Jolanta Klietkutė

Lietuvoje atvirukai išplito XIX amžiaus pabaigoje. Tuo metu su jų leidėjais bendradarbiavo fotografai Vaclovas ir Bronislovas Zatorskiai, Abraomas Fialka, Paulina Mongirdaitė, Stanislovas Filibertas Fleury, Ignas Stropus, dailininkai Mstislavas Dobužinskis, Antanas Žmuidzinavičius ir kt.

 

Daugiausia atvirukų buvo spausdinama Vakarų Europoje. Žinoma, atvirukai buvo spausdinami ir Lietuvoje, tačiau užrašai ant jų buvo lenkų, rusų, prancūzų kalbomis. Tik 1904 m., kuomet buvo panaikintas caro valdžios draudimas rašyti lietuviškomis raidėmis – masiškai imti spausdinti lietuviški atvirukai. Dažniausiai Lietuvos leidyklos iš Vokietijos ar Prancūzijos įsigydavo atvirukų klišes, ant kurių uždėdavo lietuvišką tekstą. Tarpukario atvirukų kopijų seriją „Istoriniai atvirukai“ 1990 metais buvo išleidusi „Minties“ leidykla.

 

Atvirukų leidyba ypač suklestėjo 1918–1940 metais. Juose buvo įvairiausi vaizdai: miestų, istorijos ir architektūros paminklų, kaimo sodybų, koplytstulpių, kraštovaizdžių nuotraukos.

Kretingos muziejaus parodų salėse veikia fotografijų ir dokumentų paroda „Mes buvome ten“, parengta Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus.

 

Kiekvienas iš mūsų TĄ naktį buvome TEN. Kiekvienas jam savitu būdu: buvimu, dalyvavimu, susirūpinusiu stebėjimu per televiziją ar radiją, malda, mintimis ar nerimu. Mes visi – visa Lietuva – buvome TEN.

Ji gimė 1885 m. gruodžio 31 d. Varšuvoje, Kauno gubernijos bajorų Stanislovo ir Zofijos Ladzic–Valickų šeimoje. Tėvo pavardė buvo Valickis, tačiau giminės herbo Lada (Ładzic, Łada) pavadinimą jis prirašydavo prieš pavardę. Šeimoje augo dvi dukterys: Eleonora ir daug jaunesnė Janina (1892–1976). Vyresnėlė šeimoje ir draugų buvo vadinama sutrumpintu vardu – Nora. Apytiksliai nuo 1901 m. mergina mokėsi Adriano Baranieckio kursuose Krokuvoje, puikiai mokėjo prancūzų kalbą, nors gimtoji kalba buvo lenkų. Lietuviškai puikiai galėjo susikalbėti, tačiau rašyti nemokėjo.

Šių metų vasarą vykdomas šimtmečio kelionių projektas „Pažinkime Baltijos šalių pilis ir dvarus“, kurio metu lankytojai gali susipažinti su daugybe dvarų Baltijos šalyse. Apsilankius Kretingos dvare bei pakalbinus Archeologijos ir istorijos skyriaus vedėją, kraštotyrininkę, fotomenininkę Jolantą Klietkutę, teko patirti, kad istorija gali būti ne tik įdomi savo tyrinėjimų lauke, bet ir vienijanti bei telkianti žmones tęsti tradicijas. Pašnekovė didžiąją gyvenimo dalį buvo pasišventusi kraštotyrai, tad dėl tokio atsidavimo šioje srityje ji neliko nepastebėta – buvo pakviesta darbuotis muziejuje. Be šių pareigų muziejuje, moteris yra išleidusi dvi dėmesio vertas knygas: vieną apie Pakutuvėnų kaimo istoriją, o kitą – apie pirmąją moterį fotografę Lietuvoje Pauliną Mongirdaitę ir jos darbų tęsėją fotografą Igną Stropų. Bet apie šias istorines asmenybes kiek vėliau, visų pirma susipažinkime su Kretingos dvaru.

 2018 m. gegužės 18 d., Tarptautinę muziejų dieną, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejuje atidarytas šalies muziejus vienijantis projektas „Lietuvos muziejų kelias“.

 

Programos „Nepriklausomybės metų ženklai“ pradžią 14 val. paskelbė Muziejaus varpų bokšto kariliono garsai, koncertavo Julius Vilnonis.

Vasario 15 d. Kretingos muziejaus Baltojoje salėje vyko Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirta popietė „Lietuva, šalis mana“, kurios metu pristatyta rajono moksleivių piešinių paroda „Mano dovana Lietuvai“.

Gražvydas Kasparavičius gimė 1968 m. vasario 10 d. Palangoje, meniškoje ir muzikalioje šeimoje. Mama – kultūros žymūnė, daug metų dirbusi kultūros vertybių apsaugos srityje. Tėvas dirbo Telšiuose kultūros mokyklos dėstytoju, skaičiavimo mašinų gamyklos dūdų orkestro vadovu, medicinos moterų choro vadovu.

 

Tėvui baigus konservatoriją Gražvydas su tėvais išvyko gyventi į Telšius, kur ir baigė 8 klases. 1983 m. įstojo į Kretingos ŽŪT. 1985 m. dirbo liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“ medžio drožėju. 1986 m. buvo pašauktas į sovietinę armiją. 1988 m. grįžęs iš armijos lankė Žemaitės dramos teatrą, ir toliau dirbo medžio drožėju. Susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, begalinė meilė Palangai ir jūrai, apsprendė tai, kad savo darbu pasirinko jūrinę, verslinę žvejybą.

2018 m. vasario 15-16 d. Kretingos rajono moksleivių piešinių parodą „Mano dovana Lietuvai“, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui galima aplankyti Kretingos muziejaus Baltojoje salėje.

Vėliau moksleivių piešinių paroda bus eksponuojama Ūkvedžio namo Tapybos salėje.

 

Dešimt rajono mokylų pristato keturiasdešimt penkis moksleivių piešinius:

Lietuvos literatas, teisininkas, politinis bei visuomenės veikėjas Justinas Zubrickas gimė prieš 150 metų – 1868 m. sausio 20 d. Turčinų kaime (Šakių aps., Bublelių vlsč.), neturtingų ūkininkų Juozo ir Mortos Naujokaitytės Zubrickų šeimoje. Krikštytas tikriausiai buvo Vladislovavo (dab. Kudirkos Naumiestis) bažnyčioje. Zubrickai augino penkis sūnus ir dvi dukteris: Marijoną (1856-?), Juozapą (~1858-1859), Joną (1860-?), Jurgį (1862-?), Vincentą (~1865-1930), Justiną (1869-1925). Tėvas, išėjęs tik slaptą mokyklą, labai mėgo skaityti, žinojo daug senovinių dainų, pasakų, padavimų, kuriuos skiepijo ir savo vaikams. Nuo vaikystės Justinas pasižymėjo karštu noru mokytis ir jau šešerių metų gerai skaitė ir rašė spausdintinėmis raidėmis. Eidamas aštuntuosius metus pradėjo mokytis Naumiesčio (dab. Kudirkos Naumiesčio) pradžios mokykloje, tačiau sunkiai susirgo ir dvejus metus negalėjo mokytis. Tuo metu ganė gyvulius ir mokėsi namuose, o tėvo nuvežtas į pradžios mokyklą, per vieną žiemą pasiruošė stojimui į gimnaziją.