Skip to content Skip to navigation

Žvilgsnis į Kęstučio gatvės istoriją

Žvilgsnis į Kęstučio gatvės istoriją

Pateikta: 2019-04-16 08:37 (atnaujinta: 2019-04-16 08:47)
Kęstučio gatvė Karolštato (Kretingos) miesto statytojų sumanymu XVII a. pradžioje buvo kuriama kaip viena iš pagrindinių prekybinių magistralių, kuri turėjo sujungti Turgaus aikštę su Gargždų keliu. Dėl to ji buvo pavadinta Gargždų gatve (rašytiniuose XVII–XIX a. šaltiniuose lenkiškai vadinama „ulica Gorżdowska“, o rusiškai – „Горждовская улица“).
 
Kuriantis miestui nutiesta gatvė siekė 300 metrų ilgio, prasidėjo nuo aikštės pietrytinio kampo ir ėjo tiesia linija iki dabartinės sankryžos su J. K. Chodkevičiaus ir Laisvės gatvėmis. 1771 metų miesto planas liudija, kad jungtimi tarp turgavietės ir Gargždų kelio XVII–XVIII amžiais gatvė taip ir netapo, nes ji rėmėsi į miestą juosusį akmenų pylimą (miesto sieną), o Gargždų kelias ties dabartine J. Jablonskio ir Vytauto gatvių sankryža įsiliejo į Kartenos kelią, kuris jungėsi su Kartenos (dab. Vytauto) gatve.
 
Gatvės pradžioje, abiejose pusėse buvusios dvi posesijos XVII–XVIII a. priklausė Turgaus aikštės kvartalui. Gatvės ir aikštės kampe esančiame sklype nuo XVII a. pradžios stovėjo svečių namai, skirti į miestą atvykusiems pirkliams apsistoti. Pastatas buvo tinkuoto mūro, stačiakampio plano, dviejų aukštų, su nemažu rūsiu.
 
Gargždų gatvės posesijos XVII–XVIII amžiais prasidėjo už dabartinio evangelikų liuteronų bažnyčios sklypo. Abipus gatvės buvo suprojektuota po dešimt vienodo dydžio, stačiakampio plano, viena trumpąja kraštine į gatvę atsuktų žemės sklypų, kurių kraštinių ilgio santykis siekė 1:3. Kairėje pusėje buvusios posesijos kita trumpąja kraštine jungėsi su Vytauto gatvės žemės sklypais, o dešinės pusės sklypai kitu galu rėmėsi į Odminių (dab. F. Janušio) gatvę.
 
Kiekviename sklype palei gatvę stovėjo mediniai, vieno aukšto, stačiakampio plano namai šiaudiniais stogais be kaminų, vienu trumpuoju fasadu atsukti į gatvę. Kieme buvo mažesnis medinis pagalbinis ūkinis pastatas, o už jo, sklypo galulaukėje – daržai.
 
Posesijas iš magistrato už nustatytą mokestį nuomojosi miesto piliečiais tapę gyventojai. Namų sklypus 1771 m. valdė: vienoje gatvės pusėje – Adomas Vaičekauskis, Mykolas Bumbulis, Jonas Andrikevičius, Kotryna Strakšaitė, Mykolas Našilskis, Pranciškus Urbonavičius, Joana Šimkevičienė, Pranciškus Ylakavičius, Kazimieras Šakavičius, Mykolas Rumševičius, Melchioras Tiškus, Juozapas Vėkštutis, Kazimieras Strakšys, Jurgis Žiobakavičius, Pranciškus Vilimavičius ir Izidorius Klibevičius, kitoje pusėje – Kazimieras Žvinklevičius, Jonas Tiškus, Kazimieras Lakštutis, Pranciškus Urbonavičius, Jurgis Pečiulis, Kazimieras Žvinklevičius, Jonas Tiškus, Mykolas Šeputis, Pranciškus Ylakavičius, Kazimieras Sakavičius, Barbora Katkutė, Kristupas Putvinskis, Kasparas Šaulinskis, Jonas Laurinavičius, Jurgis Smulkevičius, Juozapas Bėkštys, Rožė Nagrodzkienė ir Rokas Petkevičius. Kaip matome, kai kurių posesijų valdytojų vardai ir pavardės kartojasi, tačiau inventoriuje nepaaiškinta, ar tai buvę bendravardžiai ir bendrapavardžiai, ar antrąją posesiją skirtingose pusėse ar toje pačioje gatvės pusėje išsinuomoję asmenys. Net 17-ka posesijų buvo išsinuomota statybai. Tai liudija, kad po didžiojo 1710–1711 metų maro ir Šiaurės karo metu sukelto gaisro ši Karolštato miesto gatvė dar nebuvo pilnai atstatyta ir apgyvendinta. Gatvėje buvo 3 vadinamieji bravorų sklypai, t. y. smulkūs pilstomų svaigalų prekybos taškai, kuriuose Mykolas Šeputis, Pranciškus Ylakavičius ir Kazimieras Salavičius vertėsi degtinės ir alaus gamyba bei pardavinėjimu. 
 
