Skip to content Skip to navigation

Virtuali paroda „Užgavėnės Žemaitijoje“

Virtuali paroda „Užgavėnės Žemaitijoje“

Pateikta: 2019-03-04 09:33 (atnaujinta: 2019-03-04 11:14)
Kretingos muziejaus senųjų Užgavėnių kaukių kolekcija
 
Kretingos muziejaus fonduose saugomos senosios Užgavėnių kaukės – unikalus liaudiškojo meno paveldas. Jų nėra daug, tik 25, bet kiekviena išskirtinė. Visos išdrožtos iš medžio, tik kai kurių plaukai, ūsai, barzda, karūnos padarytos iš kitų medžiagų.
 
Pati seniausia daryta apie 1880 m. Juozo Kužio, gyvenusio Narvydžių kaime Skuodo rajone. Vien savo dydžiu jau išsiskiria iš visų kitų. Ne tik veidas, bet ir plaukai, ir barzda išnaguoti iš medžio. Dažyta bronziniais ir vyšnios spalvos dažais. Gaila, kad neturime žinių, kokį personažą su ja vaidino Užgavėnių karnavale.
 
Labai panaši į minėtąją 1908 m. Petro Jakumo, gyvenusio Genčų kaime Kretingos rajone, išdrožta kaukė. Ši ličyna skirta Užgavėnių „žydui“ ir paskutinį kartą naudota 1975 m. mokyklos naujametiniame karnavale.
 
Devynios kaukės darytos dievdirbio Kazimiero Gliožerio (1876-1947), gyvenusio Kurmaičių kaime Kretingos rajone. Kelios ličynos puoštos šiaudinėmis karūnomis, perrištomis spalvotais popieriniais kaspinais, popieriniais gėlių žiedais. Kai kurių plaukai, ūsai, barzda padaryti iš dažyto ar nedažyto avikailio. Dažna meistro kaukė skirta atlikti konkrečiam vaidmeniui Užgavėnių karnavale. Gana baisoka kaukė su iki pat lūpų užkumpusia nosimi, retais, dideliais dantimis, užtat aukšta, puošnia šiaudine karūna su įvairiaspalviais kaspinais daryta Užgavėnių karnavalo vedliui-vadovui. Kita Kazimiero Gliožerio juodai dažyto veido kaukė, su plaukais ir barzda iš avikailio, pritvirtinta medžiagos skiaute galvai apsidengti naudota „pirklio“. Velniuko ličyna, aišku, viršugalvyje su dviem ragais, ūsai, barzda, antakiai padaryti iš rudo kailio, galvos apdangalas iš mėlynos spalvos medžiagos. Dar kita Gliožerio ličyna skirta „kiaušinių rinkėjui“, „kareiviui“ ant plokščios kaktos pritvirtinta saga, „žydelka-pirklio žmona“ gan liūd
noko veido. Šios kaukės naudotos Užgavėnių karnavalų vaidinimuose iki 1963 m. 
 
Negalima nepaminėti ir Donato Žibinsko 1938 m. padarytos Užgavėnių kaukės. Labai stambi, kumpa, į vieną šoną nusukta nosis prikalinėta smailių vinučių, o aukšta šiaudinė karūna apipinta spalvingai dažytomis skiedrų juostelėmis.
 
Keletos muziejuje turimų kaukių autoriai nežinomi. Viena iš tokių kaukių netradiciškai baltai dažytu veidu, didžiulėmis guminėmis ausimis, metaline karūna, puošta iš rusiškų žurnalų iškirptomis popieriaus skiautėmis, pakuliniais plaukais.
 
Kretingos muziejaus Užgavėnių kaukių kolekcija atspindi beveik visus Žemaitijoje pasitaikančius“ Užgavėnių karnavalo personažus, tik „ubagai, „vengrai-daktarai“, „vestuvininkai“ po ličynomis nesislepia, o savo morzas (veidus) visaip išsipaišo. Išsipaišydavo medžio anglimis, raudonaisiais burokėliais ir pan. Tad per linksmiausią metų šventę – Užgavėnes – užtenka pasitelkti tik savo fantaziją ir – į karnavalą.
***
 
Užgavėnės
Užgavėnės – tradicinė žemaičių šventė. Tai paskutinė žiemos mėsėdžio diena, atsisveikinimo su žiema, jos išlydėjimo, gamtos budinimo šventė. Ji vyksta antradienį, likus keturiasdešimt šešioms dienoms iki Velykų. Įvairiausiais būdais - pradedant gausiomis vaišėmis, laistymu, žirgų lenktynėmis ir kitomis priemonėmis - skatinami geri derliai, užsitikrinama tų metų gerovė. Įdomiausia šventės dalis - karnavalas, čia vadintas „budeliais“ - persirengėlių vaikštynės po sodybas. Persirengimo paprotys galėjo ateiti iš tuomečio tikėjimo žmonių kilme iš gyvūnų. Iki šių laikų populiarios gyvūnų kaukės: meška, ožys, gervė, arklys, manoma, turinčių vaisingumo magijos. Didžiausią persirengėlių grupę sudaro antropomorfiniai (žmogaus pavidalo) personažai– Žemaitijoje paplitę „žydai‘, vaizduojantys svetimųjų pasaulį.
 
Šeimininkės anksti ryte pradėdavo virti šiupinį iš kiaulienos, lašinių, kiaulės kojų, uodegos, vištos pasturgalio, bulvių, kruopų, žirnių, pupų. Kiaulės uodega buvo skiriama piemeniui, kad sektųsi ganyti, kojos - bernams ir mergėms, kad greiti būtų, o jei kuri mergina, valgydama šiupinį, rasdavo vištos pasturgalį, tikėdavo, kad ji tais metais ištekės. Buvo kepama ir daug daug blynų, kuriais vaišindavo užsukusius „žydelius“.  
 
Užgavėnių karnavalai buvo rengiami visoje Kretingos apylinkėje. Ypač šaunios Užgavėnių šventės vyko Grūšlaukės, Tūbausių, Genčų kaimuose, Darbėnų, Kartenos miesteliuose. Tam žmonės ruošdavosi iš anksto: gamindavo kaukes, pasiskirstydavo vaidmenimis. Kretingoje ir didesniuose kaimuose, ypač Grūšlaukėje, ši tradicija tęsiama iki šių dienų. 
 
Pagal Juozo Mickevičiaus užrašytą medžiagą prieš pirmąjį pasaulini karą Kretingsodžio gyventojai suruošdavo šaunų karnavalą. Pagrindiniai karnavalo personažai: gandras, meška, „žydas“, muzikantai, felčeris su gizeliu, kasininkas, velnias, smertis, čigonė, Lašininis ir Kanapinis, elgetos. Buvo vežama Morė ant vienos rogių pavažos, įstatytos į besisukantį ratu tekinį. Pavaža simbolizuodavo kreivą vėžę, greitą žiemos pabaigą, o tekinis – ateinantį pavasarį. Pati Morė simbolizuodavo merginą, kuri nesuspėjo iki Užgavėnių ištekėti. 
 
Karnavalo vaikštynės prasidėdavo apie 10 valandą ryto. Dalyviai paeiliui lankydavo pasiturinčių žmonių namus: tarnautojų, gydytojų, turtingų žydų, taip pat užsukdavo į kleboniją, dvarą. Į Kretingos grafo Aleksandro Tiškevičiaus dvarą atėjusi karnavalo eisena sustodavo prie rūmų prieangio. Dalyviai, išsirikiavę po keturis, palengva kinkuodami, lipdavo laiptais į viršų, muzikantai grodavo. Grafas Aleksandras Tiškevičius išeidavo pasitikti. Už aplankymą karnavalo Morės kasininkui duodavo 5 caro rublius. Grafui patikdavo būti Morės aplankytam, meškos patancintam. 1930 metais Aleksandras Tiškevičius pakvietė karnavalo dalyvius vakarienės, ant stalo pastatė 3 butelius „Stulginskinės“ degtinės. Po vakarienės grafas karnavalo kasininkui dar davė 25 litus. Tais metais sudaužius karnavalo dėžutę rasta net 400 litų: teisėjas nepagailėjo 10, restorano žydelis – 5, danų geležinkelio Kretinga-Telšiai statybos kontora-100 litų. Anot Igno Jurevičiaus, karnavalo eisena smulkių įstaigų, nepasiturinčių žmonių nelankydavo. Karnavalas, apėjęs Kretingos miestą, pasukdavo pas ūkininkus, kurie duodavo po 30-50 kapeikų.
 
Pasidėję kaukes, visi eidavo į vakarėlį, ten susirinkdavo ir jaunimas. Visi šokdavo, dainuodavo. Kaudavosi Lašininis su Kanapiniu. Kanapiniui nugalėjus Lašininį, linksmybės baigdavosi. Prasidėdavo gavėnia.
 
Populiariausi Užgavėnių personažai
 
„MORĖ“
Morė (Kotrė, Magdė) yra Užgavėnių karnavalo dėmesio centre, šios šventės simbolis, todėl ją gaminant reikia laikytis tam tikros tvarkos. Paimama viena rogių pavaža, būtinai nekaustyta. Ant pavažos vieno stipino užmaunamas vežimo ratas. Pavaža – žiemos, o ratas – pavasario, ateinančios vasaros simbolis. Prie gulsčio rato stebulės tvirtinamos dvi statmenos kartelės, kurios viršuje surišamos. Skersai jų pririšama dar trečia kartelė – tai Morės rankos. Kartelės apvyniojamos šiaudais, ant jų užneriamas sijonas, apvelkama sena bliuska, liemenė ar švarkas, parišama prijuostė, ant galvos – skarelė su mazgu už nugaros. Morei iš šiaudų iškemšamos didelės krūtys – vaisingumo simbolis. Kretingos apylinkėse Morę šiek tiek kitaip taisydavo: „Ant rato užrioglina didelę piestą grucei grūsti, apvelka išvirkščiais driskiais kailiniais, plačiu sijonu ir balta prijuoste. Galvą aprišama raudona languota skara, ant kurios uždedamas didelis žalių eglišakių vainikas. Prie vienos Morės rankos rišamas botagas, prie kitos – spragilas.“ 
Kartais ji rengiama ir jaunosios rūbais, vežiojant prašoma jaunajai kraičio.
 
Šventės pabaigoje Morė sudeginama (arba nuskandinama). Ji sunaikinama, taip išvarant susikaupusį blogį, nelaimes, o kartu ir visiems įkyrėjusią žiemą. Iškamšos sudeginimas – tai ir apsivalymas, laukimas naujo atgimimo. 
 
„LAŠININIS“ (LAŠININSKIS)
Žemaičiai lašininskiu arba mėsėdžiu vadina metų laiką nuo Kalėdų iki Užgavėnių. Mėsėdyje žemaičiai valgė mėsiškus valgius: mėsą, dešrą, lašinius, taukus. Valgė gardžiai, sočiai, riebiai, todėl buvo storesni negu gavėnioj. Seniau žemaičiai per gavėnią pasninkaudavo, nevalgė mėsiškų valgių, dėl to sulysdavo.
 
Lašininiu apsirengia vienas iš Užgavėnių karnavalo dalyvių: vyras žemo ūgio, drūtas, riebus, stiprus ir simbolizuoja mėsiedą, sotumą, persivalgymą. Apsivelka pilkais švariais rūbais ar išvirkščiais kailiniais, užsideda kaukę, kartais kaukė panaši į kiaulės snukį, ant galvos užsideda skrybėlę. Ant nugaros užsimeta visą paltį lašinių, į kairę ranką paima moterišką kojinę, pripiltą pelenų, kuri atstoja dešrą.
 
Baigiantis Užgavėnių karnavalui įvyksta Lašininio ir Kanapinio smarkios, bet juokingos imtynės, kuriose visuomet nugali Kanapinskis. Nuo to laiko prasideda pasninko metas, kuris tęsiasi iki Velykų.
 
„KANAPINIS“ (KANAPINSKIS)
Kanapinis simbolizuoja gavėnios pasninką, atgailą, susilaikymą nuo riebaus, sotaus maisto. Kanapinį vaidina aukštas, plonas, liesas, vikrus vyras. Apsirengia šviesiais nudriskusiais elgetos rūbais – tai atgailaujančio žmogaus simbolis. Veidą uždengia kauke, ant galvos užsideda aukštą skrybėlę, liemenį susijuosia kanapių pluošto sauja arba kanapiniu storu ryšiu, kojas apsiauna naginėmis, apsivynioja apivarais. Ant nugaros užsimeta kanapių grūdų maišiuką. Kanapinis kalba, kad nors sunykęs, išbalęs, bet Lašininį nugalės. Kartais Kanapinis nešasi kanapėms grūsti grūstuvą, tai – patranka. Grūda grūstuvyje kanapes – paraką daro. Kanapinis parbloškia ant žemės Lašininį ir jį užgula, nori pasmaugti. Užgavėnių dalyviai šaukia: „Valio, valio, atsisakome Lašininio ir priimame Kanapinį, kuris pasaulį valdys 7 savaites“. 24 valandą suskamba bažnyčios varpai. Baigiasi mėsiedis, prasideda gavėnia.
 
„ŽYDAS“
„Žydas“ buvo nuolatinis kaimiečio ryšininkas su miestu, smulkių, bet moterims būtinų prekių tiekėjas mainais į visokias atliekas. Kitoks žydų gyvenimo būdas (ir šventės dienos nesutampa, ir meldžiasi kitaip, ir savaip šneka, ir žemės nedirba) žemdirbiui buvo gerai žinomas, bet sunkiai suvokiamas. Tad per Užgavėnių šventę, kad ir nepiktai, žydas buvo pajuokiamas.
 
„Žydo“ kaukė būtinai būdavo išskobta iš medžio, barzda ir ūsai – iš kailio arba lino, išryškinti dideli dantys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni, tos pačios spalvos plaukai, ūsai ir barzda. Jis vilkėdavo sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidarydavo kuprą, susijuosdavo virvėmis arba šiaudų ryšiais. Rankoje laikydavo iš šiaudų nupintą botagą arba bizūną. Kiti prie diržo dar ir prekes susikabinę: žvėrių kailių, dėžučių, negyvų paukščių. Greta ir piniginė kadaruodavo – kojinė su puodų šukėmis, dažnai dar pelenais apibertomis. Visuomet tarp Užgavėnių „žydų“ būdavo ir viena „žydė“.
 
„OŽYS“ ar „OŽKA“
„Ožys“ ar „ožka“ simbolizuoja vaisingumą. Galva išdrožiama iš kelmo ar medžio gabalo. Griaučiai (rėmas) sudedami iš dviejų lanksčių, pusiau sulenktų lazdelių. Rėmas apdengiamas balta drobule, uodegos vietoje rišamas pantis. Apačioje, po pilvu, užkabinamas pelenų maišelis. Žmogus palenda po paklode ir šokuoja barstydamas pelenus. Toks „ožys“, įėjęs į trobą, tuoj puola žmones ir bado, kur tik papuola. Geriems šeimininkams linki kloties su gyvuliais, pilnų aruodų. Šykštiesiems, ypač skriaudžiantiems samdinius, linki „kad nė gyvuliai pas juos negyventų“. Netvarkingų sodybų kiemuose ragais bado duris, paliktus ne vietoje daiktus, išvarto kibirus prie šulinių, daužo svirtis.
 
„GILTINĖ“
Giltinę vaidina aukštas vyras. Ant galvos užsideda kaukolės kaukę, ant pečių užsiskleidžia didelę baltą drobulę. Prie ausų pasikabina žvangulius. Nešasi per petį persimetęs medinį dalgį, rankoje laiko pustyklę. Kabinėjasi prie senų žmonių: „Atiduok man savo dūšią, atiduok man savo dūšią“. Giltinės visi bijo, labiausiai vaikai.
 
„VELNIAS“
„Velnias“ persirengėlių grupėje dažniausiai būdavo vienas. Jis nedidelis, juodai apsitaisęs, raguota kauke, kartais ir kuprotas, riesta stipria uodega (ji daroma iš vielos). Būna velnių ir be kaukių – tuomet veidą išsipaišo anglimi ar suodžiais, užsideda raguotą kepurę. Velnias krečia daug pokštų. Jei tik persirengėlių neįsileidžia į vidų, velnias užšoka ant stogo ir užkemša kaminą. Dūmai veržiasi į vidų ir nori nenori šeimininkai turi visus įsileisti, vaišinti blynais, mėsa.
 
„RAGANA“
„Raganos“ vilki senus, suplyšusius moteriškus drabužius. Kaukės būna baisios, išdažytos, didelėmis nosimis. „Raganos“ joja ant šluotos, staugia už langų, užeina į vidų, prie visų kabinėjasi. Jei šeimininkai nevaišingi, ieško prie ko prikibti, šluoja šiukšles iš palovio ar pasienių. Kartais nešdavosi ant rankų ar pasirišusios už nugaros „vaikus“, padarytus iš šiaudų, virkščių ar išdrožtus iš medžio.
 
Užgavėnių valgiai
 
ŠIUPINYS
Pats senoviškiausias Užgavėnių patiekalas – šiupinys. Jį verdant reikia dėti bulvių, žirnių, kruopų, kiaulienos mėsos su uodega, (jei neseniai skerstas paršas dėjo ir kojas ar galvą) kopūstų, vištos pasturgalį). Visa tai verda, kol į košę suverda. Išvirus šiupinį pildavo į bliūdą, į jo vidurį įstatydavo kiaulės uodegą, kuri buvo lyg koks užgavėniškas šiupinio papuošalas. Valgant šiupinį, kiaulės uodegą padėdavo piemeniui, kad gerai kiaules ganytų, kiaulės kojas padėdavo bernams ir mergoms, kad greiti būtų. Jei mergina, Užgavėnių dieną valgydama šiupinį randa vištos pasturgalį, tai ji tą metą ištekės.
 
BLYNAI
Buvo sakoma, ne kokios Užgavėnės, jei nėra blynų. Blynus kepė iš tarkuotų bulvių ar pikliuotų kvietinių miltų su taukais ar sviestu. Kepami ir mieliniai blynai, žemaitiškai vadinamos „ponpočkas“, tačiau jiems tešlą reikia užmaišyti dar ankstyvą Užgavėnių rytą, kad išrūgtų. Mieles atstoja soda ir kiaušiniai, tada nereikia tešlos rauginti. Kepami ir vafliniai blynai, ir su įvairiais įdarais, aliejuje verdamos spurgos (pončkos), žagarėliai. Yra ir daina apie blynus: „Kepa, kepa, kepa, kepa močia blynus, blynai, mieliniai blynai, mieliniai blynai, tai skanumynai...“.
 
KIUNKĖ
Žemaitijoje kartais vietoje šiupinio buvo verdamas mėsos ir bulvių troškinys.
 
ŠALTIENA (KUOSĖNA)
Verdama iš kiaulės galvos, kojų, ausų. Verdama, kol mėsa pradeda kristi nuo kaulų, supjaustoma, supilama į sultinį, kuriame virė, pridedama prieskonių ir padedama sustingti (reikia išsivirti iš vakaro).
 
RAUGINTŲ KOPŪSTŲ TROŠKINYS
Verdamas su dešra arba mėsa bei lašiniais Užgavėnėms visoje Lietuvoje.
 
Žydas. Autorius nežinomas. Daryta apie 1930 m. (medis, dažai, avikailis, kartonas. 39 x 30 cm)   Užgavėnių karnavalo dalyvis. Autorius Adolfas Viluckis. Daryta 1953 m. Grūšlaukės k., Kretingos r. (medis, dažai, oda. 25 x 23 cm)   Užgavėnių karnavalo smulkus pirklys. Autorius Adolfas Viluckis. Daryta XX a. vid. Grūšlaukės k., Kretingos r. (medis, dažai, oda, kailis. 23 x 22 cm)
 
Užgavėnių karnavalo dalyvis. Autorius Donatas Žibinskas. Daryta 1938 m. Kretinga (medis, dažai, šiaudai, skiedros, audinys. 64 x 16 cm)   Užgavėnių karnavalo dalyvis. Autorius nežinomas. Daryta XX a. pr. Latvelių k., Kretingos r. (medis, avikailis, šeriai, šiaudai, popierius, audinys. 60 x 17 cm)   Užgavėnių karnavalo dalyvis. Autorius Valerijonas Viluckis. Daryta 1974 m. Grūšlaukės k., Kretingos r. (medis, dažai, audinys. 27 x 21 cm)
Parengė Nijolė VASILIAUSKIENĖ, Aušrinė KASPERAVIČIŪTĖ
Fotografavo Jolanta KLIETKUTĖ