istorija

Kretingos rajono pietrytiniu pakraščiu per Kartenos seniūnijos Anužių, Lubių, Kalniškių, Lygnugariškių, Gaudučių ir Vėlaičių kaimus vingiuoja Alanto upelis, Kartenoje įtekantis į Miniją. Senslėnis liudija, kad labai senais priešistoriniais laikais Alantas buvęs plati ir galinga upė, kuri tūkstantmečiams bėgant smarkokai nuseko. Dar praeito šimtmečio pradžioje šia upe link Minijos buvo plukdomi sieliai. Šiandien Alantas ištvinsta tik po didelių liūčių ir per pavasarinius potvynius. Kitu metų laiku jį galima be didesnio vargo perbristi.

Važiuojant iš Salantų į Platelius, kelias veda pro vieną seniausių Kretingos rajone gyvenviečių – Laivių kaimą. Pakelėje stovinti rodyklė praeitimi besidomintį keliautoją pakviečia pasukti į kairę pusę, į Piliakalnio gatvę, kuri kitame kaimo gale įsiremia į Bubino upelio kairįjį krantą. Toliau pasukę lauko keliuku į kairę, link žemupio, už 600 metrų pasieksime Laivių piliakalnį, nuo kurio prasidėjo Laivių kaimo žemių apgyvendinimas.

Į pietus nuo Kartenos miestelio, Minijos kairiajame krante stūkso kalnas, vadinamas Pilimi, Pilale, Švedų kalnu, Lūžties kalnu. Tai Kartenos piliakalnis, apipintas padavimais ir legendomis.

 

Legendos pasakoja, kad piliakalnį supylė žemaičiai, kariavę su švedais ir rusais. Viena jų mena, kad „ant kalno pas Karteną kitą kartą yra didelė pilis stovėjusi, kurioje žemaičių karalius turėjo savo buveinę. Pilį aplinkui juosė vandenys. Kalnui esant neaukštam, vandens vilnys plakėsi beveik į pilies sienas. Vandenyje laikėsi trys labai didelės žuvys. Šitos žuvys tarnavo žemaičių karaliui: jos taip sergėjo pilį, kad niekas prie jos negalėjo prisiartinti“.

Kretingos muziejaus Tradicinių amatų centre surengta edukacinė popietė „Velykiniai karpiniuoti parėdymai“, kurioje karpymo meno mokė kretingiškė Halina Šakinienė. Karpiniais ketinama papuošti ne tik Centro langus, bet ir etnografinės ekspozicijos „Saulės ratu“ lentynėles su jose eksponuojamais babyčių indais.

Vertingą Kretingos muziejaus fonduose saugomą eksponatų grupę sudaro taikomosios dailės kūriniai. Prie jų priskiriame ir prieverpstes – unikalų liaudiškojo meno paveldą.

 

Prieverpstė – darbo įrankis, verpimo ratelio dalis – lentelė linų ar vilnų kuodeliui pritvirtinti. Ratelis retai būdavo puošnus, o prieverpstė – ratelio viršūnėlė išsiskyrė puošnumu. Etnologai mano, jog tradicinę prieverpstės puošybą sąlygojo tai, kad ji buvo vienas iš vestuvių apeigų atributų, Paskirtis lėmė ir jos vaizdą. Įrankis simbolis tęsė prieš jį buvusio verpimo ratelio – verpstės prasminę bei estetinę puošybos tradiciją, sąlygotą mitologinės pasaulio sampratos. Išdailinta prieverpstė rodo ne tik mūsų protėvių meninius sugebėjimus ir estetinius poreikius, bet ir atskleidžia jų dvasinį gyvenimą, pasaulėvaizdį, tikėjimus.

Minijos upės kairiajame krante, abipus jos intako Slinkupio, Dauginčių kaime stūkso pora piliakalnių, nutolusių vienas nuo kito per 600 metrų. Jie pasiekiami nuo magistralinio kelio Šiauliai–Palanga (A11), nuo kurio nutolę 2,5-2,9 km į šiaurę. Dauginčių kryžkelėje pasukę iš plento šiaurės kryptimi į gyvenvietę ir Vyšnių gatve pavažiavus 1,1 km, sukame į kairėje pusėje esančią Kalno gatvę, kuria važiuojame 500 metrų vakarų kryptimi. Už abipus gatvės stūksančių ūkinių pastatų sukame į dešinę ir toliau važiuojame 1 km šiaurės rytų kryptimi. Pirmasis piliakalnis yra kairėje kelio pusėje, nusileidus į slėnį. Jo koordinatės – 345830, 6204126 (LKS). Tuo pačiu keliu pavažiavus dar 650 metrų, miške šalia senųjų kaimo kapinių sustojame automobilių stovėjimo aikštelėje. Priešais ją prasideda antrasis piliakalnis, kurio koordinatės – 346366, 6204587 (LKS).

Kretingos pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios pastatų komplekso statybą 1605–1617 metais finansavo vienas žymiausių XVII a. pradžios Lietuvos didikų ir karvedžių Jonas Karolis Chodkevičius su žmona Sofija Mieleckaite-Chodkevičiene. Manau, kretingiškiams įdomu bus šiek tiek sužinoti apie jų bažnyčios ir vienuolyno fundatorių šeimą bei jos narių likimus.

Piliakalniai – įspūdingiausi žmogaus rankų sukurti ir per šimtmečius neatskiriama mūsų kraštovaizdžio dalimi tapę materialinės kultūros paveldo objektai, stūksantys vaizdingose upių santakose, pakrančių kyšuliuose ir aukštumų pakraščiuose. Tai senovės įtvirtinimai, skirti ilgalaikiam gynimuisi ir gyvenimui gynybos (apsupties) sąlygomis. Žemaičiai juos dažniausiai vadina Pilalėmis, o stambesnius – Pilimis, Pilies kalnais.

Ant piliakalnių stovėjo įtvirtintos gyvenvietės, vėliau virtusios medinėmis pilimis. Kretingos rajone archeologai suskaičiavo 26 piliakalnius: Andulių (Ėgliškių), Auksudžio, Dauginčių I ir II, Gaudučių, Gintarų, Imbarės, Joskaudų, Kačaičių, Kalno Grikštų I ir II, Kartenos, Kurmaičių, Laivių, Martynaičių, Mišučių (Nausodžio), Negarbos, Reketės, Rūdaičių, Sauserių, Senkų, Senosios Įpilties I, II ir III, Valėnų, Vėlaičių. Iš aplinkos jie išsiskiria tuo, kad piliakalnių aikštelę nuo aukštumos saugo gynybiniai pylimai ir prieš juos iškasti grioviai, kurie kartais aikštelę juosia ratu (Negarba, Senosios Įpilties Pilies kalnas). Tiesa, dėl panašumo į piliakalnius senoliai pilalėmis vadino ir piliakalniais laikė natūralias kalvas ar aukštumų kyšulius, esančius Anužių, Auksudžio, Dvarčininkų, Kalniškių, Kartenos, Kretingsodžio, Kūlsodžio, Lūgnalių, Prystovų, Tarvydų (Dimitravo) ir Vaineikių kaimuose.

 

Prieš trejetą metų Kretingos muziejaus iniciatyva vykdant mokslinius tiriamuosius grafų Tiškevičių šeimos koplyčioje palaidotų asmenų palaikų identifi kavimo darbus, grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) sarkofage tarp kitų įkapių buvo rastas įkapinis kryžius. Tyrėjus nustebino, kad šis palyginti masyvus, 199 x 105 cm dydžio ir 97,4 g masės sidabro kryžius liko nepastebėtas XX a. 6 dešimtmetyje grafų koplyčioje „pasidarbavusių“ kapų plėšikų.