Senosios žemdirbystės vietos – tai nuo seniausių laikų naudoti ansktyvosios žemdirbystės laukai. Juos ženklina vandens telkinių pakrantėse išlikusios akmenų krūsnys ir pylimai, kurie dažniausiai jungiasi tarpusavyje ir sudaro aptvarus. Valakų reformai XVI a. II p. įtvirtinus trilaukę žemdirbystės sistemą, dauguma senųjų laukų atsidūrė už valakais išmatuotų dirbamos žemės sklypų, bendrųjų ganyklų žemėje. Ją Lietuvos žemės reformos metu išdalinus, dauguma senųjų laukų buvo sunaikinta. Iki mūsų dienų jie išliko miškuose arba miško žemėje.