Skip to content Skip to navigation

Žudgalis – senosiose Pesčių ganyklose įsikūręs kaimas

Žudgalis – senosiose Pesčių ganyklose įsikūręs kaimas

Pateikta: 2021-02-22 12:47 (atnaujinta: 2021-02-24 16:10)
Į vakarus nuo Salantų miesto, Erlos-Salanto upių senslėnyje ir už jo kylančioje aukštumoje, plyti Žudgalis. Tai daugiau kaip dviejų šimtų metų istoriją skaičiuojantis kaimas, kurio praeitį mena palei Ateities gatvę tebestovinčios sodybos, kryžkelėje rymanti koplytėlė bei prie kelio į Salantus veikusios senosios kapinės.
***
Šiandien kaimui priklauso 212,10 ha žemės, kurioje stovi 8 sodybos. Pagal teritorijos dydį iš 34-rių Imbarės seniūnijos kaimų Žudgalis yra dvidešimt penktas, o pagal gyventojų skaičių priskiriamas prie mažiausių seniūnijos gyvenviečių.
 
Daugiau kaip pusė kaimo žemės – apie 120 ha, plyti Erlos-Salanto upių senslėnyje. Šioje dalyje dominuoja pievos ir dirvonuojanti žemė. Šiauriniame pakraštyje, tarp gyvenvietės ir Alkos kalno, plyti Erlomis vadinamos durpingos pievos, kartas nuo karto pavasarį ir per rudenines liūtis patvinstančios ir tampančios sunkiai praeinama pelke. Šia pievų dalimi link Erlos teka Alkupis, skiriantis Žudgalį nuo Alkos (oficialiai – Alko) kaimo. Nuo Erlų link Salanto teka vasaromis išdžiūvantis Varlupis. Pasakojama, kad šis upelis dirbtinis, atsiradęs Salantų dvaro savininkų paliepimu iškasus melioracijos kanalą Erlų pelkėms nusausinti. Pavasariais jame atsirasdavo gausybė varlių, kurių kvarkimas plačiai pasklisdavo apylinkėje. Todėl naująjį upelį vietiniai praminė šių beuodegių varliagyvių garbei.
 
Šiaurės rytuose kaimas ribojasi su Erlėnais ir Dvaraliu, o rytuose – su Salantų miestu, kuris pokariu prisijungė nedidelį Žudgalio žemių pakraštį. Nuo Salantų senslėniu pareina kelias, kadaise buvęs pagrindiniu traktu, jungusiu miestelį ne tik su Žudgaliu, bet ir su Kirkšiais, Barkeliais, Urbaičiais, Juodupėnais, Jakštaičiais, Narmantais (Narmontais). Juo minėtų kaimų gyventojai pėsti ir vežimais vykdavo į turgų ir muges, taip pat į parapijinę bažnyčią. Šiandien rytinė kelio atkarpa, einanti Salantų miesto teritorija, vadinama Žudgalio gatve.
 
Pietinė kaimo riba siekia plentą Salantai–Kretinga ir vieškelį Salantai–Darbėnai, kurie skiria Žudgalį nuo Pesčių kaimo. Iš Pesčių pareinantis kelias vadinamas Ateities gatve. Jo kryžkelėje su senuoju Salantų–Juodupėnų keliu nuo seniausių laikų rymo koplytėlė, kurioje stovėjusios skulptūros globojo kaimą ir saugojo jo gyventojų ramybę. Abipus gatvės plyti gyvenvietė ir driekiasi sklypais išskirstyta žemė, kuri vakaruose ribojasi su Bargalio, o šiaurės vakaruose – su Kirkšių ir išnykusio Barkelių kaimų žemėmis.
 
