Skip to content Skip to navigation

Traidžiai arba Pilsupis

Traidžiai arba Pilsupis

Pateikta: 2019-05-21 10:01 (atnaujinta: 2019-05-21 10:07)
Traidžių kaimas 1872 metais. Fragmentas iš carinės Rusijos kariuomenės generalinio štabo parengto Kretingos apylinkių žemėlapio
Į šiaurės rytus nuo Kretingos, tarp Kurmaičių, Klibių ir Voveraičių kaimų, abipus Pilsupio upelio plyti Traidžiai. Tai 14-tas pagal dydį Kretingos seniūnijos kaimas, kuriam priklauso 387,23 hektaro žemės. XX amžiaus pabaigoje jis buvo priskiriamas prie išnykstančių rajono gyvenviečių, tačiau atkūrus Nepriklausomybę ir panaikinus kolūkius, ramioje vietoje netoli Kretingos esantis kaimas buvo išsaugotas.  
***
Traidžiai įsikūrę prie Pilsupio upelio, tekančio į vakarus link Akmenos upės. Šiaurinę kaimo dalį apima Rėžio miškas, susisiekiantis su Tūbausių kaimo Degimalio mišku. Rytuose ribojasi su Voveraičiais, pietuose – su Klibiais, pietvakariuose – su Tinteliais, o vakaruose – su Kurmaičiais. Pietvakarinėje dalyje auga nedidelis, apie 138 kv. metrų ploto Traidžių miškas, iš kurio išteka ir kaimo žemės vakariniu pakraščiu link Burkštino į pietus teka Dirsupio upelis. Per kaimą praeina vienintelė Topolių gatvė, jungianti gyvenvietę su Klibiais ir Voveraičiais. Pietrytinis kaimo pakraštys remiasi į Klaipėdos–Šiaulių geležinkelį.
 
Traidžių kaimas 1910 metais. Fragmentas iš Prūsijos karališkosios topografijos valdybos parengto ir 1921 m. išspausdinto Kretingalės apylinkių žemėlapio
Traidžiai susiformavo XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje kaip Klibių kaimo užusienis, t. y. vienkieminė gyvenvietė už valakais išmatuotos dirbamos žemės laukų, išaugusi plėšininėje bendro naudojimo ganyklų ir miško žemėje. Pirmąkart užusienis paminėtas 1611 metų Kretingos valsčiaus inventoriuje, kuriame vadinamas Traidaičiais. Pavadinimas liudija, kad pirmasis kaimo naujakurys buvęs vardu Traidys, kurio vaikų ir vaikaičių pavardė – Traidaičiai, tapo bendriniu gyvenvietės vardu. 
 
Daugėjant gyvenvietėje žemdirbių šeimų, užusienis buvo atskirtas nuo Klibių kaimo ir tapo savarankišku kaimu, pradėtu vadinti Traidžiais. XVIII amžiuje kaimas turėjo 10 valakų (per 213 hektarų) žemės ir priklausė Kretingos grafytės Klibių laukininkijai. Jame 1771 metais gyveno žemdirbiai Jonas Vygantas, Jonas Žvinklys, Jonas Matutis, Andrius Rakauskis, Laurynas Turauskis, Motiejus Valutis, Antanas Šaulinskis, Baltramiejus Tomašauskis, Antanas Mickus, Jonas Mickus ir Valentas Kirklys su šeimomis, nuomojęsi iš Kretingos dvaro dirbamą žemę, ganyklas, šienaujamas pievas ir sodybas. Jonas Mickus ir Valentas Kirklys taip pat buvo išsinuomoję dalį Tūbausių šienaujamų pievų, augusių Degimalio miške.
 
Nuo kaimo įsikūrimo jo gyventojai buvo žemdirbiai katalikai, priklausę Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijai. Jų dvasiniu gyvenimu rūpinosi vienuoliai bernardinai (pranciškonai observantai), krikštiję gimusius kūdikius, tuokę šeimas kuriančius valstiečius, lydėję į paskutinę kelionę mirusius parapijiečius.
 
