Kretingai 1795 m. netekus Magdeburgo teisės ir tapus eiliniu Rusijos imperijos provincijos pasienio miesteliu, prasidėjo naujas miesto istorinės urbanistinės raidos etapas. Jo pradžioje aikštę supo XVIII a. IV ketvirtyje statyti kalkėmis baltinti tinkuoto mūro namai, o centre tebestūksojo pirminę paskirtį praradusi rotušė.
***
Savivaldos praradimas nesustabdė urbanistinės Kretingos raidos. Įsibėgėjus mūrinių gyvenamųjų namų statybai, nauji nedideli pastatai ritmingai įsijungė į bendrą aikštės užstatymą, išsaugodami istorines posesijų ribas, suteikdami miestui jaukumo. 1833 m. mieste buvo jau 31 mūrinis namas, kurių didžioji dauguma stovėjo aplinkui aikštę. Jų skaičiumi Kretinga nusileido tik Vilniui (742 namai), Kaunui (66 namai) ir Kėdainiams (48 namai). Mūriniai namai sudarė 19 % visų miesto pastatų. Šiuo rodikliu Kretinga po Vilniaus (55,8 %) buvo antra, lenkdama Kauną (12,2 %), Kėdainius (9,5 %), Jurbarką (4 %) ir Ukmergę (2,9 %). Anot Abiejų Tautų Respublikos istoriko, geografo ir statisto Mykolo Balinskio, XIX a. pirmoje pusėje Kretinga buvo „gražus mūrinis miestas“.