1837 metų miesto sklypų planas liudija, kad Gargždų gatvės dešinė pusė jau prasidėjo nuo sandūros su Prūsijos (dab. Žemaičių) gatve. Šioje gatvės pusėje tuo metu buvo išmatuota 15-ka daugmaž vienodo dydžio posesijų. Tuo tarpu kairėje gatvės pusėje pirmoji posesija tebepriklausė Turgaus aikštei, o už jos buvo dešimt įvairaus dydžio namų valdos sklypų.
 
Po 1854 m. rugpjūčio 24 d. gaisro sudarytas miestelio žemės sklypų planas rodo, kad per 17-ką metų įvyko nemaži sklypų išplanavimo pokyčiai. Gatvei priklausė 21 posesija, iš kurių 9 sklypai buvo kairėje, o likę 12-ka – dešinėje pusėje. Kampe su Turgaus aikšte stovėjusius svečių namus dar 1852 m. įsigijo evangelikų liuteronų bendruomenė, rekonstravusi juos į vienbokštę bažnyčią, kuri pažymėta sklypų plane. Greta bažnyčios evangelikai liuteronai pasistatė medinę varpinę, o prie gatvės – namą, kuriame nuo 1861 m. veikė prieglauda.
 
Už evangelikų liuteronų bažnyčios buvo mažiausia gatvės posesija. Kiti žemės sklypai buvę didesni, tačiau skirtingo dydžio. Kampe su Prūsijos (Žemaičių) gatve posesija buvo padalinta į du mažesnius sklypus, kurių vienas vėliau tapo Prūsijos gatvės dalimi. Tuo tarpu gatvės dešinės pusės rytiniame gale prie Laisvės gatvės buvo suformuotas didelis sklypas, XIX a. 5 dešimtmetyje perduotas Rusijos imperijos sienos sargybos Gargždų brigados įgulai.
 
Šiame sklype iškilo medinė karo ligoninė, pagalbiniai kariškių pastatai, įgulą aptarnaujančio personalo gyvenamieji namai. Kampe su Laisvės gatve namą pasistatė stačiatikių šventikas Vladimiras Jurevičius, kuris rūpinosi įgulos karių ir aptarnaujančio personalo bei miestelyje tarnavusių stačiatikių konfesijos valdininkų dvasiniu gyvenimu, aptarnavo karo ligoninėje 1866 m. įrengtą stačiatikių koplyčią, o 1875 m. turgavietėje pastatė stačiatikių cerkvę.
 
Įgulai taip pat priklausė kitapus Laisvės gatvės suformuotas naujas žemės sklypas, kuriame iškilo medinės, vieno aukšto kareivinės. Į rytus nuo jų, kitapus gatvės kariškiai XX a. pradžioje pasistatė vienaukštį, raudonų plytų mūro pastatą, kuriame įsirengė ginklų remonto dirbtuves.
 
Šalia karinio kvartalo, arčiau žvyrduobės, dešinėje gatvės pusėje apie 1882 m. sodybą su kalve pasistatė vokiečių kilmės kalvis Danielius Borumas, kalvio paslaugas teikęs kariškiams ir miestelėnams. Iš jo amato paslapčių išmoko sūnus, žinomas tarpukario kalvis Augustinas Borumas.
 
Kitus žemės sklypus gatvėje valdė civiliai asmenys, daugiausia – XIX a. čia įsikūrę žydų bendruomenės nariai. Tarp 1879 m. dvarui činšą mokėjusių žydų Gargždų gatvėje minimi Mendelis Gindelmanas, Berelis Šalmanas, Adomas Benjaminovičius, Basia Michel, Aronas Prismanas, Hiršas Šeiferis, Abraomas Vernelis, Cipa Prisman ir Orolis Glikmanas, o 1890 m. – Šolomas Gilis, Šlioma Redza, Mendelis Gindelmanas, Berelis Šalmanas, Aronas Michelis, Idalja Perstokas, Aronas Prismanas, Hiršas Šeiferis, Abraomas Vernelis ir Šaja Faiviševičius.
 