Archeologiniai radiniai leidžia manyti, kad kaimo teritorijoje prie Erlos-Salanto senslėnio pirmieji žmonės gyveno jau I–VII amžiais. Apie tai liudija valstiečio Vasiliauskio lauke rastas ir apie 1898 m. į Kalnalio šv. Lauryno bažnyčioje tarnavusio kunigo Juozapo Žiogo asmeninę senienų kolekciją patekęs akmeninis skiltuvas. Jį 1935 m. su visa kolekcija įsigijo kunigas Konstantinas Kuprys-Kuprevičius, o šiuo metu skiltuvas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
 
Rašytiniai istorijos šaltiniai liudija, kad Žudgalio kaimas kaip žemdirbių gyvenvietė atsirado vėlokai – XVIII amžiuje. Anksčiau čia driekėsi didžiausio Salantų dvarui priklausiusio Pesčių kaimo žemės, kurios tuo metu šioje vietoje ribojosi su Salantų, kitaip vadintų Grebšiais, taip pat Erlėnų ir Juodupėnų kaimais. Šiame Pesčių užkampyje plytėjo krūmais, pavieniais medžiais ir giraitėmis apaugusios bendrosios ganyklos. Augant žemės ūkio produkcijos paklausai ir daugėjant žemdirbyste užsiimančių gyventojų, dvarininkai leido naujakuriams įsisavinti iki tol dirvonavusius lendimus bei iškirstų miškų žemę. Tokiu būdu Pesčių kaimo šiaurės rytinėje žemių dalyje buvusiuose plėšimuose XVIII a. susiformavo užusienis – kelių sodybų nausėdija, pavadinta Žudgaliu.
 
Vietovardžio etimologija nėra aiški. Manoma, kad jis susideda iš dviejų žodžių: pirmojo naujakurio Žudžio (Žudys) vardo, taip pat žodžio galas vedinio, taikliai apibūdinančio atkampią nausėdijos vietą tuometinio Pesčių kaimo teritorijoje. Rašytiniuose šaltiniuose vietovardis lenkiškai rašomas Żuty, Żudgale, vokiškai – Shudkale, rusiškai – Жудкале, Жудгалы, Жудгале, Жудгали, lietuviškai – Žudgaliai, Žūdgalis, Žutgalis, Žudgalis. Žemaičiai kaimo vardą taria Žodgalės, taip pat – Žodgalē. Vardo formų įvairovė liudija, kad seniau kaimas turėjo būti vadinamas daugiskaitine forma – Žudgaliais, o tik vėliau prigijo vienaskaitinė forma. Vienas seniausių lenkiškai užrašytų kaimo vardų Żuty (Žutai) leidžia vietovardį sieti ir su žodžiu žūtis, kurio reikšmės yra pražūtis, prapultis; labai sunki būklė, vargas, kankynė; kas vargsta sunkiai dirba. Nausėdijos naujakuriams tikrai teko labai sunkiai ir kankinančiai dirbti bei vargti, kol atokiai esančiuose plėšimuose jie išrovė krūmus ir medžių kelmus, išrinko riedulius, nusausino pelkėtas balas ir pavertė dirvonus derlinga dirbama žeme.
 
Nausėdijos žemdirbiai buvo grafo Juozapo Tiškevičiaus Grūšlaukės dvaro prievolininkai, už išsinuomotą žemę baudžiavines prievoles iki 1861 m. atlikinėję šio dvaro ūkiniame padalinyje – Pesčių palivarke. Dvasiniais žemdirbių reikalais rūpinosi Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kunigai. Būtent, Salantų parapijos 1821 m. vizitacijos akte pirmąkart buvo įrašytas Žudgalio kaimo vardas.
 
Kartografinė medžiaga liudija, kad kaimo sodybos telkėsi aplinkui centrinėje žemių dalyje esančią kryžkelę, abipus kelio Žudgalis–Pesčiai. Kryžkelėje nuo seno stūksojo aukštas, monumentalus, ąžuolinis kryžius, šalia kurio vėliau buvo pastatyta medinė koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo skulptūra. Į šiaurę ir pietus nuo kryžkelės 1821–1846 m. stovėjo 7 sodybos. Jose 1845 m. gyveno 79 katalikai: 40 vyrų ir 39 moterys. Tai buvo Dementijaus ir Elžbietos Petrauskių, Motiejaus ir Marijos Norvilų, Antano ir Petronėlės Buivydų, Ignoto ir Barboros Vasiliauskių, Motiejaus ir Petronėlės Krištapavičių, Juozapo ir Marijonos Bernių, Norėjaus ir Teklės Skėrių, Bonifaco ir Barboros Baužinskių, Teodoro ir Onos Bernių, Prano ir Elžbietos Retkų šeimos. Sąrašas leidžia teigti, kad nuolat kaime gyvenančių ir ūkininkaujančių žemdirbių šeimas sudarė iki 43 žmonių, o likę buvo laikinai apsigyvenę samdiniai ir įnamiai arba karšinami ūkių šeimininkų tėvai. Gausiausia buvo Norvilų šeimyna, kurią sudarė 7 šeimos nariai ir 8 šeimynykščiai. Tuo tarpu antrojoje pagal gausumą Baužinskių šeimynoje be paminėtų šeimos galvos su žmona, gyveno duktė Elena, sūnūs Juozapas ir Kazimieras bei penketas samdinių ir įnamių. Mažiausia buvusi Krištapavičių šeima, kurioje su tėvais gyveno tik duktė Ona.    
 
Į rytus nuo gyvenvietės, kelio į Salantus dešinėje pusėje, aukštumos pakraštyje esančioje pakilumoje veikė retai naudojamos kaimo kapinės. Jose iki XX a. pradžios retsykiai be kunigo buvo laidojami kaimo gyventojai: užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos, nekrikštyti mirę kūdikiai, savižudžiai, kurių nepriimdavo į Gargždelėje veikusias Salantų parapines kapines. Kapinaites ženklino ąžuoliniai kryžiai.
 
Panaikinus baudžiavą, žemdirbiai tapo luominę savivaldą turinčiais Grūšlaukės, o nuo 1880 m. – Salantų, valsčiaus valstiečiais, priklausančiais Pesčių bendruomenei. Valsčiaus valdybos būstinė įsikūrė šalia buvusiame Naujųjų Salantų kaime, šalia kelio į Žudgalį, todėl savo reikalų spręsti valstiečiams nereikėjo toli vykti. 1866 m. kaime buvo 8 katalikų sodybos, o per pobaudžiavinę žemės reformą atsirado dar pora naujakurių ūkių. Todėl 1895–1915 m. duomenimis čia buvo 10 sodybų, kuriose 1902 m. gyveno 58 valstiečiai. Po Pirmojo pasaulinio karo, pasikeitus kaimo riboms, sodybų sumažėjo ir per pirmąjį visuotinį Lietuvos gyvenamųjų vietovių surašymą 1923 m. Žudgalyje buvo registruoti 8 ūkiai ir 64 gyventojai.
 
Tuo metu kaimo žemių šiaurės rytiniame pakraštyje, Erlos senslėnyje plytėjo Velenijomis vadinamas durpynas, kuriame apylinkės kaimų gyventojai ir salantiškiai kasdavo durpes kurui ir trąšoms. Į pietus nuo durpyno apie 40 hektarų plote driekėsi pora šienaujamų pievų, kurių didesnioji vadinta Pelkale (Pelkele), o mažesnioji – Papilale. Dar dvi nedidelės pievos buvusios abipus kelio į Salantus: kairėje – apie 5 hektarų dydžio Lonkos (Lankos), o dešinėje – apie 3 hektarų dydžio Kalvalės (Kalvelės).
 
Šiaurės vakarinėje kaimo dalyje, kelio į Juodupėnus dešinėje pusėje, plytėjo Kadagynas – kadagių, žolių ir krūmų kupstais apaugusios ganyklos. Už Kadagyno buvusi Kiesoutie (Kėsuotė) – drėgna, neišdžiūvanti dirva, pilna kupstynų. Šiaurinėje kaimo pusėje dirvonavo Pašalutinės atkalnė.
 
Tarp kelio Salantai–Juodupėnai ir vieškelio Salantai–Darbėnai bei tarp Erlos-Salanto upių senslėnio ir tarpkaiminio kelio Žudgalis–Pesčiai driekėsi Tarpaliai (Tarpeliai) – apie 20 hektarų ariamos žemės. Šiaurėje ji ribojosi su Senkapiais vadinama pieva ir ariama žeme. Taip ši vietovė buvusi pavadinta todėl, kad čia veikusios jau minėtos senosios kaimo kapinės, kurias žemės sklypo savininkas tarpukariu išlygino ir suarė. Kaimo pietvakariniu pakraščiu į Grūšlaukę ir Darbėnus einantis aplinkinių kaimų valstiečių rankomis supiltas vieškelis vadintas Kasiniu (nuo žodžio kasti), todėl šalia jo esantį apie 15 hektarų ariamos žemės lauką gyventojai pavadino Pakasiniu.
 
Per Lietuvos žemės reformą kaimo žemė buvo išskirstyta į 10 vienkieminių ūkių. Septynių ūkių sodybos liko stovėti senojoje vietoje, kaimo centre netoli kelių Salantai–Juodupėnai ir Pesčiai–Žudgalis kryžkelės. Viena naujakurių sodyba iškilo šiaurinėje kaimo dalyje prie atkalnės, kita – pietrytiniame pakraštyje šalia Varlupio, o trečioji – pietvakariniame pakraštyje netoli vieškelio Salantai–Darbėnai.
 
Tarpukariu gyventojai atnaujino kryžkelėje stovėjusią koplytėlę, kurios kraigą papuošė dviem kaltiniais kryželiais, o frontone nutapė Kristaus kankinimo įrankius: kryžių, kopėčias, plaktuką, reples ir ietį. Į koplytėlę buvo perkelta senoji, XIX a. antrosios pusės nežinomo Salantų parapijos liaudies meistro sukurta maldos pozoje stovinčios Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo skulptūra. Nauji smulkiosios architektūros memorialiniai statiniai, ypač monumentalūs kryžiai, stovėjo daugelyje kaimo sodybų – kiemuose arba prie gatvės. Aukštas kryžmiškas ąžuolinis kryžius, kurio šonus puošė stilizuotų lelijų motyvo ornamentas, 1920 m. iškilo Alekso Gvazdausko sodyboje. 
 
Nauja koplytėlė buvo pastatyta ir kelio į Salantus dešinėje pusėje, kaimo žemių rytiniame pakraštyje. Jos viduje buvo pakabinta stebuklingu laikomo Čenstakavos (Lenkija) Dievo Motinos paveikslo kopija, o koplytėlės frontoną puošė virš nutapyto rožių pusvainikio esanti stilizuota Marijos monograma bei užrašas: „Tau križiais sodybų darželiuos / Tau pirmosios gėlės žydies!“.
 
Dalis senų, XIX a. statytų koplytėlių ir koplytstulpių buvo nugriauta. Jose stovėjusios 1864 m. ir XIX a. antroje pusėje nežinomų meistrų darytos medinės, polichromuotos šv. Jono Nepomuko, šv. Florijono ir kitos skulptūros pateko į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, kurio darbuotojai tarpukariu lankėsi Žudgalyje etnografinių ekspedicijų metu. Šiuo metu šios skulptūros saugomos Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje Kaune.
 
Pokariu Velenijų durpyno duobėse stribai ir enkavedistai slapta pakasdavo Salantų valsčiuje žuvusių arba NKVD-MGB Salantų būstinėje nukankintų partizanų kūnus.
 
Sovietizacijos ir kolektyvizacijos laikotarpiu kaimas ėmė nykti. 1959 metais jame gyveno 38 žmonės, t. y. beveik perpus mažiau, nei per 1923 m. surašymą. Tiesa, sovietmečiu tarp senosios kaimo gyvenvietės dalies ir Salantų–Darbėnų vieškelio prie pagrindinės gatvės atsirado pora naujų sodybų, tačiau per tą laiką neliko kelių vienkieminių sodybų. Iki Atgimimo kaime nuolat gyveno nuo 26 iki 37 žmonių, o 2011 m. surašymo duomenimis tebuvo likę 7 vyrai ir 6 moterys.
 
Kaimo kryžkelėje stovinti koplytėlė su Marijos skulptūra 1976 m. buvo registruota vietinės reikšmės dailės paminklų registre (unikalus objekto kodas 20213). Dailės paminklu tais pačiais metais paskelbtas ir Alekso Gvazdausko (Kazimieros Skersienės) sodybos monumentalus kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra (unikalus objekto kodas 20214). Šiaurinė ir rytinė kaimo dalys iki Ateities gatvės patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką, o fliuvioglacialiniame Erlos upės senslėnyje esanti teritorija saugoma kaip sudėtinė Erlos geomorfologinio draustinio dalis.
 
Julius KANARSKAS