1932 m. gegužės 3 d. „Lietuvos žinios“ rašė: „Palangoje, Vytauto gatv. Nr. 70 yra senas namukas, kurio kampe pastatytas pastogėje mažutis biustas garsaus rašytojo A. Mickevičiaus. Mickevičius, vasarodamas Palangoje, tame name gyveno. Tas namas Palangos relikvija, paminklas. Bet kokia ironija, – tas namas pagal statybos komisijos nutarimą turi būti nugriautas. Tiesa, jis – senas ir jo išvaizda, ir statybos stilius ne mūsų laikų.
Jeigu Vokietija gabena į muziejus senų laikų ūkininkų gryčias, klėtis, jeigu rusų valdžia neleido Liepojuj pakeisti namo fasado iš fronto, to namo, kur Petras Didysis ten buvusioje smuklėje alų gėrė (tas namas sulyginus su kitais atrodė kaip kurmis), o mes negalim pakęsti to namo, kuriame Mickevičius kūrė, galvojo, sėmė įkvėpimą ir rašė.
Namas priklauso inž. Bacevičiui: kodėl savininkas negina jo teisių sunku suprasti. Viena tik žinau, kad šiomis dienomis atvažiavo pirklys apžiūrėti krosnis ir langus nupirkimui iš griaunamo namo.
Griaukit senus paminklus, kurkite sau pajuokos ir paniekos vainiką, – ateities karta tinkamai įvertins jūsų darbus. Raitelis“
Kodėl pradėjau šimtmečio senumo citata? Nes labai aiškiai pamačiau, kad civilizacija gali žengti gigantiškais žingsniais į priekį, o kai kurie dalykai nesikeičia. Kaip prieš beveik 100 metų Palangos valdantiesiems nerūpėjo jos istorijos išsaugojimas, taip ir dabar... Istorijos ratas apsisuko ir valdininkų aplaidumas nušlavė dar vieną Palangos istorijos perlą – relikviją...