XIX amžiuje nauji namai buvo statomi skersai sklypo, vienu ilguoju fasadu atsukti į gatvę. Jie buvo didesni nei XVII–XVIII a. namai, dviejų galų su skiedromis arba lentelėmis dengtais pusvalminiais, vėliau – dvišlaičiais, stogais, virš kurių kilo mūriniai kaminai. XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje žemės sklypus pradėjus skaidyti į mažesnes posesijas, namus imta statyti ir pietiniame posesijų pakraštyje palei Odminių (F. Janušio) gatvę, buvusioje daržų žemėje. Pirmieji namai šioje dalyje atsirado karinės įgulos sklype. Viename iš jų apsigyveno 1895 m. į Kretingą atsikėlęs varpininkas, lietuviškos spaudos bendradarbis, istorikas, literatas, pirmosios lietuviškos astronomijos knygos autorius, gydytojas Feliksas Janušis, 1899 m. rugpjūčio 8 d. Palangoje dalyvavęs pirmajame viešame lietuviškame vaidinime.
 
1889 metų vasarą kilęs didelis gaisras nusiaubė gatvės pradžioje stovėjusius namus. Ugnis nepasigailėjo ir evangelikų liuteronų bendruomenės pastatų. Bažnyčios griuvėsius teko nugriauti, o prieglaudos vietoje bendruomenė tais pačiais 1889 m. pasistatė vienaukštį tinkuoto mūro namą, kuriame įsirengė laikinuosius maldos namus.
 
Kunigo Johano Štraumano pastangomis vietoje sudegusios 1897–1899 m. buvo pastatyta nauja neogotikinė akmenų mūro bažnyčia. Jos statybą rėmė Rusijos ir Vokietijos evangelikų liuteronų bendruomenės, Kuršo gubernijos tikintieji, Prūsijos karalius Vilhelmas II. Aukomis prisidėjo kitų konfesijų kretingiškiai: katalikas grafas Aleksandras Tiškevičius dovanojo statybinę medieną, o žydų bendruomenė surinko pinigų spalvotiems vitražams įsigyti.
 
Viename iš namų, stovėjusių už evangelikų liuteronų bažnyčios, Kauno gubernijos valdyba 1908 m. atidarė rusišką Kretingos II valdinę liaudies mokyklą. Joje daugiausia mokėsi mergaitės, todėl 1912 m. švietimo įstaiga buvo pertvarkyta į trijų skyrių valdinę vienklasę mergaičių liaudies mokyklą. Joje mokymas vyko rusų kalba, o 1913 m. mokyklą lankė 60 mergaičių.
 
Apie 1910 m. Kęstučio gatvėje gydytojas Feliksas Janušis pasistatė neogotikinį mūrinį gyvenamąjį namą, kurio projektas 1909 m. buvo parengtas Kuršo gubernijos administracijoje.
 
Kaizerinės Vokietijos kariuomenei 1915 m. pavasarį užėmus Kretingą, mieste liko pasitraukti nespėjusių carinės Rusijos kariškių, kurie bandė slapstytis pas pažįstamus miestelėnus netoli kareivinių. Už kazoko slėpimą vokiečių kareiviai gegužės mėnesį padegė Kumpono namą, nuo kurio persimetusi ugnis supleškino 13 namų Gargždų (Kęstučio) ir Kartenos (Vytauto) gatvėse. Jie buvo atstatyti tik atkūrus Lietuvos valstybę, tarp 1925–1930 metų.
 
Tarp Borumų sodybos ir rusų kareivinių stovėjęs medinis namas 1918 m. gruodžio – 1919 m. sausio mėnesiais tapo Kretingos krašte kunkuliavusio politinio gyvenimo epicentru. Jame įsikūrė Kretingos apskrities revoliucinis komitetas, kuriam vadovavo buvęs carinės Rusijos karininkas Vladas Balsys. Šį revoliucinių socialistų liaudininkų remiamą komitetą sudarė Lietuvos Valstybės Tarybą pripažinti nesutinkantys Kretingos apskrities valsčių atstovai, atsisakę 1918 m. gruodžio 5 d. Kretingoje sušauktame valsčių komitetų suvažiavime išsirinkti Laikinajai Vyriausybei atskaitingą Kretingos apskrities komitetą. 1919 metų pradžioje subūrus Kretingos komendantūros kuopą, vokiečių remiami kariai savanoriai sausio 25 d. revoliucinį komitetą ir jo miliciją išvaikė, o valdžią perdavė Laikinosios Vyriausybės paskirtam apskrities viršininkui Vladui Pryšmantui.
 
