istorija

Nuo įkūrimo Kretinga buvo medinis miestas, tik rotušė, pirklių namai ir prieglauda buvę mūriniai. Medinį miestą dažnai niokojo ugnis, todėl dvaro valdų šeimininku tapęs Vilniaus vyskupas, kunigaikštis Ignotas Jokūbas Masalskis 1771 metais parengtuose Kretingos grafystės valdymo nuostatuose nurodė, kad „Karolštato (taip XVII–XVIII amžiais vadinosi Kretinga, – aut.) miestas visas turi būti mūrinis“. Namus reikalauta statyti pagal projektus, suderintus su dvaro administracija. Manoma, kad dalį pastatų galėjo projektuoti architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, kuris 1793 metais parengė vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio namų Kretingoje brėžinius. Mūrinei statybai paspartinti vyskupas įsakė šalia senosios dvaro plytinės pastatyti dar vieną, kad „iš abiejų plytinių per metus mažiausiai būtų pagaminama 3 000 000 plytų“.

Žalgirio seniūnijoje, abipus Raguviškių-Baublių kelio ir Kartenalės II (Didžiosios Kartenalės) upelio kairiajame Minijos upės krante plyti Kalno Grikštų kaimo žemė. Tai viena seniausių Kretingos rajono vietovių, kurioje žmonės nuolat gyvena nuo I tūkstantmečio prieš Kristų. Jų pėdsakus saugo pora senovės gyvenviečių, kapinynas ir net trys piliakalniai – Kalno Grikštų I ir II bei Kačaičių. Apie pastarąjį mūsų laikraštyje jau pasakojome, o šiame straipsnyje apžvelgsime kaimo priešistorę ir jame prieš metus aptiktus abu piliakalnius.

 

Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Kretinga turėjo miesto savivaldos teisę. Miestui valdyti miestiečiai rinko tarybą, kurią sudarė 9 nariai. Tarybos nariai išsirinkdavo burmistrą, kuris vadovavo tarybos veiklai ir buvo aukščiausias miesto vykdomosios valdžios atstovas. Pirmuoju tarpukario Kretingos burmistru 1924 metais tapo Jonas Paulauskas iš Platelių valsčiaus Mačiūkių kaimo. 1934 metais jį pakeitė žurnalistas ir savivaldybininkas Tomas Dambrauskas, kilęs iš Suvalkijos.

 

Tomas Dambrauskas gimė 1899 metų spalio 14 dieną Rūdos kaime, esančiame tarp Marijampolės ir Vilkaviškio, į vakarus nuo Vilkaviškio rajono savivaldybės Gižų seniūnijos centro Gižų gyvenvietės.

Senosios Įpilties gyvenvietės šiaurės vakariniame pakraštyje, Įpilties ir Graistupio upelių santakoje priešais Pilies kalną, menantį kryžiuočių sudegintą istorinę Įpilties (Impilties) pilį, stūkso neišvaizdus ir mįslingas piliakalnis, vadinamas Marijos kalneliu. 

 

***

 

Marijos kalnelis registruotas Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre ir saugomas kaip nacionalinio reikšmingumo lygmens registrinis kultūros paveldo objektas (unikalus kodas 5245), turintis archeologinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį.

Praeities pažinimo šaltiniai liudija, kad svarbus vaidmuo Kretingos krašto priešistorėje teko Tenžės upei. Archeologijos duomenimis jos pakrantės priešistoriniais laikais buvusios tankiausiai apgyvendinta Vakarų Lietuvos teritorija, kurioje, 20 km ruože nuo ištakų iki žiočių, šiandien yra žinomi 3 pilkapynai, 10 kapinynų, trejetas piliakalnių, pora alkaviečių ir senovės gyvenvietė. Vienas iš naujausiai, prieš 15-ką metų išaiškintų senovės kultūros paminklų – Senkų piliakalnis.

 

Į pietus nuo Salantų, Kretingos rajono šiaurės rytiniame pakraštyje, ties riba su Plungės rajono Šateikių seniūnija yra Reketės kaimas. Tai viena seniausių Šiaurės vakarų Lietuvos gyvenviečių, kurioje žmonės sėsliai gyvena nuo pirmųjų amžių po Kristaus.