Skip to content Skip to navigation

istorija

Etnoarchitektūrinis Jakštaičių kaimas

Pateikta: 2019-03-12 14:44 (atnaujinta: 2019-03-12 14:57)
Jakštaičių kaimas Salantų apylinkių topografiniame žemėlapyje. Vokietija, 1914 m.
Mūsų rajono šiauriniame pakraštyje, Skuodo rajono paribyje tarp Salantų ir Grūšlaukės įsikūręs būdingas šiam Žemaitijos etnokultūriniam regionui Jakštaičių kaimas. Praeito šimtmečio antroje pusėje jį Lietuvoje išgarsino kretingiškio kraštotyrininko Igno Jablonskio, muziejininko Juozo Mickevičiaus ir vilniečio mokslininko Česlovo Kudabos 1967 m. aptiktos ir kultūros paminklų sąraše 1977 m. registruotos senos etnoarchitektūrinės sodybos, teikiančios etnografams ir architektūros tyrinėtojams daug vertingų žinių apie Šiaurės Vakarų Žemaitijos tradicinės liaudies architektūros raidą.

Dopšaičiai – vardan kretingiškių gerovės sunaikintas kaimas

Pateikta: 2019-03-04 09:02 (atnaujinta: 2019-03-04 09:06)
Dopšaičių kaimo planas. Rekonstrukcija pagal XVI–XVIII a. archyvinius Kretingos dvaro žemėvaldos dokumentus
Archyviniuose XVI amžiaus antrosios pusės dokumentuose yra minimas Kretingos kaimynystėje prie Jauryklos upelio buvęs Dopšaičių kaimas, kurio žemė driekėsi dideliame plote dabartinio Kretingos miesto teritorijos rytiniame ir pietrytiniame pakraštyje, Kluonalių ir Būbelių kaimų žemėje, Dupulčių ir Grykšių vakarinėje bei Padvarių rytinėje dalyje.
***
Dopšaičiai paminėti tik dviejuose XVI amžiaus dokumentuose: 1566 m. ir 1572 m. sudarytuose Kretingos valsčiaus inventoriuose, kurie 1897 m. buvo publikuoti Vilniaus archeografinės komisijos leidinio „Aкты издаваемые Виленскою археографическою комиссieю“ XIV-ame tome.

Vienuolyno sodo ir pirmojo lietuviško laikraščio vardu vadinta gatvė

Pateikta: 2019-02-25 13:31 (atnaujinta: 2019-02-25 13:41)
Vienuolyno sodo gatvė matininko Pranciškaus Jodkos 1771 m. parengtame miesto plane. Plano originalas saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve
Tarp Vytauto ir J. K. Chodkevičius gatvių Rotušės aikštės rytiniu pakraščiu link naujosios viešosios bibliotekos vedančio pėsčiųjų tako vietoje nuo XVII a. pradžios iki XX a. vidurio buvo viena seniausių ir trumpiausių Kretingos miesto gatvių. Per 350-ties metų savo istoriją ji buvo vadinama Vienuolyno sodo, Sodo, Rytų gatve, o tarpukariu pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ garbei pavadinta Aušros vardu. Šiandien šią gatvę mena tik archyviniai miesto planai ir dokumentai.
***
Pradėjus 1609 metais Kretingos kaimo žemėje statyti Karolštato miestą, nuo miesto širdimi tapusios Turgaus aikštės šiaurės rytinio kampo šiaurės kryptimi link bernardinų vienuolyno sodo buvo nutiesta apie 130 m ilgio gatvė. Ji atskyrė Rotušės aikštės skvero vietoje buvusį pagrindinį miesto kvartalą nuo rytų pusėje projektuojamo Vienuolyno tvenkinio (dabar – V. Nagevičiaus) gatvės kvartalo.

Kretingos miesto savivaldos simboliai

Pateikta: 2019-02-21 09:12 (atnaujinta: 2019-02-21 09:42)
Karolštato arba Kretingos magistrato antspaudo atspaudas su šv. Kazimiero atvaizdu, naudotas miestą valdant Povilui Jonui Sapiegai arba jo sūnui Jonui Kazimierui Povilui Sapiegai. XVII a. antroji pusė
Pagrindinis miesto atributas ir simbolis yra herbas. Tai heraldinis ženklas, kuris Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo XIV amžiaus buvo suteikiamas savivaldą gavusiems miestams ir miesteliams. Privilegijose akcentuojama, kad svarbiausioji herbo paskirtis yra garbė, „kuria miestiečiai galėsią didžiuotis ir išsiskirti iš kitų miestų“. Herbas buvo naudojamas miesto vėliavoje, antspauduose ir pan. Istorija liudija, kad per 410 metų nuo Magdeburgo teisės gavimo Kretingos herbas kelis sykius keitėsi ir turėjo net keturis miestą identifikuojančius simbolius: Švč. Mergelę Mariją su vaikeliu Jėzumi, šv. Kazimierą, liūtą ir grifoną (grifą).
***
Pirmąjį herbą 1609 m. sausio 23 d. suteikė miesto įkūrėjas Jonas Karolis Chodkevičius. Magdeburgijos privilegijoje jis leido miesto antspauduose naudoti „palaimintosios Mergelės Marijos, laikančios ant rankų savo vienatinį sūnų, atvaizdą, kurią parinkome šio miesto globėja“. 

Tūbausiai

Pateikta: 2019-02-20 14:27 (atnaujinta: 2019-02-20 14:41)
Seniausias Tūbausių kaimo žemių planas. Sudarė matininkas Pranciškus Jodka, 1771 m. Iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo rinkinių
Tarp Kurmaičių ir Genčų, netoli Darbėnų plento, abipus Akmenos upės yra įsikūręs gilias istorines šaknis turintis Tūbausių kaimas. Nuo minėto plento jį skiria miškų masyvas, todėl kaimą pamatyti galima parvažiuojant nuo Kurmaičių arba Tarvydų (Dimitravo) pusės. Tai didžiausias Kretingos seniūnijos kaimas, užimantis 1 264 ha dydžio teritoriją, o rajone pagal plotą nusileidžiantis tik Budriams, Grūšlaukei, Baubliams, Kūlupėnams, Naujajai Įpilčiai ir Rubuliams.

Anduliai. Kretingos pilies žemėje plytėjęs kaimas

Pateikta: 2019-02-04 09:56 (atnaujinta: 2019-02-04 10:05)
Andulių kaimo žemės ribų planas. 1910 m.
Istorinis Andulių kaimas buvo Kretingos ir Klaipėdos rajonų savivaldybių teritorijų sandūroje, į pietus nuo Bajorų, abipus Dangės upės, žemiau Tenžės žiočių. Kaimui priklausė apie 152 hektarus žemės, kuri driekėsi Kretingalės seniūnijos Šlikių kaimo rytinėje dalyje tarp Klaipėdos–Kretingos kelio bei Dangės upės, Žalgirio seniūnijos Ėgliškių kaimo pietinėje dalyje tarp kelio Kretinga–Triušiai ir Šaltupio, Tolių kaimo žemių vakariniame pakraštyje į rytus nuo Šaltupio ir Degalo santakos esančios aukštumos kyšulyje bei Valėnų kaimo žemių šiaurės vakariniame pakraštyje.

Žvilgsnis į Kretingos miesto savivaldos 410 metų istoriją

Pateikta: 2019-01-28 09:16 (atnaujinta: 2019-01-28 09:28)
Lietuvos kariuomenės didysis etmonas, Žemaičių seniūnas, Livonijos valdytojas, Kretingos miesto savivaldos įkūrėjas Jonas Karolis Chodevičius (1560/1561–1621)
Kretingos istorijoje yra dvi svarbios dokumentuotos datos, menančios miesto atsiradimo ištakas ir istorinę raidą. Pirmoji, 1253-ųjų metų balandis – pirmasis vietovės vardo paminėjimas rašytiniuose istorijos šaltiniuose, kuris laikomas Kretingos įkūrimo data. Antroji – 1609-ųjų metų sausio 23 diena, kurią Kretinga gavo teisę įkurti savivaldą. Jeigu lygintume šiuos du istorinius įvykius su žmogaus gyvenimu, tai pirmoji data reikštų kūdikio gimimą, o savivaldos teisės gavimas tolygus paso gavimui, patvirtinantis, kad subjektas subrendo tolesniam savarankiškam gyvenimui.

Dauginčių kaimas

Pateikta: 2019-01-21 12:37 (atnaujinta: 2019-01-21 15:16)
Dauginčių kaimo gyvenvietės vaizdas iš šiaurės pusės, nuo Kalno gatvės. Juliaus Kanarsko nuotr., 2015 m.
Kretingos rajono savivaldybės teritorijos rytinėje dalyje, tarp Palangos–Šiaulių plento ir Minijos upės, už Kartenos miestelio plyti Dauginčių kaimas. Jis apima 678,47 ha dydžio teritoriją, kuri rytuose ribojasi su Pecelių ir Cigonalių, o vakaruose su Lapgaudžių, Martynaičių ir Gintarų kaimais. Rytiniu pakraščiu teka Dubeikio upelis, o šiaurine dalimi – Slinkupis, įtekantis į Miniją, kuri šiaurėje Dauginčius skiria nuo Sauserių kaimo. Pietiniu pakraščiu praeina Palangos–Šiaulių plentas, skiriantis kaimą nuo Gaudučių. Šiaurinėje dalyje Minijos vingyje ošia paslaptingas Šilpelkės miškas, kuris su Sinkupio pakrantėmis patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.

Kretingos (Karolštato) rotušė

Pateikta: 2019-01-15 15:21 (atnaujinta: 2019-01-28 09:29)
 
Ištrauka iš Kretingos miesto 1771 m. plano. Miesto aikštės viduryje pažymėtas rotušės pastatas. Iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo
Suteikus Kretingai 1609 metais Magdeburgo teisę, priešais bernardinų vienuolyną ir bažnyčią buvo pastatytas miestas, kurio širdimi tapo keturkampė aikštė, skirta turgui, prekymečiams ir miesto piliečių susirinkimams. Jos centre miesto iždo lėšomis iškilo magistrato (miesto tarybos) namai, vadinami rotuše. Ji XVII–XVIII amžiais buvo pagrindiniu miesto savivaldos simboliu ir dominuojančiu architektūriniu akcentu, apie kurį telkėsi visapusis miestiečių gyvenimas.

Akmenės gatvė

Pateikta: 2019-01-07 10:54 (atnaujinta: 2019-01-28 09:30)
Kampininkų namai prie Akmenos upės 1771 m. Karolštato (Kretingos) miesto plane. Iš Lietuvos valstybės archyvo
Kretingos senamiesčio vakariniame pakraštyje, lygiagrečiai Akmenos upės kairiajam krantui, vinguriuoja Akmenės gatvė. Ji smarkiai skiriasi nuo kitų miesto gatvių – siaura, vingiuota, tankiai užstatyta, o jos tobesiai – namai ir pagalbiniai pastatai, stovi prie pat upės. Kai kas mano, kad gatvė pavadinta Šiaurės Lietuvoje esančio Akmenės miesto garbei. Tačiau iš tikrųjų gatvei vardą davė pro šalį tekanti upė, kuri pirmajame tarpukario dešimtmetyje oficialiai vadinta Akmene.

Puslapiai