Minint Lietuvos nepriklausomybės 10-metį ir pasitinkant Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, miesto savivaldybė apie 1928–1930 m. Gargždų gatvę pavadino didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio vardu, o Gargždų vardas buvo suteiktas naujai gatvei, nutiestai prie miesto prijungtoje Kluonalių kaimo dalyje. Kęstučio gatvė tarpukariu buvo pratęsta palei pietinį miesto žvyrduobės pakraštį iki pat sankryžos su J. Jablonskio gatve ir nuo to laiko jos ilgis siekia 850 metrų.
 
Tarpukariu ir pokario metais Kęstučio gatvės pradžioje, dešinėje pusėje, vienas šalia kito stovėjo šeši nedideli vienaukščiai mūriniai ir mediniai namai dvišlaičiais stogais. Juose veikė žydų prekybininkų gyvenamosios ir komercinės patalpos. Kampe su Žemaičių gatve gyveno Sie Rašas, vertęsis autobusų nuoma. Jo namo kampas nuo aikštės pusės buvęs nuklembtas įrengiant įėjimą į komercines patalpas. Sovietmečiu jame gyveno naujieji savininkai bei veikė mėsos parduotuvė. Po 1965 m. šio pastato ir šalia stovėjusio namo nebeliko.
 
Kairėje gatvės pusėje esantį evangelikų liuteronų laikinųjų maldos namų pastatą bendruomenė nuomojo valdinėms įstaigoms. Tarpukariu jame veikė Kretingos pašto ir telegrafo įstaiga, o palėpėje buvo įrengtas pašto viršininko butas. Įstaigoje 1924 m. dirbo 11 tarnautojų: viršininkas, 6 valdininkai, 2 laiškanešiai, sargas-vežėjas ir telefono-telegrafo prižiūrėtojas.
 
Išplitus telefono ryšiui, prie įstaigos buvo atidaryta Telefonų stotis. Jos abonentais pirmiausia tapo telefonizuotos valdinės ir savivaldybių įstaigos, o vėliau telefono ryšį galėjo įsivesti į namus valdininkai, verslininkai ir kiti miestiečiai. 1922 metais mieste buvo 33, o 1939 m. – 114 abonentinių numerių. Viešas telefonas pokalbiams veikė pašto skyriuje ir geležinkelio stotyje.
 
Apie 1925–1928 m. tame pačiame pastate šalia pašto ir telegrafo įstaigos glaudėsi Kretingos apskrities viršininko įstaiga. Apie 1929 m. paštas ir telegrafas buvo iškelti į Vytauto gatvę, o 1935 m. vėl grąžinti į Kęstučio gatvę. Apskrities viršininko įstaiga 1929 m. išsikėlė į Ūkio banko pastatą, o pašto viršininko butas buvo perkeltas į F. Janušio gatvėje išsinuomotas patalpas.
 
Pokariu paštas ir telefono stotis veikė atskirai, nors buvo įsikūrę viename pastate. Paštas su telegrafu buvo pavadintas Ryšių kontora. Joje 1947 m. dirbo viršininkas, veikė pašto perlaidų ir laikraščių skyrius, telegrafas, specialus vyriausybinis ryšis, radijo mazgas ir linijų apylinkė. Kretingos miesto telefono stotis turėjo 160 abonentų. Iš jų 141 telefono aparatai veikė valdinėse įstaigose, o 19 – valstybės pareigūnų ir tarnautojų butuose.
 
Atstatant per karą sudegusį miesto centrą, naujam pašto ir telefono stoties pastatui 1959 m. vieta buvo parinkta prie Tarybų (Rotušės) aikštės, šalia evangelikų liuteronų bažnyčios. Nugriovus čia stovėjusį medinį namą, 1964 m. pastatytas mūrinis pastatas, į kurį persikėlė Ryšių mazgu vadinamas paštas ir Linijiniu techniniu cechu pavadinta telefono stotis.
 