Pilsupių (Traidžių) kaimas apie 1939 metus. Fragmentas iš Lietuvos kariuomenės generalinio štabo topografų parengto Kretingos–Palangos apylinkių žemėlapio
1827 metais Traidžiuose buvo 9 katalikų namai ir 28 gyventojai, 1846 m. – 9 dūmai (baudžiauninkų sodybos), 1857 m. – 8 kiemai ir 67 katalikai (29 vyrai ir 38 moterys). 
 
1845 metų Kretingos parapijiečių sąrašas liudija, kad kaimo ūkininkai buvo pasiturintys, samdė po kelis samdinius: pusbernį, pusmergę, vieną ar kelis bernus ir mergas. Tuo metu Traidžiuose gyveno Juozapas Paulauskis su žmona Pranciška, žmonos seserimi Klara, samdiniais Antanu Gedvila, Augustinu Gedvila, Jurgiu Giedra (pusberniu), Antanina Gontaite ir Antanu Šaulinskiu, Mikalojus Vaurus su žmona Barbora, žmonos seserimi Veronika, samdiniais Antanu Godliauskiu (pusberniu), Petru Urbonu ir Ona Žiobakaite, Juozapas Bružas su žmona Ona, dukromis Ona, Antanina, Liudvika, Kristina ir bernu Pranciškumi Motiejausku, Simonas Raudonis su žmona Joana, sūnumis Juozapu, Antanu, dukra, broliu Juozapu, samdinėmis Antanina Mukšaite, Antanina Petrutyte ir pusmerge Viktorija Kardūnaite, Juozapas Mažionis su žmona Jeronima, sūnumis Juozapu, Jonu, dukromis Ona, Emericijona, Magdalena, samdiniais Juozapu Gedvila ir Teodora Miežetyte.  
 
Panaikinus baudžiavą, Traidžių žemėje 1861 m. buvo suformuoti ir valstiečiams išsipirkti paskirti 302 rėžiai dirbamos žemės. Ją įsigijo 33 valstiečiai, 1870 m. mokėję Kretingos grafui Nikolajui Zubovui išperkamuosius žemės mokesčius.
 
Lietuvos kariuomenės ulonas Jonas Raudonis, žuvęs kariuomenėje 1924 metais. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM Arch. 1547)
Lietuvai atkūrus valstybingumą ir prasidėjus nepriklausomybės kovoms, kariu savanoriu 1919 m. liepos 24 d. tapo Vincas Andriekus (Andrejauskas, Endrekus), gimęs Traidžių kaime. Jis buvo vyriausias iš Kretingos apskrities vyrų, išėjusių ginti laisvės ir nepriklausomybės. Todėl karių eiles papildžius šauktiniais, 45-metis savanoris dėl amžiaus buvo demobilizuotas ir paleistas į namus, o 1929 m. sausio 4 d. jam suteiktas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio statusas ir įteiktas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis.
 
1920 metais Traidžiuose buvo 19 katalikų šeimų, o 1923 m. – 14 ūkių ir 108 gyventojai. Visos sodybos telkėsi centrinėje kaimo dalyje abipus Pilsupio, o dirbamos žemės rėžiai, ganyklos ir šienaujamos pievos buvo išsibarstę po visą kaimą. 
 
Vykdant Lietuvos žemės reformą, kaimas 1937 m. buvo išskirstytas į vienkieminius ūkius. Dalis žemdirbių iš centrinės dalies išsikėlė ir naujas sodybas pasistatė buvusiose bendro naudojimo ganyklose ir pievose, paverstose dirbama žeme. Vienas stambiausių kaimo ūkininkų buvo Selestinas Stonkus, įsikūręs šalia Markapių ir valdęs apie 65 hektarus žemės. 
 
