Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė 1940-aisiais prasidėjusi sovietų okupacija sugriovė daugelio Lietuvos gyventojų gyvenimus, negailestingai naikino per šimtmečius susiklosčiusias tradicijas. Šioje nacių ir bolševikų surengtoje mėsmalėje atsidūrė ir Kretingos grafai Tiškevičiai.
Marija Tiškevičienė (1866-1939) karo pradžioje išvyko į Varšuvą ieškoti joje tarpukariu atsidūrusių vaikų – dukterų, sūnų Stanislovo ir Jurgio. Deja, ši kelionė buvo lemtinga, nes grafienė į Kretingą negrįžo, mirė Lenkijoje.
Kretingos grafą Aleksandrą Tiškevičių (1864-1945) enkavedistai 1940 m. iškeldino iš rūmų, leisdami apsigyventi Pryšmančių dvare. Tačiau netrukus Pryšmančius pavertė pasienio zona, iš kurios evakavo visus gyventojus. Tokiu būdu grafas 1941 m. atsidūrė Židikų dvare, kurį jo žmona buvo gavusi kaip kraitį iš tėvo Stanislovo Puslovskio. Išsikraustydami iš Kretingos, enkavedistai Aleksandrui Tiškevičiui leido pasiimti asmeninius daiktus ir šeimos relikvijas. Visa kita buvo nacionalizuota: dalis perduota Vytauto Didžiojo kultūros, Telšių ir Kretingos muziejams, kita dalis – išgrobstyta.