Senajame pašto pastate, kurį po karo valstybė nacionalizavo, nuo 1965 m. gyveno ryšių mazgo darbuotojų šeimos. Nuo 1989 m. avariniu pripažintas pastatas tapo nenaudojamas, valdžia ruošėsi jį nugriauti, kadangi trukdė praplėsti Kęstučio gatvę. Įgyvendinant restitucijos aktą, mainais už miestui Vytauto gatvėje paliktą buvusį evangelikų liuteronų bažnyčios klebonijos pastatą, rajono savivaldybė namą 1992–1993 m. restauravo ir grąžino evangelikų liuteronų bendruomenei. Jame bendruomenė įsirengė parapijos namus.
 
Už evangelikų liuteronų sklypo stovėjo 4 mediniai, vienaukščiai, stačiakampio plano, dvigaliai namai dvišlaičiais stogais, o į šiaurę nuo jų plytėjo sodai. Pirmasis namas dar iki 1935 m. buvo nugriautas ir nebeatstatytas. Į šiaurę nuo jo, atokiau nuo gatvės, sodų pakraštyje stovėjo nedidelis Stasės Vinkienės namas, kuriame 1942 m. gimė ir augo gydytojas, diplomatas, visuomenės ir politinis veikėjas, Lietuvos Respublikos Seimo narys Antanas Vinkus.
 
Antrasis namas, kuriame prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikė rusiška mergaičių pradinė mokykla, tarpukariu ir pokariu taip pat naudotas švietimui. Jame 1928–1931 m. veikė Kretingos vidurinė mokykla, 1937–1939 m. glaudėsi šešiametės pradžios mokyklos klasės, o pokariu buvo įkurtas vidurinės mokyklos bendrabutis. Už šio namo stovėjo pradžios mokyklų mokytojo Serafimo Pugačiuko, o toliau – Petro Ruikio namas. Pastarajame patalpas savo būstinei tarpukariu nuomojosi apskrities žemės tvarkytojas, vėliau – apskrities agronomas. Šie pastatai 1965 m. buvo nugriauti, o jų kiemų ir sodų vietoje išdygo 3 daugiabučiai daugiaaukščiai gyvenamieji namai.
 
Priešais juos kitapus gatvės tebestovi gydytojo Felikso Janušio statytas raudonų plytų mūro istorizmo epochos architektūros namas, kretingiškių labiau žinomas Pionierių arba Moksleivių namų vardu. Šiame name užaugo vyriausioji gydytojo dukra Liucija, tapusi žymia žurnaliste, rašytoja ir vertėja Liūne Janušyte, gimė ir augo jos seserys Felicija ir Marija.
 
Gydytojui 1920 m. mirus, namą paveldėjo žmona Sofija Janušienė, ištekėjusi už Telšių apygardos žemės tvarkytojo Stasio Buivydo. Ji vertėsi nuomodama patalpas apskrities gydytojo Jono Nainio šeimai ir progimnazijai, buvo atidariusi jame knygyną.
 
Senųjų kretingiškių liudijimu, Antrojo pasaulinio karo metais name buvo įsikūrusi vokiečių slaptosios valstybės policijos (gestapo) būstinė. Po Antrojo pasaulinio karo namas nacionalizuotas, jame įkurdinta sovietų represinė įstaiga – NKBG–MGB Kretingos apskrities skyriaus būstinė, kurioje buvo tardomi ir kankinami kovotojai už laisvę, sudarinėjami represuojamų asmenų sąrašai.
 
Saugumiečiams išsikėlus į Vytauto gatvę, nuo 1958 m. pastate veikė Kretingos muzikos mokykla. Ją iškėlus, 1978 m. duris atvėrė Pionierių namai, 1990 m. pavadinti Moksleivių namais. 
 
1993 metais namas grąžintas F. Janušio turto paveldėtojams, kurie jį pardavė. Naujojo savininko, evangelikų liuteronų parapijos kunigo Dariaus Petkūno rūpesčiu prie pastato pritvirtinta memorialinė lenta, menanti pastato istoriją ir jame gyvenusius iškilius asmenis.
 
Už F. Janušio namo stovėjo netradicinis, tinkuoto mūro, galiniu fasadu į gatvę atsuktas vieno kambario su virtuve ir kamara namas. Į rytus nuo jo lygiagrečiai gatvei stūksojo ilgas, medinis, vienaukštis, dvigalis namas skiedromis dengtu stogu, statytas XIX amžiuje. Jame išsinuomotose patalpose tarpukariu veikė Kretingos apskrities mokesčių inspekcija, o 1935–1936 m. laikinai patalpas nuomojosi policijos nuovada. Abu šie namai nugriauti 1972 metais.
 