Kretingos pučiamųjų kvartetas apie 1922 metus. Dešinėje stovi Kazys Raudonis iš Traidžių kaimo. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM IF 662)
Per sovietų valdžios ir represinių struktūrų 1948 m. gegužės 22 d. surengtą didžiausią Lietuvos gyventojų trėmimą, iš Traidžių į Rusijos Federacijos Irkutsko sritį buvo išvežtos 5 šeimos, kurias sudarė 15 žmonių. Į tremtinių sąrašus pateko Izidorius Gadliauskas su žmona Petronėle ir sūnumi Izidoriumi, Juozas Zubernis su žmona Eufrozina, sūnumi Vytautu ir dukra Eufrozina Zubernyte-Jašmontiene, Pranas Rimkus su žmona Petronėle, Selestinas Stonkus su žmona Elena, sūnumi Selestinu, dukromis Elena, Janina ir Danute, gyvenę tremtyje iki 1957–1958 metų. 
 
Senasis kaimo vardas, kuris žemaitiškai tariamas „Traidee“, daugeliui valstiečių nemaloniai skambėjo, nes asocijavosi su kasdienėje kalboje vartojama sąvoka „triedžia“, t. y. viduriuoja, serga vidurių liga. Kaimyninių kaimų gyventojai dažnai dėl to pašiepdavo traidiškius. Apylinkėje netgi buvo posakis: „„Jei Traidžiai suviduriuos, o Klibiai sušlubuos, tai Daktarai visada juos pagydys“. Dėl to naujakuriai savo gyvenvietės dalį 1937 m. pavadino pro šalį tekančio upelio vardu „Pilsupiais“. Šį pavadinimą, vartojamą lygiagrečiai su Traidžių vardu, aptinkame Lietuvos kariuomenės štabo topografų apie 1939 m. parengtame Kretingos–Palangos apylinkių topografiniame žemėlapyje.
 
Senųjų kaimo kapinių, vadinamų Markapiais, vaizdas iš pietryčių pusės. Juliaus Kanarsko nuotr., 1992 m.
Tačiau po Antrojo pasaulinio karo buvo grįžta prie istorinio vardo „Traidžiai“, kuris sutinkamas administracinio-teritorinio suskirstymo žinynuose. Vis tik senuoju vardu nepatenkintiems asmenims sovietmečiu pasisekė įtikinti valdininkus pakeisti kaimo vardą, kuris 1976 m. administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne vadinamas jau ne Traidžiais, o – Pilsupiu. Tačiau kartografinėje žemėtvarkininkų medžiagoje liko istorinis Traidžių pavadinimas, kuris po Atgimimo vykusios žemės reformos metu grąžintas kaimui drauge su nekilnojamojo turto savininkams grąžinama žeme.
 
Kaimo žemės šiaurės vakarinėje dalyje, aukščiausioje bendrųjų ganyklų vietoje XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje gyventojai įsirengė kapines, veikusias iki XVIII a. pabaigos. Dauguma palaidotųjų buvo XVII a. viduryje ir XVIII a. 2 dešimtmetyje siautusio maro aukos, dėl to kapines gyvieji pavadino Markapiais. Žemaičių vyskupui uždraudus laidoti kaimų kapinėse, nuo XVIII a. pabaigos mirusius artimuosius valstiečiai vežė į Kretingos parapines kapines. 
 
Nuo XIX a. pradžios senosios kapinės buvo apleistos. Tik retsykiais jose be kunigo amžinybėn buvo išlydimi savižudžiai, nekrikštyti mirę kūdikiai bei epideminių ligų aukos. Mirusiems atminti nuo seno kapinių centrinėje dalyje stovėjo trejetas aukštų monumentalių kryžių ir koplytėlė su šventųjų skulptūromis. 
 
XX a. pradžioje kapinių kalvelėje gyventojams pradėjus kasti duobes bulvėms per žiemą saugoti, buvo iškasama griaučių ir pavienių kaulų, kurie atrodė stambesni nei žmogaus. Taip atsirado pasakojimas, kad šioje vietoje senovėje palaidoti milžinai.
 
Senosios kapinės, vadinamos Prancūzkapiu. Juliaus Kanarsko nuotr., 1992 m.
Netoli Markapių gyvenęs Vincas Petrauskas 1911 m. buvo pašauktas į carinės Rusijos kariuomenę, kurioje tarnaujant jį užklupo Pirmasis pasaulinis karas. Patekęs į frontą, jis sau pasižadėjo, jeigu iš karo sugrįš gyvas ir sveikas, sutvarkyti apleistas senąsias kapines. 1918 metų pabaigoje grįžęs į Traidžius, 1919 m. jis ėmėsi vykdyti pasižadėjimą: vietoje sunykusių kryžių ir koplytėlės pastatė porą naujų kryžių, kapines apsodino pušimis ir beržais, apjuosė grioviu ir žemių pylimu, o kad į jas nepatektų ganomi galvijai, papildomai aptvėrė spygliuotos vielos tvora. 
 
Vykdant Lietuvos žemės reformą kapinės pateko į ūkininko Celestino Stonkaus sklypą. Jos buvo išskirtos iš ariamos žemės ploto, o ribos pažymėtos žemių kapčiais ir mediniais riboženkliais. Nuo seno per Šv. Morkaus ir Kryžiaus dienas kaimo gyventojai rinkdavosi kapinėse ir giedodavo giesmes mirusiųjų garbei, kuriems atminti 1925 ir 1946 metais pastatė dar porą monumentalių kryžių. Sovietmečiu išnykus šiam gražiam mirusiųjų pagerbimo papročiui, kapinės buvo visiškai apleistos ir netvarkomos.
 
Seniau prie kapinių vėlų vakarą ir naktimis vaidendavosi. Ne vienas praeivis sutemus šalia jų pasiklysdavo: visą naktį iki pat rytmečio gaidžių giedojimo eidavo aplinkui neatpažindamas kur esąs. Arkliaganiai vengdavo naktimis kapinių kalvelėje miegoti, kadangi vos užmigus nematoma jėga juos išsviesdavo už lauk.
 
Švč. Lurdo Marijos skulptūra iš Traidžių Prancūzkapio koplytėlės. Autorius – liaudies meistras Anicetas Puškorius, 1947 m. Juozo Mickevičiaus 1972 m. daryta nuotrauka, iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio (KM IF 6143/3)
Kaimo centre, Pilsupio kairiajame krante yra kitos, seniai pamirštos kapinaitės, vadintos Prancūzkapiu. Pasakojama, kad Napoleono kariuomenei 1812 m. traukiantis iš Lietuvos, laukuose tarp Kurmaičių ir Traidžių kaimų prancūzai susirėmė su juos persekiojusiais rusų kazokais. Demoralizuoti, išvargę ir pusalkani Napoleono kariai neatsilaikė prieš rusus ir krito nelygioje kovoje, pakirsti kazokų kardų ir iečių. Kurmaičių laukuose kritę kariai buvo palaidoti Kurmaičių kaime prie Bendinės upelio, o Traidžių laukuose – kaimo centre prie Pilsupio.
 
Prancūzkapyje nuo seno stovėjo koplytėlė ir kryžius. Jiems sunykus, šalia gyvenęs Pranas Kauneckas sovietų okupacijos pradžioje 1947 m. pastatė naują koplytėlę su medine, polichromuota Švč. Lurdo Marijos skulptūra, kurią tais pačiais metais darė liaudies meistras Anicetas Puškorius iš Salantų valsčiaus Skaudalių kaimo. Koplytėlė su skulptūra 1981 m. buvo paskelbta vietinės reikšmės liaudies dailės paminklu. 
 
Šalia koplytėlės P. Kauneckas pastatė monumentalų kryžių su lieto metalo Nukryžiuotojo figūra ir iš skardinių raidžių sudėliotu užrašu: „INRI / Būk mums maloningas / 1947“. Atgimimo pradžioje priešingoje koplytėlės pusėje kaimo gyventojų pastangomis 1990 m. iškilo Tremtinių kryžius, skirtas pokariu ištremtiems asmenims atminti.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus