Skip to content Skip to navigation

istorija

Į atgimusią Tiškevičių koplyčią sugrįš restauruotas Sofijos Tiškevičienės sarkofagas

Pateikta: 2018-08-13 09:28 (atnaujinta: 2018-08-13 09:38)
Grafienė Sofija Tiškevičienė. V. Čižo ir F.Lopatinskio fotoateljė. Vilnius, 1876 m.Artėja prie pabaigos Kretingos grafų Tiškevičių koplyčios-mauzoliejaus restauravimo darbai. Sutvarkytame mauzoliejaus rūsyje jau paruoštos vietos, į kurias turės grįžti karstai su juose palaidotų didikų palaikais. Su nekantrumu laukiama iš metalo restauratoriaus Gintaro Kazlausko dirbtuvių sugrįžtant puošnaus grafo Juozapo Tiškevičiaus sarkofago. O vilniečiai restauratoriai neseniai išsivežė kapų plėšikų smarkiai pažeistą grafienės Sofijos Tiškevičienės sarkofagą, kurio atnaujinimo darbai užtruks iki šių metų gruodžio mėnesio.

Eleonora Bucevičienė – Palangą garsinusi rašytoja

Pateikta: 2018-08-06 08:58 (atnaujinta: 2018-08-07 15:03)
Seserys Janina (kairėja) ir Eleonora (dešinėje) Valickos. Fotografavo P. Mongirdaitė (?), ~1907 m. Agnieškos Jakubčyk šeimos albumas (Lenkija)Pajūrio istorijos paribiuose, tarsi perlai istorijos vandenyno gelmėje, vis dar išnyra ir sublizga seniai pamirštos, tačiau nepaprastai talentingos ir kūriniais savo laikmetį gerokai pralenkusios asmenybės. Viena tokių – dramaturgė, poetė, publicistė Eleonora Bucevičienė.
Ji gimė 1885 m. gruodžio 31 d. Varšuvoje, Kauno gubernijos bajorų Stanislovo ir Zofijos Ladzic–Valickų šeimoje. Tėvo pavardė buvo Valickis, tačiau giminės herbo Lada (Ładzic, Łada) pavadinimą jis prirašydavo prieš pavardę. Šeimoje augo dvi dukterys: Eleonora ir daug jaunesnė Janina (1892–1976). Vyresnėlė šeimoje ir draugų buvo vadinama sutrumpintu vardu – Nora. Apytiksliai nuo 1901 m. mergina mokėsi Adriano Baranieckio kursuose Krokuvoje, puikiai mokėjo prancūzų kalbą, nors gimtoji kalba buvo lenkų. Lietuviškai puikiai galėjo susikalbėti, tačiau rašyti nemokėjo.

Prakalbinti Kretingos muziejaus eksponatai

Pateikta: 2018-08-01 10:16 (atnaujinta: 2018-08-01 10:18)
1957 m. restauruotas XVII a. paveikslas „Keturi evangelistai“ šiandien eksponuojamas Kretingos muziejaus Baltojoje salėje1992 metais Kretingos muziejus įsikūrė grafų Tiškevičių dvaro sodyboje. Muziejuje, kaip ir bet kuriame kitame respublikos muziejuje, saugomi meno kūriniai, neturintys metrikų. Tačiau po kruopelytę renkant medžiagą, kartais pasiseka surinkti informaciją apie kai kuriuos meno kūrinius.
 
2005 metais Kretingos muziejuje dirbo LDM P. Gudyno restauravimo centro menotyrininkai-restauratoriai. Jie surašė eksponatų defektinius aktus, padėjo nustatyti paveikslų metrikas. Dėka jų ir su respublikos menotyrininkų pagalba po truputį renku medžiagą apie įdomesnius, muziejuje saugomus paveikslus. Šiame straipsnyje pasakojama apie žinomus paveikslus, buvusius Kretingos dvaro koplyčioje.

Dirbęs Lietuvai ir Salantams

Pateikta: 2018-07-31 15:28 (atnaujinta: 2018-08-06 10:09)
Kunigas Pranciškus Urbonavičius. H. le Lieure fotoateljė. Roma, Italija, apie 1895 m. Maironio lietuvių litertūros muziejus, inv. nr. MLLM MD 2781/21Šiemet sukanka 150 metų, kai gimė aktyvus lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis, knygnešys, draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, spaudos darbuotojas, religinių raštų rengėjas, visuomenės veikėjas, Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios ir Telšių vyskupo rūmų statytojas, prelatas Pranciškus Motiejus Urbonavičius (1868-1941), amžinam poilsiui atgulęs Salantų bažnyčios šventoriuje.

Izraelio Glikmano ir Srolio Motkės Šlaveito namas

Pateikta: 2018-06-19 10:00 (atnaujinta: 2018-08-06 10:09)
Aikštė turgaus dieną. Vaizdas iš rytų pusės, nuo vartotojų bendrovės pastato balkono Antrajame plane, vakarinėje aikštės kraštinėje antras iš dešinės stovi Srolio Motkės Šlaveito namas – geležies prekių parduotuvė. Fot. Kostas Jagutis. 1938 m.Kretingos dvarininko ir Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pastangomis Kretingos, tuo metu oficialiai vadintos Karolštatu, miestas XVIII a. paskutiniajame ketvirtyje tapo mūriniu. Nuo 1771 metų aplinkui Turgaus aikštę (dabartinės Rotušės aikštės pietinę dalį) naujai statyti buvo leidžiama tik mūrinius namus, o daugiausia jų pastatyta palei šiaurinę ir vakarinę kraštines. 1833 metais mieste buvo 31 mūrinis pastatas. Mūrinių namų skaičiumi Kretinga nusileido tik Vilniui, Kaunui ir Kėdainiams. Mūriniai namai sudarė 19 % visų miesto pastatų. Šiuo rodikliu Kretinga po Vilniaus (55,8 %) buvo antra Lietuvoje, lenkdama Kauną (12,2 %), Kėdainius (9,5 %), Jurbarką (4 %) ir Ukmergę (2,9 %). Lenkijos–Lietuvos istorijos, geografijos ir statistikos tyrinėtojų Mykolo Balinskio ir Tadeušo Lipinskio teigimu, Kretinga XIX a. pirmoje pusėje buvo „gražus mūrinis miestas“. 

Miestui jubiliejaus proga įteikė knygą

Pateikta: 2018-06-18 14:12 (atnaujinta: 2018-06-18 14:26)
Kretingos muziejaus Baltojoje salėje trečiadienį gausiai susirinkusiems kretingiškiams ir miesto svečiams pristatyta Kretingos muziejaus direktorės pavaduotojo muziejininkystei, istoriko, daugelio lokalinės istorijos ir kultūros paveldo populiarinimo straipsnių ir knygų autoriaus Juliaus Kanarsko monografija „Kretingos istorijos bruožai“. Apie knygą papasakojęs jos autorius pirmiausiai padėkojo Kretingos turizmo informacijos centro turizmo vadybininkei Ritai Beržanskienei – būtent ji paskatino sukauptas žinias apie Kretingos rajono praeitį sudėti į monografiją ir inicijavo jos leidybą. Monografijoje apžvelgiama Kretingos miesto ir apylinkės istorinė raida nuo seniausių laikų iki šių dienų.