Kitapus gatvės stūkso gaisrinės pastatas. Šioje vietoje buvo privatus žydų tautybės gyventojo sklypas, kuriame verslininkas Abramas Anolikas, sudaręs su Kretingos miesto valdyba 10-čiai metų koncesijos sutartį ir įgijęs elektros tiekimo monopolį, 1927 m. pastatė dyzelinę elektros stotį. 1931 metais elektrinė aptarnavo 200 abonentų. Apšvietimui naudojamos elektros kilovatvalandė kainavo 1,35 lito, o varikliams – 1 litą. Pagal sutartį miesto gatvių apšvietimui 25 lempoms elektra buvo tiekiama nemokamai, o dar už 25 lempas savivaldybė mokėjo sumažintą kainą. Birželio ir liepos mėnesiais elektrinė nedirbo.
 
Koncesijai pasibaigus, 1936 m. elektrinę su žemės sklypu miesto savivaldybė išsipirko, elektros stotį praplėtė ir padidino galingumą. Ši elektrinė veikė ir elektros energija miestą aprūpino iki XX a. 6 dešimtmečio.
 
Miesto valdžia buvo atsakinga už priešgaisrinę apsaugą. Ugniagesybos reikalams iš gyventojų ji rinko mokesčius, už kuriuos pirko įrankius ugniagesiams, taip pat kaupė lėšas gaisrinės statybai. Ją 1937–1938 m. pastatė elektrinės sklype. Pirmajame pastato aukšte buvo įrengtas apšildomas garažas ir patalpos ugniagesiams, o antrajame įsikūrė miesto savivaldybės administracija su burmistru. Po Antrojo pasaulinio karo priešgaisrinę apsaugą sukarinus ir perdavus Vidaus reikalų ministerijai, savivaldybė buvo iškraustyta, o pastatą perėmė valstybė. Ugniagesiai pastatu naudojosi beveik 80 metų, o 2016 m. Kretingos priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai persikėlus į naują gaisrinę, senasis pastatas liko nenaudojamas.
 
Savivaldybės sklypo pietrytiniame kampe šalia gaisrinės 1938 m. mūrinį namą pasistatė Kretingos apskrities ligoninės ir Kretingos sunkiųjų darbų kalėjimo gydytojas Antanas Stropus.
 
Apskrities savivaldybės ligoninė stovėjo priešais gydytojo namus, dešinėje gatvės pusėje. Ji nuo 1919 m. pavasario veikė valstybės nusavintame Rusijos pasieniečių, o karo metais – vokiečių įgulos, karo ligoninės pastate. 1919 metais ligoninėje buvo 10 lovų, o 1920 m. – 10 chirurginių, 10 vidaus, 5 infekcinės ir 5 gimdymo lovos. Sergamumui padidėjus, lovų skaičius 1922 m. išaugo iki 60, o nuo 1926 m. svyravo nuo 30 iki 40.
 
1928 metais į ligoninę pagalbos kreipėsi 290, 1931 m. – 411, 1933 m. – 507 ligoniai. Stacionariam gydymui vienu metu gulėdavo 21–23 ligoniai. Jie 1931 m. išgulėjo 6 931, o 1933 m. – 9 042 dienas. Ne visus pavykdavo išgydyti: 1931 m. ligoninėje mirė 22, o 1933 m. – 30 ligonių. Kretingiškius kamavo įvairios ligos. 1931 metais iš 348 ligonių 170 asmenų sirgo gripu, 41 – sifiliu, 35 – kokliušu, o 1933 m. iš 468 sergančiųjų 155 ligonius kamavo tymai, 142 – gripas, 71 – venerinės ligos, 31 – džiova, 20 – difteritas, 9 – vidurių šiltinė, 3 – dėmėtoji šiltinė.
 
Ligoninėje 1931 m. dirbo 12 tarnautojų: gydytojas, jaunesnysis gydytojas, felčeris, vyriausioji sesuo, akušerė, 3 slaugytojos, skalbėja, tarnaitė, virėja ir sargas. Prie ligoninės veikė ambulatorija. 
 
