Skip to content Skip to navigation

VALĖNŲ PILIAKALNIS – KRETINGOS ĮKŪRĖJO ARMONO PILIAVIETĖ?

VALĖNŲ PILIAKALNIS – KRETINGOS ĮKŪRĖJO ARMONO PILIAVIETĖ?

Pateikta: 2017-08-30 09:52 (atnaujinta: 2017-08-30 10:03)


Valėnų, Šudabarzdžių (Kėkštų), Vitinių ir Sarčių (Cartų) kaimų žemių ribų planas. 1938 m.

Į pietus nuo Kretingos miesto, rajono pietvakariniame pakraštyje prie Dangės upės stūkso Pajūrio žemumai būdingas krantinis piliakalnis, esantis Valėnų kaimo žemių vakarinėje dalyje. Manoma, kad ant jo tautų kraustymosi laikotarpiu stovėjo legendinio Kretingos įkūrėjo, gotų karaliaus Armono pilis, menanti seniausias Kretingos miesto istorijos ištakas.

***

Piliakalnis yra buvusiame Klaipėdos krašte, kurį nuo XIII amžiaus vidurio iki XX amžiaus vidurio valdė vokiečiai. Lietuvos archeologijos atlasuose, literatūroje ir enciklopediniuose leidiniuose jis tapatinamas su vokiečių tyrinėtojų Emilio Holako ir Hanso Kromės minimu Sarčių (Cartų, vok. Zarten) piliakalniu. Ši prielaida atsirado 1963 metais, Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto archeologinei ekspedicijai nepavykus rasti tikrojo Sarčių (Cartų) piliakalnio, kuris minimas tarp Kretingalės ir Eketės.

Kartografinė Klaipėdos krašto kaimų medžiaga liudija, kad piliakalnis nuo seniausių laikų buvo Valėnų kaimo žemėje, jos vakariniame pakraštyje. Palei šiaurinę jo papėdę ėjo kelias, jungęs Valėnus su Anduliais ir kitapus upės buvusiu Bajoriškos Kretingos (Adlig Crottingen; dab. Šlikiai) dvaru. Tuo tarpu Sarčių (Cartų) kaimas yra 2 kilometrai į pietus, o nuo piliakalnio jį skyrė ir tebeskiria kiti du kaimai – Kėkštai, seniau vadinti Šudabarzdžiais (Schudebarsden), ir Vitiniai (Wittinnen). Manau, kad Cartų piliakalnio nereikėtų tapatinti su Valėnais, o reikia ieškoti į rytus nuo Kretingalės esančiose Dangės, Bonalės, Cinkupio ar Župės pakrantėse.


Piliakalnis iš šiaurės vakarų, nuo Dangės slėnio. Fot. Vytautas Daugudis, 1966 m. Lietuvos istorijos instituto rankraštynas, negatyvo nr. 19224

Dauguma senųjų Valėnų gyventojų lietuvininkų baigiantis Antrajam karui pasitraukė į Vokietiją, o kiti pateko į sovietų filtracines stovyklas arba buvo išvežti į Sibirą. Todėl piliakalnis buvo primirštas, o apie jį sukurti pasakojimai, padavimai ir legendos iškeliavo į nebūtį kartu su senaisiais gyventojais. Žinoma tik, kad jis buvęs vadinamas tradiciniu šiam Žemaitijos regionui vardu – Pilale.

Be to, teko girdėti ir kitą piliakalnio vardą – Raudonkalnis. Esą, jis taip pavadintas todėl, kad piliakalnis įrengtas kalvoje, kurią sudaro raudono molio gruntas.

Piliakalnis krantinio tipo, tradicinis Vakarų Lietuvos regionui, įrengtas į Dangės upės ir jos kairiojo intako Babrūnės upelio santakos slėnį įsiterpiančioje kalvoje. Šlaitai statūs, pietų pusėje iki 14 metrų aukščio ir leidžiasi į Bebrūnės slėnį, o vakaruose-šiaurės vakaruose, nuo Dangės slėnio pusės – 12 metrų aukščio.

Piliakalnio aikštelė keturkampė, apie 70 metrų ilgio šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi ir iki 40 metrų pločio ties šiaurės rytiniu galu. Paviršius nelygus, žemėja link upių santakos. Todėl aikštelės pietvakarinis kraštas yra 2 metrais žemesnis už šiaurės rytinį.

Nuo aukštumos pusės pilį saugojo 45-48 metrų ilgio ir 8 metrų pločio gynybinis pylimas, supiltas palei šiaurės rytinį ir rytinį aikštelės kraštą. Šiuo metu jis apie 1,5 metro aukščio, o seniau buvęs daug aukštesnis, smarkiai apnaikintas ir paskleistas piliakalnį ariant. Palei pylimo išorinę papėdę seniau buvęs gynybinis griovys, kuris šiuo metu užslinkęs ir užpiltas.

Arimo metu išversti akmenys ir anglys liudija, kad pylimas supiltas iš akmenų ir žemės, o jo viršūnėje buvusi įrengta medinė gynybinė užtvara. Piliakalnio aikštelėje stovėjo mediniai gyvenamieji ir pagalbiniai pilies statiniai.

Į rytus ir šiaurę nuo piliakalnio arime buvo randama ugniaviečių, šlako, keramikos ir kitų radinių, liudijančių, kad šalia pilies aukštumoje plytėjusi nemaža papėdės gyvenvietė.


Piliakalnis iš pietryčių pusės, nuo Kėkštų kaimo. Fot. Vytautas Daugudis, 1966 m. Lietuvos istorijos instituto rankraštynas, negatyvo nr. 19225a

Piliakalnis nėra tyrinėtas, todėl apie jo chronologiją, materialinės kultūros reliktus, menančius senųjų šio krašto gyventojų gyvenimą pilyje ir papėdės gyvenvietėje, informacijos neturime. Tačiau turima archeologijos, istorijos ir tautosakos medžiaga leidžia mums daryti kai kurias prielaidas.

Į šiaurę nuo Valėnų ir Ėgliškių piliakalnių, abipus Akmenos-Dangės upės nuo II tūkstantmečio prieš Kristų iki pirmųjų amžių po Kristaus gyveno seniausia Kretingos apylinkių bendruomenė, apie kurią byloja Šlažių (Bajorų), Ėgliškių ir Šlikių pilkapynai. Apie II-III amžių ši bendruomenė įsikūrė tarp Degalo, Dangės ir Babrūnės upių, o gynybai nuo priešų įsirengė Valėnų piliakalnį. Mirusius artimuosius bendruomenės nariai laidojo dešiniajame Šaltupio (Kapupio) krante, o dievams ir Anapilyn išėjusiems artimiesiems pagerbti šalia kapinyno, Šaltupio ir Degalo santakoje įsirengė šventvietę (alkakalnį).

Daugėjant gyventojų ir dažnėjant priešų, ypač – skandinavų vikingų, antpuoliams, geografiškai ir strategiškai gynybai patogesnėje vietoje apie X amžių šalia kapinyno ir alkakalnio bendruomenė įsirengė naują piliakalnį, kuris archeologinėje literatūroje žinomas Andulių arba Ėgliškių vardu. Su šiuo piliakalniu siejama rašytiniuose XIII amžiaus šaltiniuose minima Kretingos pilis.

Todėl Valėnų piliakalnį galime laikyti seniausia – pirmąja Kretingos pilimi. Pastačius naująją pilį, senoji atliko priešpilio funkcijas, t. y. tapo priešakine Kretingos apygardos pilimi. Jos įgula pirmoji stodavo į mūšį su nuo Klaipėdos palei Dangę artėjančiais priešais – vikingais ar kryžiuočiais. Tokiu būdu pagrindinė pilis išvengdavo netikėto priešo antpuolio, o jos įgula ir pagalbon atskubėję teritorinės bendruomenės gyventojai turėjo pakankamai laiko tinkamai pasiruošti gynybai. Reikia manyti, kad ant Valėnų piliakalnio stovėjusią kuršių pilaitę kryžiuočiai sudegino 1263 metais kartu su ant Ėgliškių (Andulių) piliakalnio stovėjusia Kretingos pilimi.


 www.vikipedija.lt

Vienas iš padavimų, pasakojančių apie Kretingos kilmę, Kretingos pilies įkūrėju laiko gotų karalių Armoną, kilusį iš Grutingų giminės. Esą, tautų kraustymosi laikotarpiu vieno karo žygio metu jis su savo kariauna apsistojo šiose apylinkėse, kurios jam labai patikusios. Todėl karalius Armonas nutarė čia pasistatyti tvirtovę, kurią savo protėvių garbei pavadino Grutinga, nuo kurios ir kilęs Kretingos vardas. Deja, šią gražią legendą patvirtinančių šaltinių neturime. Tačiau, jeigu tikėtume šiuo pasakojimu, tai Grutingos tvirtovės pėdsakų pirmiusia turėtume ieškoti Valėnų piliakalnyje, kuris stūkso tarp dviejų Kretingų – Kretingalės (sen. Deutsch Crottingen, t. y. Vokiečių Kretinga) miestelio ir Kretingos miesto.

Nuo 1972 metų Valėnų piliakalnis registruotas kultūros paveldo objektų sąraše. Nors šiuo metu jis paskelbtas valstybės saugomu nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklu (unikalus objekto kodas – 5272), tačiau apsauga kol kas vykdoma formaliai. Belieka tikėtis, kad Kretingos rajono savivaldybės administracija su Žalgirio seniūnija, padedami Valėnų kaimo bendruomenės, iš naujo atras šį reikšmingiausią Valėnų ir Kretingos praeities paminklą, atvers jį Kretingos krašto visuomenei ir seniausia krašto praeitimi besidomintiems turistams.

Piliakalnis pasiekiamas iš Kretingos miesto pietinės dalies (Bajorų), Klaipėdos gatvės, važiuojant rajoniniu keliu Kretinga-Triušiai-Klaipėda (2212). Už 4,4 kilometro Valėnų kaimo kryžkelėje sukame dešinėn, į Šilo gatvę. Piliakalnis yra už 1,57 kilometro, neprivažiavus Dangės upės slėnio, kairėje kelio pusėje, aukštumos kyšulyje, apaugusiame medžiais.

 

Julius KANARSKAS,

istorikas, archeologas, Kretingos muziejus