Skip to content Skip to navigation

Tūbausiai

Tūbausiai

Pateikta: 2019-02-20 14:27 (atnaujinta: 2019-02-20 14:41)
Seniausias Tūbausių kaimo žemių planas. Sudarė matininkas Pranciškus Jodka, 1771 m. Iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo rinkinių
Tarp Kurmaičių ir Genčų, netoli Darbėnų plento, abipus Akmenos upės yra įsikūręs gilias istorines šaknis turintis Tūbausių kaimas. Nuo minėto plento jį skiria miškų masyvas, todėl kaimą pamatyti galima parvažiuojant nuo Kurmaičių arba Tarvydų (Dimitravo) pusės. Tai didžiausias Kretingos seniūnijos kaimas, užimantis 1 264 ha dydžio teritoriją, o rajone pagal plotą nusileidžiantis tik Budriams, Grūšlaukei, Baubliams, Kūlupėnams, Naujajai Įpilčiai ir Rubuliams.
***
Tūbausių žemės šiaurės rytuose ribojasi su Genčais, rytuose – su Voveraičiais, pietryčiuose – su Traidžiais, pietuose-pietvakariuose – su Kurmaičiais, o pietvakariuose-vakaruose – su Pajuodupiais. Šiaurės vakaruose valstybinio miško masyvas kaimą skiria nuo kaimynystėje esančių Tarvydų. Vakarinėje kaimo dalyje plyti Tūbausių, rytinėje – Degimalio, o šiaurinėje – Degsnės miškai. Centrine dalimi teka didžiausia šio regiono upė – Akmena, kuri šiaurinėje kaimo dalyje 1986 m. patvenkta, o prie užtvankos 2011 m. pastatyta 240 kW galios hidroelektrinė. Degimalio mišku prateka Šakalė, Genčuose įtekanti į Skroblupį, o pietrytinėje kaimo dalyje išteka Tūbausių upelis, Kurmaičiuose įsiliejantis į Pilsupį. Vakariniu pakraščiu prateka Juodupis, o šiaurėje Degsnės miško pakraščiu link Akmenos teka nedidelis Paulikupis.
 
Tūbausių kaimo žemių planas prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Ištrauka iš Kretingos apylinkių žemėlapio, parengto apie 1914 m.
Lygiagrečiai kairiajam Akmenos krantui centrine kaimo dalimi praeina kelias iš Kurmaičių į Genčus. Tai senojo prekybos kelio, jungusio Kretingą su Darbėnais ir Livonijos kunigaikštystės uostais atkarpa, kuri buvusią reikšmę prarado rusų kariškiams XIX a. pradžioje nuo Darbėnų iki Kretingos ir Prūsijos karalystės sienos nutiesus strateginį plentą. Šiandien senasis kelias vadinamas Užtvankos, o kaimo centrą su Darbėnų plentu sujungęs kelias – Bažnyčios gatve. Be jų, kaime yra dar Šakalės ir Sodų gatvės, jungiančios pagrindinę gatvę su rytine gyvenvietės dalimi. 
 
Pagrindinė kaimo gyvenvietė įsikūrusi Akmenos kairiajame krante abipus Užtvankos gatvės. Dauguma jos sodybų stovi arčiau Kurmaičių kaimo ribos, o vienkieminės sodybos išsibarsčiusios palei gatves ir Tūbausių miške. Šio miško pakraštyje netoli Akmenos upės veikia Tūbausių civilinės kapinės, o prie kelio į Tarvydus stūkso mūrinė Šv. apaštalo Andrejaus bažnyčia. 
 
Tūbausių V–VII a. kapinyno kapus juosiantys akmenų vainikai, atkasti 1940 m. tyrinėjant kapinyną. Prano Baleniūno nuotr., 1940 m. Iš Lietuvos paveldo informacinė sistemos „Aruodai“. www.aruodai.lt
Archeologijos medžiaga liudija, kad Tūbausiuose žmonių gyventa jau senų senovėje. Tarpukariu ariant lauką Juodupio kairiajame krante buvo rasta pora žalvarinių senovinių ginklų: įmoviniai kirvis ir ietigalis. Jie datuojami vėlyvuoju žalvario amžiumi, t. y. XI–VI a. iki Kristaus. Pietvakariniame kaimo pakraštyje dešiniajame Juodupio krante išliko Pilale arba Senovės kapais vadinamas kapinynas. Jame III–VII a. laidoti senieji kaimo gyventojai, kuršių protėviai. Jie gyveno kairiajame Akmenos krante, ties riba su Kurmaičiais, šalia Maro kapelių, abipus Užtvankos gatvės įsirengtoje atviroje senovės gyvenvietėje. Joje stovėjo antžeminiai stulpinės konstrukcijos pastatai, kuriuos šildė iki 110 cm gylio ir skersmens duobėse įrengti židiniai, šilumai palaikyti pripildyti akmenų.
 