Senas ligoninės pastatas netenkino poreikių. Todėl 1938 m. apskrities taryba sudarė komisiją naujai ligoninei statyti ir prie dvaro parko įsigijo žemės sklypą. Neturėdama lėšų statybai, savivaldybė kreipėsi į Vyriausybę prašydama, kad iš vokiečių aneksuotos Klaipėdos į Kretingą būtų evakuota Raudonojo Kryžiaus ligoninė, kurios statybai buvo tikimasi gauti valstybės finansavimą. Gavusi neigiamą atsakymą, savivaldybė nutarė iš pranciškonų nupirkti Šv. Antano rūmus ir įkurti juose 150 lovų ligoninę. Tačiau dėl Europoje prasidėjusio karo šis sandėris liko nebaigtas.
 
1947 metais ligoninėje buvo 20 lovų, veikė ambulatorija, o kitame pastate – gimdymo namai. 1954 metais lovų skaičius išaugo iki 95. Žemaitės alėjoje pastačius erdvų pastatą, ligoninė su gimdymo namais 1958–1959 m. pagaliau persikėlė į ilgai lauktas naujas patalpas. Senojoje ligoninėje iki 1976 m. veikė ambulatorija (poliklinika), o ją iškėlus – pastatas buvo nugriautas.
 
Minėti gimdymo namai veikė šalia buvusios ligoninės Kęstučio ir Laisvės gatvių kampe tebestovinčiame šventiko V. Jurevičiaus statytame name. Juose 1926 m. buvo 5 lovos.
 
Priešais buvusią ligoninę ir gimdymo namus kitapus gatvės tebestovi 3 mediniai, vienaukščiai, tarpukariu statyti tradicinės architektūros gyvenamieji namai. Viename name tarpukariu gyveno Elijas Kanas. Kampiniame name prieš karą patalpas nuomojosi Lietuvos kriminalinės policijos rajono skyrius, o 1935–1937 m. gyveno apskrities ligoninės gydytojas Antanas Stropus su šeima. Šiame name 1936 m. spalio 16 d. gimė, o naujai statytame name prie gaisrinės vaikystę praleido mokslininkas, gydytojas anatomas Rimvydas Stasys Stropus.
 
1945–1947 metais šiame name veikė Kretingos apskrities milicijos skyriaus būstinė, o rūsyje buvo kalinami į sovietų represinių struktūrų nemalonę patekę Kretingos krašto žmonės, kuriuos tardyti vesdavo į F. Janušio name įsikūrusią NKGB–MGB Kretingos skyriaus būstinę.
 
Kitapus Laisvės gatvės buvę carinės Rusijos kareivinių ir ginklų remonto dirbtuvių pastatai su žemės sklypais po Pirmojo pasaulinio karo buvo perimti valstybės ir parduoti varžytinėse. Kareivinės tapo gyvenamuoju namu, kuris 1968 m. nugriautas, o jo vietoje pastatytas daugiabutis namas (Laisvės g. 1).
 
Už kareivinių arčiau žvyrduobės stovėjusį mūrinį dirbtuvių pastatą įsigijo ūkininkas ir miesto tarybos narys Antanas Vilkas, sklypo kieme pasistatęs dviaukštį mūrinį gyvenamąjį namą. Dirbtuvių pastatą jis rekonstravo ir išnuomojo apskrities savivaldybei, kuri jame 1935 m. įsteigė viešąją biblioteką, o 1936 m. įkėlė Kretingos muziejų. Viešąją biblioteką 1938 m. iškėlus, muziejus pastate veikė iki 1977 metų. Muziejui išsikėlus į vienuolyno patalpas, namas buvo naudojamas komercinei paskirčiai, prie jo pristatytas antras aukštas, kuriame įrengti butai.
 
Sovietmečiu gatvė pastebimai pakeitė savo išvaizdą. Nebeliko istorinio jos užstatymo, kurį mena tik fragmentiškai išlikę senieji, iki Antrojo pasaulinio karo statyti namai. Dirbtinai išgrynintoje erdvėje tarp evangelikų liuteronų bažnyčios ir senosios gaisrinės pastato iškilo silikatinių plytų mūro daugiabučiai namai. Labiausiai urbanistinę struktūrą subjaurojo tarp Kęstučio ir F. Janušio gatvių pastatyta daugiabučių namų grandinė, perskyrusi pusiau istorines Kęstučio gatvės posesijas.
 
Iliustracijos iš Kretingos muziejaus rinkinių.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus