Skip to content Skip to navigation

Velykiniai valgiai

Velykiniai valgiai

Pateikta: 2018-02-27 09:04 (atnaujinta: 2018-08-01 09:34)

Kadaise Velykos laikytos naujų ūkinių metų pradžia, tad pagal Velykų stalo turtingumą, pyragus spręsdavo, kokie bus metai. Velykos – viena gausiausiais valgiais palydimų švenčių po septynių savaičių gavėnios pasninko. Šventės archaiškumas lėmė, kad ir maistas, ir valgymo tradicija – ne paprastas pilvo prikimšimas, bet prasminga apeiga.
 
Kiekvienas velykinio stalo patiekalas turi prasmę, kaip manyta, nulemiančią tolesnį žmogaus gyvenimą, jo gerovę. Aišku, valgių gausumas ir įvairumas priklausė nuo šeimos statuso. Kunigaikščių stalas būdavo prabangus. XVI a. metraštininkai yra aprašę Lietuvos valdovų Velykų pietus: „Ant didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo Kazimieraičio Jogailaičio, jo brolio Vladislovo Šventų Velykų stalo būdavo dedamas keptas įdarytas avinėlis, simbolizuojantis Velykų avinėlį, jį, pagal tų laikų etiketą, galėjo valgyti tik damos ir tik aukščiausi pasaulietiniai bei dvasininkijos asmenys. Stalo kampuose būdavo keturi kepti šernai, garbinantys keturis metų laikus. Šernai būdavo įdaryti keptais paršiukais, kumpiais ir dešromis. Taip pat dvylika keptų, paukštiena įdarytų elnių su paauksuotais ragais, simbolizuojančiais dvylika mėnesių, kartais prie elnių būdavo dedami kepti stumbrai, apie šiuos fantastinius kulinarinius stebuklus būdavo sudėlioti trys šimtai šešiasdešimt penki ragaišiai, žemaitiškai grybais ir kopūstais įdaryti pyragai, mozūrai, žemaitiški papločiai, papuošti mirkytais džiovintais vaisiais, už jų stovėdavo tiek pat putnių, minkštų bobų, puoštų velykiniais ornamentais ir užrašais...“. 
 
Didikai garsėjo prabangiomis puotomis, bet mūsų tikrasis kulinarinis paveldas – valstiečio stalas. Vis dėlto įdomu, kad ant kunigaikščių stalo ir žemaitiškais vadinti kepiniai. XIX a. viduryje Liudvikas Jucevičius rašė, kad lietuviai Velykoms būtinai kepdavo šerno galvą, papuoštą žalumynais. Vėliau ją pakeitė kiaulės galva, kiaulės kumpis. Po septynių savaičių gavėnios visiems norėdavosi mėsos, tad be jos niekas neišsiversdavo. Kiaulė simbolizavo sotumą, žemės ūkio darbus, tad kiaulienos patiekalus kaip apeiginius valgyti būdavo privalu. Ant stalo būdavo ir dešrų, ir šaltienos, mėsos vyniotinių, slėgtainių, karkų, kartais ir vištų, žąsų patiekalų, bet vyravo kiaulienos valgiai. 
 
Be kiaušinių, mėsos ant Velykinio stalo būtinai turėjo būti ir pyragų. Nusisekė Velykų pyragai – bus geri metai. Vargingesnės šeimininkės išsikepdavo ragaišio. Velykų stalą puošdavo tradicinė duona, mielinės bandelės, pyragai. Garbingiausioje stalo vietoje pūpsodavo Velykų boba. Pagal senolių tradicijas Velykų boba buvo kepama specialioje formoje ar moliniame inde, ji išsipūsdavo, nuo to ir pavadinimas - boba. Norint išimti pyragą, molinį indą tekdavo sudaužyti. Bobų aukštis gali būti įvairus, bet jos turėjo būti aukštos nuo 60 ik 90 cm. Apačia turi būti platesnė, viršus siauresnis. Jų yra įvairiausių: sultingų, margų, šafraninių, duoninių, aguoninių ir kt. Bobos laikomos ypatingu Velykų kepiniu. Pagal indą, kur kepdavo, galėjo būti apskritos, kartais šešiakampės ar aštuoniakampės. Šis pyragas kepamas pagerintas, tai yra su sviestu ir grietinėle, su daug kiaušinių. Boba turėjo būti ne tik aukšta, bet ir puošni. Atvėsinta boba puošiama spalvotu ar baltu glajumi, riešutais, džiovintais vaisiais, kai kurios šeimininkės puošia saldaininiais žirniukais ir pan. Iš bobos aukščio svečiai ir namiškiai spręsdavo ar gera tų namų šeimininkė, o pyrago puošyba parodydavo šeimininkės išradingumą. Ekspedicijų metu kalbintos vyresnės moterys pasakojo, kad norint iškepti gerą pyragą, nebūtinai bobą, visus reikalingus produktus reikia pašildyti. Į pyragus žemaitės mėgsta dėti ne tik razinas, bet ir aguonas. Aguonoms priskiriama maginė galia privilioti, pritraukti. Kartais jos padeda meilės, kartais turto reikaluose. Be to, užmaišius tešlą, kol pyragas auga, reikia kuo mažiau vaikščioti, duris trankyti, varstyti, garsiai šnekėti, kad tešla nesusmegtų. Dar ne taip seniai žemaitės, kad pyragai gerai kiltų, su tešla tris kartus apibėgdavo trobą. Moterys gerai žinojo, kad Didijį šeštadienį net pas artimiausią kaimynę nelabai tinka vaikščioti, bet jei pritrūksta ko nors, tai užėjus į trobą negalima sėstis, nes pyragai nekils. Kviečiai Lietuvoje plačiau paplito XX a. pradžioje, tad velykiniai pyragai nėra labai senas, tačiau būtinas Velykų valgis. Kvietiniai kepiniai - tai turto, gero gyvenimo linkėjimas. Baltas, aukštas pyragas simbolizuoja sotumą, pilnatvę. 
 
Kad gerai sektųsi su karvėmis, kad jos būtų pieningos, kad šeimai visus metus nestigtų pieno, ant stalo dėdavo ir pieno produktų. Svarbiausias, ypač Žemaitijoje – varškės sūris. Švenčių proga varškės sūris taip pat pagardintas kiaušiniais, džiovintomis mėtomis, peletrūnais ir pan. Velykoms slėgdavo ir saldžiuosius sūrius su aguonomis, razinomis ir kitais priedais. Žemaitijos miestelių moterys mokėjo pasigaminti babkelę iš varškės, kiaušinių trynių, plaktos grietinėlės, cukraus, razinų, riešutų, džiovintų vaisių, sviesto ir pan. Jos kepti nereikėjo, tik išbrankinti ir paslėgti. 
 
Per Velykas ypač mėgstamos įvairios giros. Gira buvo gaminama ne tik iš džiovintos juodos duonos, bet ir iš spanguolių, medaus, morkų, džiovintų obuoliukų, kmynų. Seniau šeimininkės gamindavo specialų Velykų gėrimą-midų. Jei į aviečių stiebelių nuovirą įdėtume medaus, atvėsusį viralą padėtume parūgti, turėtume puikiausią velykinį midų, kuriuo mėgaudavosi mūsų protėviai. 
 
Šventinis stalas puošiamas ne tik įvairiaspalviais, įmantriausių raštų margučiais, bet ir atgimimą simbolizuojančiais avižų, miežių želmenimis. Stalą puošdavo ir avinėlis – sviestinis arba iškeptas iš tešlos. Šeimininkės iš pyrago ar sausainių tešlos kepdavo paukščiukus – jais irgi puošdavo stalą. Kaip pasakoja ekspedicijų metu kalbinti senoliai Žemaitijoje buvo paprotys prieš Velykas, didįjį ketvirtadienį eiti į mišką ieškoti žalumynų: bruknienojų, pataisų, gerai išsilaikiusių mėlynių, žemuogių lapų. Žalumynais apkaišydavo ne tik stalą, bet ir patiekalus. 
 
Šiuolaikinio žmogaus minėtais valgiais gal ir nenustebinsi, bet reikėtų, gerbiant senąją tradiciją, kad nors simboliškai jų būtų ant mūsų šventinio stalo, būtent to, ko nevalgome kiekvieną dieną. 
 
Baltas, aukštas pyragas simbolizuoja gyvenimo pilnatvę, sotumą, tad siūlau velykinės bobos receptą.
 
Tešlai reikės:
Pusės kilogramo miltų
35 gramų mielių
7 kiaušinių
150 gramų cukraus (galima ir daugiau)
100 gramų sviesto (norint riebesnio pyrago, galima daugiau)
Porą saujų razinų (kas mėgsta - aguonų)
Vanilinio cukraus (kas mėgsta - šafrano prieskonio) 
100 gramų pieno
 
Glajui:
1 stiklinė cukraus pudros, 1 kiaušinio baltymas.
 
Mieles ištirpinti šiltame piene sumaišytame su šaukštu cukraus, įsijoti dalį miltų. Grietinės tirštumo masę gerai išmaišyti ir padėti kad pakiltų.
Kiaušinių trynius sutrinti su cukrumi ir vaniliniu cukrumi. 
Tešlai pakilus, sudėti likusius miltus, kiaušinių su cukrumi masę ir gerai išminkyti.
Supilti lydytą sviestą, sudėti nuplautas ir miltuose pavoliotas razinas. Dar kartą išminkyti ir padėti pakilti. 
Pakilusią tešlą dar kartą paminkyti, sudėti į riebalais pateptą ir riebalais ar džiūvėsėliais pabarstytą aukštą formą. Tešla turi užimti ne daugiau trečdalio indo. Kepti 180 – 200oC temperatūroje apie 1 valandą. 
Atvėsusią apipilti glajumi (šildant sumaišyti cukraus pudrą su kiaušinio baltymu), dar neatvėsus glajui bobą galima puošti saldaininiais žirneliais, riešutais ir pan.
 
Parengė vyr. muziejininkė–etnografė Nijolė Vasiliauskienė