Lietuvoje atvirukai išplito XIX amžiaus pabaigoje. Tuo metu su jų leidėjais bendradarbiavo fotografai Vaclovas ir Bronislovas Zatorskiai, Abraomas Fialka, Paulina Mongirdaitė, Stanislovas Filibertas Fleury, Ignas Stropus, dailininkai Mstislavas Dobužinskis, Antanas Žmuidzinavičius ir kt.
Daugiausia atvirukų buvo spausdinama Vakarų Europoje. Žinoma, atvirukai buvo spausdinami ir Lietuvoje, tačiau užrašai ant jų buvo lenkų, rusų, prancūzų kalbomis. Tik 1904 m., kuomet buvo panaikintas caro valdžios draudimas rašyti lietuviškomis raidėmis – masiškai imti spausdinti lietuviški atvirukai. Dažniausiai Lietuvos leidyklos iš Vokietijos ar Prancūzijos įsigydavo atvirukų klišes, ant kurių uždėdavo lietuvišką tekstą. Tarpukario atvirukų kopijų seriją „Istoriniai atvirukai“ 1990 metais buvo išleidusi „Minties“ leidykla.
Atvirukų leidyba ypač suklestėjo 1918–1940 metais. Juose buvo įvairiausi vaizdai: miestų, istorijos ir architektūros paminklų, kaimo sodybų, koplytstulpių, kraštovaizdžių nuotraukos.
Pokario tremtiniai Lietuvoje likusius giminaičius ir artimuosius sveikino iš Sibiro siųsdami savo pačių ant popieriaus ar beržo tošies pieštus ar kitaip gamintus atvirukus.
Sovietmečiu religinių švenčių atvirukų jokios leidyklos nespausdino, tad šią nišą užpildė fotografai, kurie nufotografavę „smetoninius“ atvirukus, užsienyje paplitusius Kalėdinius paveikslus ar šv. Rašto iliustracijas, atvirukus spausdino kaip nuotraukas – kontaktiniu būdu, vadinamuosius fotoatvirukus (kartais juos dar ir paspalvindavo medvilnei skirtais dažais). Dažniausiai šie atvirukai nelegaliai būdavo parduodami prie bažnyčių, turguose ir buvo labai populiarūs. Kartais kaip Kalėdiniai sveikinimai buvo siunčiami ir neutralūs leidyklų atvirukai, kuriuose pavaizduota žiema, eglutė ar gėlių puokštės.
Atvirukai yra neatskiriama mūsų kultūros dalis, padedanti pažinti prosenelių, senelių kartos gyvenimą, papročius. Jų piešiniai išsiskiria lietuvių liaudies ornamentika, estetika.
Labai įdomūs kitoje atvirukų pusėje įrašytų sveikinimų, linkėjimų tekstai, atskleidžiantys mūsų prosenelių pasaulėžiūrą ir bendravimo būdą.
Atskirą grupę sudaro proginiai atvirukai, kurie išplito apie 1908–1910 metus. Jie paprastai buvo siunčiami Šv. Velykų, Šv. Kalėdų, Naujųjų metų, vardo dienos progomis. Kalėdiniuose atvirukuose vyraudavo prakartėlių, eglučių, dovanėlių vaizdai. Naujametiniai – būdavo puošiami laikrodžio, laimės pasagėlės, kalendoriaus piešiniais.
Praėjusio amžiaus pradžioje Kalėdų Senelis buvo tik personažas, jo pasirodymas ant naujametinių atvirukų – tai verslininkų išmonė. Šie, norėdami ilgiau pardavinėti kalėdinius atvirukus, ant jų pradėjo rašyti ir sveikinimus „Su naujaisiais metais“.
XIX a. pab. Kalėdų ir Naujųjų metų atvirukai skyrėsi savo piešiniais. Kalėdiniuose atvirukuose buvo vaizduojami einantys į bažnyčią, besigrožintys Betliejaus žvaigžde, puošiantys Kalėdų eglutę ar Kristaus gimimą švenčiantys žmonės. Pagrindiniai atvirukų personažai buvo Kalėdų Senelis ir angelai.
Tuo tarpu naujamečiuose atvirukuose dominavo aristokratiški siužetai: kalendorius, laikrodis, šampanas, karnavalas ir net gundančiai atrodančios moterys.
Įdomu, kad ant Kalėdų atvirukų visada buvo vaizduojama žiema, žvaigždėta naktis, o naujamečiuose buvo galima išvysti dienos ir net vasaros vaizdus.
Šioje virtualioje parodoje eksponuojami tremtyje rankomis piešti atvirukai buvusio politinio kalinio Algio Juškėno slapyvardžiu „Česlovas“ (Vorkuta, Inta, 1954–1956 m.), siųsti tėvams ir seseriai; tremtinės Petronėlės Kontrimienės (Tomskas, 1948–1950 m.), siųsti į Lietuvą giminaičiams; atvirukai išleisti tarpukariu, sovietmečiu ir po Atgimimo.
Turime galimybę pasidžiaugti iš atviruko sklindančia šiluma ir nuoširdumu. Šis skubėjimo laikmetis kėsinasi iš mūsų atimti galimybę rašyti atvirukus ir laiškus, iškeitus juos į elektronines žinutes. Švenčių proga linkime sustoti, bent vieną vakarą skirti šiltiems, pačių sukurtiems ar bent asmeniškai ranka užrašytiems atvirukams, kuriais pradžiuginsite artimus žmones, draugus ar kaimynus.
Parengė
Jolanta Klietkutė,
Julius Kanarskas,
Aurelija Danguolė Gedgaudienė