Pažinti savo šaknis istorijos tėkmėje

Pateikta: 2018-06-13 08:19 (atnaujinta: 2018-08-01 09:33)
Nemažą įspūdį muziejuje palieka Centrinių rūmų dvaro istorijos ir kultūros ekspozicijos. Fot. J. Klietkutės, 2018Šių metų vasarą vykdomas šimtmečio kelionių projektas „Pažinkime Baltijos šalių pilis ir dvarus“, kurio metu lankytojai gali susipažinti su daugybe dvarų Baltijos šalyse. Apsilankius Kretingos dvare bei pakalbinus Archeologijos ir istorijos skyriaus vedėją, kraštotyrininkę, fotomenininkę Jolantą Klietkutę, teko patirti, kad istorija gali būti ne tik įdomi savo tyrinėjimų lauke, bet ir vienijanti bei telkianti žmones tęsti tradicijas. Pašnekovė didžiąją gyvenimo dalį buvo pasišventusi kraštotyrai, tad dėl tokio atsidavimo šioje srityje ji neliko nepastebėta – buvo pakviesta darbuotis muziejuje. Be šių pareigų muziejuje, moteris yra išleidusi dvi dėmesio vertas knygas: vieną apie Pakutuvėnų kaimo istoriją, o kitą – apie pirmąją moterį fotografę Lietuvoje Pauliną Mongirdaitę ir jos darbų tęsėją fotografą Igną Stropų. Bet apie šias istorines asmenybes kiek vėliau, visų pirma susipažinkime su Kretingos dvaru.

Imbarės praeities puslapius pasklaidžius

Pateikta: 2018-06-05 08:36 (atnaujinta: 2018-06-05 08:47)
Legendinė pilies valdovo duktė Imbarė. Skulptorius Liudas Ruginis. Salantai, 2003 m.Imbarė – seniausia Salantų krašto vietovė, garsėjanti gilia praeitimi, žilą priešistorę menančiomis kultūros paveldo vertybėmis ir iškiliomis asmenybėmis. Šiemet sukako 765 metai, kai rašytiniuose istorijos šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas Imbarės vardas. Pirmasis vietovės paminėjimas tradiciškai laikomas jos įkūrimo data.
***
Archeologijos duomenys liudija, kad Imbarėje žmonės nuolat gyvena nuo II tūkstantmečio prieš Kristų. Vienas ankstyviausių jų pėdsakų – gludinto akmens laivinis kovos kirvis aptiktas Gaivališkėje, kuri seniau priklausė Imbarės kaimui. Pirmieji gyventojai kūrėsi prie Salanto upės. Šalia santakos su Pilsupiu aptikta seniausia gyvenvietė liudija, kad imbariečių protėviai gyveno nedideliuose, keturkampio plano, stulpinės konstrukcijos pastatuose, kurių sienos buvusios išpintos virbais, o šilumai palaikyti apkrėstos moliu. Patalpas šildė apvaliose duobėse įrengti židiniai, naudoti ir maisto gamybai.

Paroda „Vardan Lietuvos“

Pateikta: 2018-05-21 13:33 (atnaujinta: 2018-09-19 09:16)

2018 m. gegužės 17 d. Kretingos muziejuje atidaryta paroda „Vardan Lietuvos“, skirta Lietuvos valstybingumo atgavimo šimtmečiui.

Gegužinės pamaldos

Pateikta: 2018-05-15 10:15 (atnaujinta: 2018-05-15 10:48)
Nijolė Vasiliauskienė pasakoja apie Mergelės Marijos skulptūrėles. Fot. J. KlietkutėLaikas, kai gamta išsiskleidžia visu savo grožiu paskirtas ypatingam Dievo Motinos pagerbimui. Dauguma iš vaikystės prisimename, kaip mama aprengdavo šviesia suknele, pasiimdavo už rankų ir vesdavosi prie kaimo koplytėlės. Mergaites suklupdydavo iš abiejų koplytėlės pusių, liepdavo gražiai suglausti delniukus ir laikyti prie krūtinės. Jausdavomės pakylėti, ypatingos, iškilmingos, šventiškos nuotaikos. Taip klūpėdavome giedant Šv. Mergelės Marijos litaniją, o giedant kitas giesmes leisdavo atsistoti, nors ant šiltos, minkštos žolelės būdavo visai smagu klūpoti (aišku, jei būdavo šlapia neklūpėdavome). Vakar kalbinta 78 metų Morta Jautakienė pasakojo, kad gegužines pamaldas jų šeima melsdavosi troboje, buvo daug vaikų, vieni klūpėjo, mažieji sėdėjo ant grindų, dar kitas lopšyje, vyresnieji su tėvais giedojo.

Gegužinių pamaldų Dvaro malūne nuotraukų galerija...

Puslapiai