventųjų eiles, tačiau bolševikinė okupacija nutraukė pranciškonų sumanymus ir pradangino daugumą beatifikacijos dokumentų.

1950 m. Vaclovas Biržiška išeivijos leidinyje „Aidai“ rašė: „Tyliai praėjo kunigo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos šimto metų mirties sukaktis, lygiai kaip tyliai ir kukliai jis buvo prieš šimtą ir palaidotas“. Kaip ne keista, tačiau sovietmečiu J. Pabrėžos vardas nebuvo visiškai ištrintas iš atminties. Jo, kaip mokslininko, darbais buvo domimasi, jie buvo tyrinėjami. Tuo metu skaitytojus pasiekė ne tik moksliniai straipsniai, bet taip pat išsamiau surinkti ir publikacijose pateikti biografiniai faktai.

Kretingos kraštotyros muziejaus direktoriaus Juozo Mickevičiaus rūpesčiu buvo parengta J. Pabrėžos 200 metų sukaktuvinė ekspozicija, kurioje buvo kėdė su jo inicialais, klauptas, vaistinė spinta, rankraščių kopijos... Kretingos kraštotyros muziejui persikėlus į restauruotus vienuolyno rūmus, dviejose celėse, kuriose 1817–1849 m. gyveno, dirbo ir ligonius priiminėjo tėvas Ambraziejus, 1985–1991 m. veikė memorialinė ekspozicija, kurią sukūrė muziejininkas Donatas Butkus.

J. Pabrėžos kapo koplyčia vėlinių ir Visų šventųjų naktimis. Fot. Jolantos Klietkutės 1971 metais Jurgio Pabrėžos 200-asis jubiliejus Kretingoje buvo švenčiamas labai iškilmingai. Ta proga Kretingos rajono liaudies švietimo skyrius bei paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos skyrius Kretingos vidurinės mokyklos aktų salėje surengė mokslinę konferenciją, kurioje dalyvavo valdžios atstovai, svečiai iš Vilniaus, Kauno, Skuodo, Kretingos pedagogai bei moksleiviai ir gausus visuomenės būrys.

1993 m. J. Pabrėžos kapas buvo paskelbtas respublikinės reikšmės istorijos paminklu (u. k. 10516).

Į Kretingą sugrįžę vienuoliai pranciškonai 1991 m. sausio 12 d. surengė konferenciją-minėjimą, skirtą Tėvo Ambraziejaus Pabrėžos beatifikacijos bylai atnaujinti.

1933 m. pastačius pranciškonų gimnaziją, vienuolyno sklype buvo suformuota gatvelė, kuriai suteiktas J. Pabrėžos vardas. 1949 m. sovietų valdžia pakeitė pavadinimą į J. Janonio (vėliau į S. Poležaikino). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1989 m. miesto vykdomasis komitetas gatvei sugrąžino J. A. Pabrėžos vardą. Viena miesto gimnazija  pavadinta garbingu J. A. Pabrėžos vardu.

1988 metais J. Pabrėža, kartu su Kretingos įkūrėju Jonu Karoliu Chodkevičiumi bei Kretingos savininku, pirmosios vidurinės mokyklos įkūrėju, mūrinės statybos mieste pradininku Ignacu Jokūbu Masalskiu tapo pirmaisiais Kretingos rajono Garbės piliečiais.

J. Pabrėžos atminimas ir šiandien gyvas žmonių širdyse. Vėlinių dieną jo kapo koplytėlė skęsta žvakelių jūroje. Žmonės prie kapo ateina pasimelsti, paprašyti užtarimo ligose ir kasdieniuose dalykuose.

Dabar, praėjus daugiau kaip 250 metų nuo  J. Pabrėžos gimimo, verta būtų vėl prisiminti jo beatifikavimo bylą, iš naujo išleisti jau retenybe tapusią V. Gidžiūno surinktą J. A. Pabrėžos biografiją. Praėjus beveik dviems šimtams metų po M. Valančiaus užrašytų žodžių, laikas būtų surinkti ir atskiromis knygomis išleisti Jurgio Pabrėžos pamokslus bei kitus rankraščius.

Labai norėtųsi tikėti, kad 250-ųjų tėvo Ambraziejaus gimimo metinių proga 2021 metus Lietuvos vyriausybė paskelbs Jurgio Pabrėžos metais.

Paminklas J. Pabrėžai. Fot. Jolantos Klietkutės Šių metų spalio 30 dieną minime 170-ąsias tėvo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos iškeliavimo į Dangiškuosius namus metines. Šimtas septyniasdešimt metų – tai labai ilgas laiko tarpas, per kurį daug įdomių, nusipelniusių asmenybių pradingo užmarštyje. Tačiau kuklaus vienuolio J. Pabrėžos vardas tebėra gyvas ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Norint giliau pažinti jo gyvenimą, asmenybę ir suprasti jo pavyzdį, nepakanka atsiminti pavardę, nepakanka žinoti, kad tai buvo garsus pamokslininkas ir begaliniai geros širdies žmogus. Nepakanka susipažinti su biografijos faktais, publikacijomis ir mokslo raštais... Norint geriau jį pažinti, reikia suprasti, iš kur ėjo tas jo kilnumas, kodėl jo pamokslų žodžiai taip virpino klausytojų širdis, kas buvo jo gyvenimo tikslas ir siekinys, į ką jis kreipė ligonių, klausytojų ir skaitytojų mintis...

Mylimasai mokiny! Žiūrėk, kad tavo gyvenimas būtų tylus ir ramus, nes toks Dievui patinka. Melskis kiekvienoje vietoje. Būk blaivus, išmintingas, išauklėtas, drovus ir kuklus. Venk tuščių kalbų, kvailų žingeidumų, barnių, puikybės, piktžodžiavimų, storžieviškumo, nedėkingumo, nepaklusnumo, girtavimų, neramumo, nesusilaikymo, išdavikiškumo, įžūlumo, veidmainiškumo, apgavystės ir kitų visų negerovių. Iš savo turtų dalyk išmaldas ir nenukreipk veido nuo vargšų. Jei daug turėsi, gausiai duok; jei mažai turėsi, ir mažai su noru rūpinkis duoti. Padariusiam tau ką gero tuojau atsilygink, kad svetimas užmokestis pas tave neužsiliktų. Iš kitų blogo patyręs, kitam to nedaryk. Patarimo visuomet nuo protingo ieškok. Visados Dievą garbink ir nuo Jo prašyk, kad tavo gyvenimą tvarkytų, kad visi tavo užmanymai Jame būtų. Nebijok, Brangusis, į neturtą patekti, nes būsi labai turtingas, jei Dievo bijosi, nuodėmių vengsi, o darysi gerai. Štai mano paskutinieji pamokinimai tau, Brangusis Mokiny“. (J. Pabrėžos paskutiniai žodžiai, rašyti atsisveikinant su savo mokiniais).


Jolanta KLIETKUTĖ