Kovų su kryžiuočiais laikais Kretingos apylinkėse gyvenusių kuršių žemės virto dykromis. Į jas XV a. antroje pusėje iš Žemaitijos ėmė keltis valstiečiai, kurie būrėsi į žemdirbių teritorines bendruomenes – kaimus. Greta kitų jie įkūrė Tūbausių kaimą, kuris priklausė Žemaičių seniūnų Kęsgailų, o nuo XVI a. vidurio – Lietuvos didžiojo kunigaikščio vietininko valdomam Kretingos dvarui. Didžiojo kunigaikščio matininkas Jokūbas Laškovskis dvaro kaimuose pravedė Valakų reformą ir 1566 m. surašė Kretingos valsčiaus inventorių, kuriame pirmąkart paminėtas Tūbausių vardas. 
 
Pirmosios senosios kapinės, vad. Maro kapeliais. Arūno Strazdo nuotr., 2013 m. Iš Kultūros vertybių registro duomenų bazės
Kaimo pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio Tūbausio asmenvardžio. Naujakurio palikuonys gavo Tūbausaičių arba Tūbausių pavardę, kuri virto bendriniu kaimo pavadinimu. 1566 metų inventoriuje minimi keturi gyventojai, turėję šią pavardę: Beniušis, Hermanas, Andrejus ir Stasius Tūbausaičiai. Pats asmenvardis galėjo turėti keletą reikšmių. Tūbaausiu (tūbausiu) buvo vadinamas ausimis neprigirdintis, t. y. kurčias, žmogus. Šiuo vardu taip pat galėjo būti pravardžiuojamas smailias ausis, primenančias ylaragį gyvūną, turėjęs asmuo. Be to, Tūbausio pravardė galėjusi prigyti žmogui, nuolat nešiojusiam iš veltinio (tūbo) pasiūtą ausinę kepurę. 
 
1566 m. inventorius liudija, kad kaimui priskirtos bendras žemės plotas apėmė daugiau kaip 40 valakų ir 8 margus (per 860 ha). Kaimo ribos beveik sutapo su dabartinėmis, tik rytinė riba ėjo Degimalio vakarine pamiške, o pats miškas iki XVIII a. priklausė karališkajam Vinkšnupio (vėliau – Skroblupio) miško užusieniui.
 
Visa žemė buvusi padalinta į 4 didelius stačiakampio plano sklypus. Tris sklypus apėmė dirbama žemė, kuriai teko 30 valakų (per 641 ha). Kiekvienas iš šių sklypų buvo padalintas į 30 rėžių, kurie nuo pagrindinės gatvės į rytus driekėsi link Degimalio miško, o į vakarus – iki Tarvydų kaimo ribos. Visuose trijuose sklypuose kiekvienai žemdirbio šeimai buvo skirta po rėžį, o visi 3 rėžiai sudarė valaką (21,38 ha) ariamos žemės. Pagal trilaukę sėjomainą, 1567 m. pirmame sklype visi žemdirbiai turėjo sėti rugius, antrąjį palikti pūdymui, o trečiajame auginti daržoves.
 
Tūbausių kaimo ūkininkų sueiga. Pelikso Bugailiškio nuotr., 1936 m. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių
Ketvirtasis sklypas buvo skirtas bendram naudojimui. Jis apėmė 9 valakus (apie 192 ha) dirvonuojančios, neįdirbtos žemės, kurioje buvo bendrosios ganyklos, skirtos viso kaimo galvijų bandoms ganyti. Ganyklų pakraštyje ir Akmenos slėnyje augo pievos. Jos vasarą buvo šienaujamos, o po šienapjūtės naudotos galvijams ganyti. Dar 5 margus (3,55 ha) žemės apėmė visuomeninės paskirties kaimo keliai.
 
Į šiaurę nuo visų keturių sklypų sandūros centrinėje kaimo žemių dalyje abipus kelio į Genčus stovėjo po 15 gatvinio kaimo sodybų, kurias su žeme iš dvaro nuomojo valstiečiai. 1566 metais jie dirbo 27 valakus ariamos žemės, o kiti 3 valakai dirvonavo. Žemę nuomojosi 36 valstiečių šeimos. Po vieną valaką turėjo Jonas Petkaitis, Valužis Mižukaitis, Kasparas Paulikaitis, Gečas Mižukaitis, Jokūbas Gričaitis, Jurgis Petraitis, Jurgis Kubilius, Hermanas Tūbausaitis, Jonas Klauseikaitis, Kasparas Genčaitis, Aleksejus Mižukaitis, Jonas Pečiulaitis, Pečiulis Mikšaitis, Stasius Tūbausaitis, Petkus Pakraitis, Jasius Rudaitis, Simonas Mažutaitis, Povilas Bučaitis.  Du valakus dirvonuojančios žemės 1566 m. prisiėmė naujakuriai Petkus Petraitis ir Andrejus Tūbausaitis su Motiejumi Pryžginaičiu. Trečiąjį valaką išsinuomojo bartininkas Albrechtas Mažukaitis, bitininkavęs bartininkystei skirtame neapmokestintame sklype. 
 
Mažiau turtingi valstiečiai valaką žemės nuomai buvo pasiėmę dviese – su kaimynu, giminaičiu, broliu ar suaugusiu sūnumi. Taip po valaką žemės dirbo Vaitiekus Mėsininkas su Griciumi Mažvydaičiu, Grigelis Mižukaitis su Laurynu Jokūbaičiu, Stanislovas Tomašaitis su Petkumi Kalviu, Jonušis Bučaitis su Jonyčiu Povilaičiu, Beniušis Tūbausaitis su sūnumi Griciumi, Andrejus Tūbausaitis su Motiejumi Pryžginaičiu, Venckus Povilaitis su sūnumi Jonu. Tuo tarpu broliai Petrikas ir Vaitiekus Beniušiai drauge buvo išsinuomoję du valakus dirbamos žemės.
 
Valstiečio sodybos kiemas. Igno Končiaus nuotr., 1935 m. Iš Žemaičių vyskupystės muziejaus rinkinių
Pagrindinė žemės ūkyje auginama kultūra buvo rugiai. Taip pat valstiečiai augino avižas, įvairias daržoves, laikė naminius paukščius (žąsis, vištas). Už valaką dirbamos žemės Kretingos dvarui reikėjo mokėti 21 grašius činšo – didžiojo kunigaikščio nustatytą žemės rentos mokestį. Naujakuriai Petkus Petraitis ir Andrejus Tūbausaitis su Motiejumi Pryžginaičiu, kad galėtų įdirbti žemę ir pasistatyti gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, šešiems metams buvo atleisti nuo pusės činšo mokesčio. Pinigais reikėjo atsiskaityti ir už natūrinę duoklę: už 2 statines avižų – 10 grašių, rugių statinę – 10 grašių, už šieno vežimą – 3 grašius, už žąsį – 1 ½ grašio, už 2 vištas – 16 denarų, už 20 kiaušinių – 4 denarus ir pan. Pinigais galima buvo atsipirkti nuo įvairių prievolių (talkos, pastotės ir pan.) dvarui. 
 
Apie 1570 m. Tūbausius nusiaubė maro epidemija, kurios metu kaimas neteko trečdalio gyventojų. Perduodant Kretingos dvarą 1572 m. Jonui Chodkevičiui, buvo belikę 23 valstiečių šeimos. Iki 1572 m. jos nuomojo 18,5 valako žemės, o tais metais prisiėmė dar 5 valakus. Po pusę valako turėjo Laurušas Valiušaitis, Vaitiekus Beniušaitis ir  Jurgis Petraitis (arba Kubilius), po valaką – Steputis Tūbausaitis, Grigelis Tūbausis, Kasparas Povilaitis, Jokūbas Minkutaitis, Baltušis Lukaitis, Jokūbas Gricaitis, Grigalius Beniušaitis, Albrechtas Mažutaitis, Paulikas Laurinaitis, Simonas Mažutaitis, Venckus Povilaitis, Vaitiekus Suolininkas, Petkus Dvarionas, Stasys Tulaušaitis, Kasparas Pečiulaitis ir Jonkus Pečiulaitis. 1572 metais po valaką išsinuomojo Petkus Kalvis, Jasas Radaitis, Petrikas Beniušaitis, o po antrąjį valaką – Albrechtas Mažutaitis ir Paulikas Laurinaitis. Dviese vieną valaką nuomojo Petrikas Beniušaitis su Joneliu Jonušaičiu. Kiti 8,5 valako žemės dirvonavo, nes nebuvo kas ją dirba. 
 
Panašu, kad kaime XVI a. veikė kalvė, o joje šeimininkavo Petkus Kalvis. Tuo metu pavardės nebuvo pastovios. Naujagimiai buvo krikštijami vardu, o užaugę pavardę gaudavo pagal tėvo vardą, įgytą amatą ar turimą fizinę ydą. Taip kubilų dirbėjas tapdavo Kubiliumi, kalvis – Kalviu, mėsininkas – Mėsininku, siauraakis – Ankštakiu, raišas asmuo – Klibiu, dvaro tarnas – Dvarionu ir pan.
 
Tvoros fragmentas su stilizuotos žmogaus figūros stulpu, pastatytas 1923 m. Pelikso Bugailiškio nuotr., 1936 m. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių
Tūbausių kaimas priklausė Kurmaičių (1572 m. – Kretingos antrajai) vaitijai. Jos gyventojų ginčus ir kivirčus spręsdavo iš valstiečių tarpo dvaro vietininko skiriamas suolininkas. Panašu, kad vaitijos suolininku buvo Tūbausių valstietis Vaitiekus, kuris 1566 m. vadinamas Mėsininku, o į 1572 m. inventorių įrašytas Suolininko pavarde.
 
Kretingos dvarininko vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio paskirtas matininkas Pranciškus Jodka 1771 m. parengė naują kaimo inventorių ir sudarė pirmąjį žemių planą. Jis liudija, kad prie Tūbausių XVIII a. buvo prijungtas Degimalio miškas, todėl kaimui priklausė net 64 valakai (per 1 368 ha) žemės. Dirbamos žemės plotas nepasikeitė, ji plytėjo tarp Akmenos upės ir Degimalio miško bei siaurame ruože dešiniajame upės krante. Vakariniame kaimo pakraštyje ir Degimalio miške augo beržynai, kuriuose valstiečiams buvo paskirtos šienaujamos pievos. Kaimo pietvakarinėje dalyje abipus Juodupio ir Akmenos plytėjo bendrosios ganyklos.
 
Koplytėlė ir koplytstulpis kaimo ganyklose. Stepono Kaštauno nuotr., 1966 m. Iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio
Inventoriaus duomenimis 1771 m. kaime dirbamą žemę ir šienaujamas pievas nuomojosi 34 valstiečiai: Pranciškus Baltuška, Mykolas ir Petras Beniušiai, Stanislovas Bertašius, Antanas Bilauskis, Juozapas Drazdauskis, Mykolas ir Vladislovas Drungilai, Jonas Gonta, Petras Januževičius, Juozapas, Kazimieras ir Motiejus Kiauleikiai, Jurgis Lapas, Gabrielius, Kazimieras ir Pranciškus Liaudinskiai, Andrejus Maliauskis, Jonas Metrikas, Jurgis Novikas, Andrejus ir Jonas Paulikai, Juozapas Pečiulis, Kazimieras Ricas, Petras Romonas, Juozapas Rudė, Antanas Stankus, Kazimieras Sušys, Antanas Tarvydas, Andrejus ir Juozapas Tiškai, Jurgis Varkojis, Petras Vibrys, Simonas Zubrauskis. Paribyje su Traidžiais šienaujamas pievas buvo išsinuomoję traidiškiai Valentas Kirklys, Jonas Mickus ir Jonas Vygontas.
 
1827 m. Tūbausiuose buvo 34 katalikų namai su 270 parapijiečių, 1846 m. – 29 dūmai (prievolininkų ūkiai), o 1857 metais 23 kiemuose gyveno 224 katalikai – 97 vyrai ir 129 moterys. Panaikinus baudžiavą, valstiečiams 1861 m. buvo leista įsigyti dirbamą žemę, kurią jie iki tol nuomojo iš dvaro. 1870 m. išperkamuosius žemės mokesčius grafui Nikolajui Zubovui mokėjo 113 kaimo valstiečių, dirbę 890 žemės sklypų.
 
Šv. Jono Nepomuko skulptūra iš koplytėlės kaimo ganyklose. Stepono Kaštauno nuotr., 1966 m. Iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio
Valstiečiams tapus laisvais žemės savininkais, XIX a. antroje pusėje – XX a. pr. ženkliai išaugo ūkių ir gyventojų skaičius. XX a. pradžioje bendromis vyrų lėšomis kaimo kryžkelėje buvo pastatytas monumentalus dviejų kryžmų kryžius, vadintas Karavyko arba Vyrų kryžiumi, o šalia jo – moterų lėšomis iškilo Moterų koplytstulpis. 1914 metais kaime buvo 79 sodybos, 1920 m. gyveno 74 katalikų šeimos, o 1923 m. buvo 65 ūkiai ir 421 gyventojas.
 
Vykdant Lietuvos žemės reformą, 1934 m. visa ariama ir ganyklų žemė buvo išskaidyta į vienkieminius ūkius, į kuriuos iš ardomo valakinio-gatvinio kaimo kėlėsi naujakuriai. Pietvakariniame kaimo pakraštyje buvusiose ganyklose šalia Pilale vadinamos kalvelės sodybą besistatantis Antanas Navickas vykdydamas žemės judinimo darbus aptiko įvairių archeologinių radinių, dalį kurių 1935 m. pardavė Kretingos muziejui. Radiniai liudijo, kad šioje vietoje būta III–VII a. kapų, apie kuriuos 1940 m. naujasis žemės savininkas Stasys Gliožeris pranešė Kurmaičių ir Genčų kapinynus tyrinėjusiam Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojui Pranui Baleniūnui. Šis 1940 m. birželio 19 d. – liepos 9 d. sodyboje atliko archeologinius tyrinėjimus, kurių metu ištyrė 81 griautinį V a. pab.–VII a. pr. kapą su antkapiniais akmenų vainikais.
 
Senoji Tūbausių pradinė mokykla. 1958 m. Iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio
Tarpukariu kaime buvo atidaryta pradžios mokykla. Jos vedėju 1925 m. laikinai dirbo Jonas Folkmanas, o 1928 m. mokyklos vedėja buvo Natalija Gintalaitė.
 
Dvasiniu kaimo gyvenimu nuo 1602 m. rūpinosi Kretingos pranciškonų bažnyčios kunigai. Jų rūpesčiu mediniame name 1928 m. buvo įrengta pirmoji, Kretingos parapijos filija tapusi, Tūbausių Šv. apaštalo Andrejaus bažnyčia, kuriai priklausė Tūbausių, Genčų, Kurmaičių, Pajuodupių kaimai. Įkūrus parapiją, jai vadovauti 1939 m. atkeltas kunigas Henrikas Sirtautas ėmėsi ruoštis mūrinės bažnyčios statybai, pasirūpino, kad Telšių vyskupas suteiktų bažnyčiai Šv. Henriko atlaidus (liepos 13 d.). Naujai bažnyčiai parapijiečiai savo laukuose rinko akmenis, akmentašiai tašė blokelius, klebonas rinko aukas. Palankios sąlygos statybai susiklostė nacių ir sovietų karo pradžioje, Kretingos apskrities valdžiai perėmus daug statytinės medžiagos, kurią sovietų kariuomenė paruošė dotų (atspariųjų ugniaviečių) statybai. Pagal apskrities inžinieriaus J. Zubkaus 1941 m. parengtą projektą buvo pastatyta modernios architektūros vienbokštė bažnyčia, konsekruota 1942 m. spalio 11 d. 
 
Nuo XVI a. Tūbausiai turėjo savo kapines. Jos veikė pietiniame kaimo pakraštyje, ties riba su Kurmaičiais, Akmenos kairiojo kranto aukštumos šlaite. Apie XVIII a. šiauriniame kaimo pakraštyje, taip pat kairiajame Akmenos krante, ties riba su Genčais, buvo įrengtos antrosios kapinės. Daugiausia mirusiųjų jose atgulė siaučiant marui, šiltinei ir kitoms užkrečiamų ligų epidemijoms, dėl to žmonės praminė jas Marų kapais, Marų kapeliais. Nuo 1795 m. mirusiuosius pradėjus laidoti Kretingos parapinėse kapinėse, senosiose kapinėse iki XX a. 2 dešimtmečio pabaigos retsykiais be kunigo laidoti savižudžiai, skenduoliai, nekrikštyti mirę kūdikiai, šiltinės ar dizenterijos epidemijų aukos. Įkūrus bažnyčią, netoli jos buvo paskirtas sklypas konfesinėms katalikų bendruomenės kapinėms, kurios po karo tapo savivaldybės prižiūrimomis civilinėmis kapinėmis.
 
Paruošiamieji bažnyčios statybos darbai. Nežinomas fotografas, apie 1940–1941 m. Kretingos muziejaus Ikonografijos rinkinys
Po Antrojo pasaulinio karo apylinkės miškuose veikė Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai. 1946 m. pavasarį kaime buvo sušauktas rinktinės štabo posėdis, kuriame dalyvavo Lietuvos laisvės armijos Žemaičių apygardos vadovybės nariai – vadas Jonas Semaška-Liepa, štabo viršininkas Fortūnatas Ašoklis-Pelėda, informacijos ir propagandos skyriaus viršininkė Bronė Stasiūnienė-Vyšnia-Ona. Apygardos vadovybę saugumiečiams areštavus, Bronė Stasiūnienė nelegaliai apsigyveno Tūbausiuose, kuriuose 1946 m. gegužės 28 d. pateko į Kretingos saugumiečių ir milicininkų surengtą pasalą ir kartu su sūnumi, partizanų rėmėju Tautvydu Stasiūnu buvo suimta. Į Kretingą grįžtančius enkavedistus ir milicininkus kaime apšaudė Kazimiero Kontrimo-Montės vadovaujamas partizanų būrys. Partizanams pavyko nukauti MVD Kretingos valsčiaus poskyrio viršininko pavaduotoją jaunesnįjį leitenantą I. Belkiną ir milicijos operatyvinį įgaliotinį A. Minčenkovą, tačiau spaudžiami gausesnio priešo jie buvo priversti pasitraukti į mišką. Enkavedistų suimti Bronė ir Tautvydas Stasiūnai buvo tardomi MGB Kretingos apskrities skyriuje ir Lukiškių kalėjime, o vėliau išvežti į Rusijos lagerius. 
 
Monumentalus kryžius 1948 m. kovo 28 d. žuvusiems Kardo rinktinės partizanams P. Katkui, S. Katkui, J. Narmontui, J. Petreikiui ir G. Pociui atminti. Autorius – Ramutis Mažeika, statybos iniciatoriai – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininkas Jonas Čeponis ir Julijonas Mickus, 2003 m. Juliaus Kanarsko nuotr., 2005 m.
1948 m. kovo 28 d. MGB vidaus kariuomenės kareiviai ir Kretingos valsčiaus stribai Tūbausių miške apsupo partizanų ryšininko sodyboje apsistojusius 6 partizanus. Per susišaudymą žuvo ryšininkas Pranas Katkus, jo sūnus, partizanas Steponas Katkus, sūnaus bendražygiai Gediminas Pocius ir Kardo rinktinės štabo ryšininkas Juozas Petreikis-Taukenis, kilęs iš Tūbausių. Sunkiai sužeistą Juozą Narmontą-Paulių iš apsupties išsiveržę draugai pernešė per patvinusią Akmenos upę ir paslėpė Kazimiero Markaus sodyboje, kurioje jis nuo kraujo užkrėtimo birželio mėnesį mirė ir slapta buvo palaidotas Tintelių kaime, bulviarūsio duobėje. Kardo rinktinės partizanais taip pat buvo Leonardas Petreikis (žuvo 1947 m.), Benediktas Ruibys-Miklovas (žuvo 1947 m. Genčų Medsėdžiuose), Petras Žeimys (žuvo 1950 m. Vaineikių miške).
 
Naujasis Tūbausių aštuonmetės mokyklos pastatas. 1965 m. Iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio
Tūbausių gyventojai neišvengė sovietų valdžios represijų. Už partizanų palaikymą 1946 m. buvo suimtas ir trylikai metų į sovietų lagerius ir Sibiro tremtį išvežtas klebonas Petras Jasas. Jį pakeitęs klebonas ir Padvarių seserų pranciškonių vienuolyno kapelionas Antanas Petronaitis, būdamas Kardo rinktinės vado Jurgio Ožeraičio svainiu, taip pat rėmė partizanus, priiminėjo jų priesaikas. Už tai 1949 m. buvo areštuotas ir septynerius metus kalintas Rusijos lageriuose. 1947 metais į Sibirą buvo ištremta Petrė Butkienė, 1948 m. – Zuzana ir Antanas Anužiai, ūkininkas Antanas Kontrimas su žmona Salomėja, Petreikienė Elena su vaikais Alvydu ir Zita, partizano Leonardo Petreikio žmona Grasė su vaikais Antanu, Kaziu, Liucija ir Natalija, Ieva Petreikienė, Juozas ir Petrė Rupeikos, partizano Benedikto Ruibio šeima: tėvai Benediktas (mirė tremtyje) ir Salomėja, broliai Petras ir Vladas, seserys Evita ir Ieva, 1949 m. – Vincas ir Angelė Beniušiai su sūnumis Vladu ir Antanu, partizano Juozo Petreikio žmona Petrė su dukra Petre, Ona Rupeikienė su vaikais Edmundu, Ona, Genovaite ir Eleonora, partizanų ryšininkas Pranas Suodys su seserimi Terese, Stanislava Ubienė su dukromis Stase ir Zose, 1951 m. – Pranas Kartys su žmona Ona, sūnumi Pranu ir marčia Katryna bei Elena Paukštienė su dukra Regina. 
 
 
Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčia. Juliaus Kanarsko nuotr., 2005 m.
Sovietmečiu Tūbausiai buvo pagalbinė Kurmaičių paukštininkystės tarybinio ūkio gyvenvietė, kuri statėsi į pietvakarius nuo senojo valakinio-gatvinio kaimo, arčiau Kurmaičių žemių ribos. Joje 1957 m. atidaryta parduotuvė, nuo 1959 m. veikė septynmetė mokykla, 1962 m. pertvarkyta į aštuonmetę. Daugėjant mokinių, šalia senosios mokyklos 1965 m. pastatytas naujas mūrinis dviejų aukštų mokyklos pastatas. Kaimo kryžkelės stovėję Vyrų (Karavyko) kryžius ir Moterų koplytstulpis buvo nugriauti.
 
Pokariu ir atgimusios Lietuvos pirmajame dešimtmetyje gyventojų skaičius kaime nuolat mažėjo: 1959 m. gyveno 345, 1987 m. – 221, o 2001 m. – 209 žmonės. Mažėjant mokinių, mokykla 1977 m. vėl tapo pradine, kuri 1993 m. pertvarkyta į devynmetę (pagrindinę), o 2002 m. uždaryta. Visuomenei prisitaikius prie naujų socialinių-ekonominių santykių, patogioje geografinėje vietoje esantis kaimas tapo patrauklus gyvenimui ir verslui, todėl skirtingai nuo atokiau esančių vietovių gyventojų jame ėmė daugėti. Kaimas tapo seniūnaitijos centru, kurią sudaro Tūbausiai, Genčai, Tarvydai ir Dimitravas.
 
Žmones į Tūbausius traukia ir atsinaujinusi Šv. apaštalo Andrejaus bažnyčia, kurią naujam gyvenimui prikėlė 1989 m. sugrįžę broliai pranciškonai. Ryškiausią pėdsaką paliko iš Vokietijos atvykęs klebonas kun. br. Leopoldas Ernstas Helmutas Scheifele (Šeifelė) OFM, kuris 1994–2007 m. rekonstravo po statybos nebaigtą įrengti bažnyčią, suvienijo bendruomenę, įkūrė parapijos komitetą, subūrė muzikuojančius vaikus ir jaunimą. Už nuopelnus Kretingos kraštui ir jo žmonėms, kunigas 2001 m. laikraščio „Pajūrio naujienos“ skaitytojų buvo išrinktas Metų žmogumi, o 2006 m. jam suteiktas Kretingos rajono Garbės piliečio vardas. Apie kunigo gyvenimą ir misionierišką veiklą režisierė Dalia Kanclerytė ir operatorius Laisvis Karvelis 2009 m. sukūrė dokumentinį filmą „Misionierius“. 
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus