Skip to content Skip to navigation

Dingusi Kretinga

Kretingos grafai Tiškevičiai. Vilniaus verslininkas ir mecenatas Antanas Tiškevičius

Pateikta: 2019-06-28 11:47 (atnaujinta: 2019-06-28 11:55)

Kadetų korpuso auklėtinis Antanas Tiškevičius. Nežinomas fotografas. Sankt Peterburgas (Rusija), XIX a. 9 deš. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM-IF7087) Ryškų pėdsaką Vilniaus miesto XIX a. pabaigos–XX a. pradžios istorijoje palikęs pramonininkas, fabrikantas, pirklys, meno mecenatas, visuomenininkas ir miesto valdybos narys Antanas Tiškevičius gimė 1866 m. gruodžio 12 d. Lentvario dvare, grafų Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) Sofijos Horvataitės (1837–1919) šeimoje.

Kartenos (Vytauto) gatvė – Kretingos miesto vartai

Pateikta: 2019-06-12 12:22 (atnaujinta: 2019-06-12 12:29)
Kartenos gatvė 1771 metų Kretingos plane: 1) Kartenos (Vytauto) gatvė; 2) Kartenos kelias; 3) Turgaus aikštė; 4) Vienuolyno tvenkinio (Nagevičiaus) gatvė; 5) Gargždų (Kęstučio) gatvė; 6) Bažnyčios gatvė (Rotušės aikštės šiaurės vakarinė kraštinė); 7) Vienuolyno sodo gatvė (Rotušės aikštės šiaurės rytinė kraštinė); 8) Bernardinų (pranciškonų observantų) sodas; 9) Projektuojami naujieji miesto vartai. Fragmentas iš žemėlapio, saugomo Lietuvos valstybės istorijos archyve
Nuo XVI a. pabaigos Kretinga buvo svarbus užsienio prekybos centras, į kurį nuo Kartenos parėjo vienas pagrindinių prekybos kelių, jungusių Šiaurės Žemaitiją su Klaipėdos uostu. Statant 1609 m. Karolštato (Kretingos) miestą, naujos gyvenvietės teritorijoje atsidūrusi šio kelio atkarpa buvo pavadinta Kartenos gatve ir nešiojo šį vardą 320 metų. Pasitinkant Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, gatvė buvo pervadinta šio didžiojo Lietuvos kunigaikščio vardu, kurį išlaikė iki mūsų dienų.

Žvilgsnis į Kęstučio gatvės istoriją

Pateikta: 2019-04-16 08:37 (atnaujinta: 2019-04-16 08:47)
Ištrauka iš 1854 m. miesto žemės sklypų plano
Kęstučio gatvė Karolštato (Kretingos) miesto statytojų sumanymu XVII a. pradžioje buvo kuriama kaip viena iš pagrindinių prekybinių magistralių, kuri turėjo sujungti Turgaus aikštę su Gargždų keliu. Dėl to ji buvo pavadinta Gargždų gatve (rašytiniuose XVII–XIX a. šaltiniuose lenkiškai vadinama „ulica Gorżdowska“, o rusiškai – „Горждовская улица“).
 
Kuriantis miestui nutiesta gatvė siekė 300 metrų ilgio, prasidėjo nuo aikštės pietrytinio kampo ir ėjo tiesia linija iki dabartinės sankryžos su J. K. Chodkevičiaus ir Laisvės gatvėmis. 1771 metų miesto planas liudija, kad jungtimi tarp turgavietės ir Gargždų kelio XVII–XVIII amžiais gatvė taip ir netapo, nes ji rėmėsi į miestą juosusį akmenų pylimą (miesto sieną), o Gargždų kelias ties dabartine J. Jablonskio ir Vytauto gatvių sankryža įsiliejo į Kartenos kelią, kuris jungėsi su Kartenos (dab. Vytauto) gatve.

Bažnyčios arba Vienuolyno gatvė

Pateikta: 2019-03-29 15:05 (atnaujinta: 2019-03-29 15:13)
Bažnyčios gatvė matininko Pranciškaus Jodkos 1771 m. parengtame miesto plane. Iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo
Priešais Kretingos bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolyno pastatų ansamblį pradėjus 1609 metais statyti Karolštato (Kretingos) miestą, viešiems miesto piliečių susirinkimams ir turgui skirtą Turgaus aikštę su bernardinų Viešpaties Apreikšimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Pranciškaus Serafiniečio bažnyčia sujungusi gatvė buvo pavadinta Bažnyčios vardu. Šiandien šios gatvės nebėra – ją ženklina tarp prekybos centro „Maxima“ ir Vilniaus gatvės esanti važiuojamoji Rotušės aikštės dalis, palei kurią stovi daugiabučiai namai Rotušės a. 16, 17 ir 18.
***
Tai buvusi reprezentacinė Karolštato (Kretingos) gatvė, jungusi turgavietę su bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolynu ir bažnyčia bei keliu (dab. Vilniaus gatve), vedusiu į Kretingos dvarą. Gatvės ilgis siekė apie 130 m, ji prasidėjo nuo turgavietės šiaurės vakarinio kampo ir baigėsi ties sankryža su J. K. Chodkevičiaus gatve, už kurios prasidėjo jau ne miesto, o bernardinų vienuolyno žemė. Šia gatve iš dvaro į miestą atvykdavo Kretingos dvarininkai ir valdytojai, į bažnyčią skubėdavo ir atgal grįždavo katalikų tikėjimo miesto piliečiai, kampininkai ir aukštesniosios (vidurinės) mokyklos moksleiviai, žygiuodavo religinės procesijos. 

Vienuolyno sodo ir pirmojo lietuviško laikraščio vardu vadinta gatvė

Pateikta: 2019-02-25 13:31 (atnaujinta: 2019-02-25 13:41)
Vienuolyno sodo gatvė matininko Pranciškaus Jodkos 1771 m. parengtame miesto plane. Plano originalas saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve
Tarp Vytauto ir J. K. Chodkevičius gatvių Rotušės aikštės rytiniu pakraščiu link naujosios viešosios bibliotekos vedančio pėsčiųjų tako vietoje nuo XVII a. pradžios iki XX a. vidurio buvo viena seniausių ir trumpiausių Kretingos miesto gatvių. Per 350-ties metų savo istoriją ji buvo vadinama Vienuolyno sodo, Sodo, Rytų gatve, o tarpukariu pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ garbei pavadinta Aušros vardu. Šiandien šią gatvę mena tik archyviniai miesto planai ir dokumentai.
***
Pradėjus 1609 metais Kretingos kaimo žemėje statyti Karolštato miestą, nuo miesto širdimi tapusios Turgaus aikštės šiaurės rytinio kampo šiaurės kryptimi link bernardinų vienuolyno sodo buvo nutiesta apie 130 m ilgio gatvė. Ji atskyrė Rotušės aikštės skvero vietoje buvusį pagrindinį miesto kvartalą nuo rytų pusėje projektuojamo Vienuolyno tvenkinio (dabar – V. Nagevičiaus) gatvės kvartalo.

Kretingos miesto savivaldos simboliai

Pateikta: 2019-02-21 09:12 (atnaujinta: 2019-02-21 09:42)
Karolštato arba Kretingos magistrato antspaudo atspaudas su šv. Kazimiero atvaizdu, naudotas miestą valdant Povilui Jonui Sapiegai arba jo sūnui Jonui Kazimierui Povilui Sapiegai. XVII a. antroji pusė
Pagrindinis miesto atributas ir simbolis yra herbas. Tai heraldinis ženklas, kuris Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo XIV amžiaus buvo suteikiamas savivaldą gavusiems miestams ir miesteliams. Privilegijose akcentuojama, kad svarbiausioji herbo paskirtis yra garbė, „kuria miestiečiai galėsią didžiuotis ir išsiskirti iš kitų miestų“. Herbas buvo naudojamas miesto vėliavoje, antspauduose ir pan. Istorija liudija, kad per 410 metų nuo Magdeburgo teisės gavimo Kretingos herbas kelis sykius keitėsi ir turėjo net keturis miestą identifikuojančius simbolius: Švč. Mergelę Mariją su vaikeliu Jėzumi, šv. Kazimierą, liūtą ir grifoną (grifą).
***
Pirmąjį herbą 1609 m. sausio 23 d. suteikė miesto įkūrėjas Jonas Karolis Chodkevičius. Magdeburgijos privilegijoje jis leido miesto antspauduose naudoti „palaimintosios Mergelės Marijos, laikančios ant rankų savo vienatinį sūnų, atvaizdą, kurią parinkome šio miesto globėja“. 

Eniko Šero namas ir žvakių fabrikas

Pateikta: 2018-11-12 10:41 (atnaujinta: 2018-11-12 10:58)
Verslininkai Enikas Šeras (kairėje) ir Judelis Taicas (dešinėje) prie bendrovės „Taicas ir Šeras“ produkcijos reklaminio kiosko Lietuvos pramonės pasiekimų parodoje. Kaunas, 1925 m. Nuotrauka iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos archyvo
Tarpukariu Kretingje veikė nemažai įvairių smulkios pramonės įmonių, kurios daugiausia užsiėmė vietinių žaliavų perdirbimu į vartojimui ir pardavimui tinkamus gaminius ir produktus. Iš jų išsiskyrė žvakių fabrikas „Švyturys“. Jo produkcija buvo prekiaujama ne tik Vakarų Žemaitijoje, bet ir Klaipėdoje. Įmonė veikė Birutės gatvėje, jos savininko Eniko Šero ūkiniame pastate.
***
Apie prieškario Kretingos žydų kilmės verslininką Eniką (Henechą) Šerą žinome labai nedaug. 1889–1890 metais sudarytuose žydų, nuomojusių mieste posesijas, sąrašuose nerandame nei vieno asmens, turinčio Šero pavardę. Todėl manoma, kad jis kilo ne iš kretingiškių šeimos, o XIX a. pabaigoje arba XX a. pradžioje atsikėlė iš kito Žemaitijos miestelio. Artimiausias miestelis, kuriame tuo metu gyveno Šerai, buvo Salantai.

Paslaptingoji moteris iš grafų Tiškevičių koplyčios-mauzoliejaus

Pateikta: 2018-10-11 08:13 (atnaujinta: 2018-10-11 08:24)

Praardyta kripta su nežinomos moters sarkofagu. Fot. Julius Kanarskas, 2014 m. Atidengus prieš ketvertą metų Kretingos II senųjų kapinių grafų Tiškevičių šeimos koplyčios-mauzoliejaus kriptos pakylas, jose buvo aptikti keturi metaliniai sarkofagai. Ekspertams pavyko nustatyti, kad trijuose karstuose palaidoti grafas Juozapas Tiškevičius († 1891 m.), grafaitė Marija Tiškevičiūtė († 1896 m.) ir grafienė Sofija Horvataitė-Tiškevičienė († 1919 m.). Deja, ketvirtajame sarkofage rastų moters palaikų identifikuoti nepavyko.

Tiškevičių kriptos duris pravėrus. Marijos Tiškevičiūtės sarkofagas

Pateikta: 2018-10-03 08:33 (atnaujinta: 2018-10-03 09:12)

Marija Tiškevičiūtė su broliukais Stanislovu Juozapu Marijonu (kairėje) ir Juozapu (dešinėje). Vladislovo Zatorskio fotoateljė. Kaunas, 1895 m. Po dvejus metus trukusių restauravimo darbų, kretingiškius II-iose miesto kapinėse pasitinka neatpažįstamai pasikeitusi ir pirmapradę išvaizdą susigrąžinusi grafų Tiškevičių koplyčia-mauzoliejus. Į jos kriptą pirmosiomis rudens dienomis sugrįžo remonto darbų laikotarpiui išvežti karstai. Viename iš jų, mažiausiame sarkofage, ilsisi vyriausios ir trumpiausiai gyvenusios Kretingos grafų Aleksandro ir Marijos Tiškevičių dukters Marijos palaikai.

Mėguvos gatvės istorija

Pateikta: 2018-09-18 13:26 (atnaujinta: 2018-09-19 09:15)
Karolštato (Kretingos) miesto 1771 m. planas. Aut. Pranciškus Jodka
Kai kurie Kretingos rajono politikos ir visuomenės veikėjai siūlo pakeisti Kretingoje esančios Mėguvos gatvės pavadinimą. Ši gatvė XVIII a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje buvo dvasinis-religinis Kretingos žydų bendruomenės centras, kuriame stovėjo judėjų maldos namai (sinagoga, kloizai), religinė mokykla (betmidrašas), gyveno rabinas. Dėl to siūloma gatvę pervadinti Sinagogos vardu.
***
Istorijos šaltiniai liudija, kad keičiantis istorinėms epochoms Mėguvos gatvė Kretingoje ne kartą keitė savo vardą, o krašte vykę politiniai ir socialiniai santykiai ne sykį kaitaliojo jos gyventojus. Per Kretingos (Karolštato) miesto 410-metį gatvė turėjo mažiausiai septynis vardus.

Puslapiai