Jolanta Klietkutė

Ji gimė 1885 m. gruodžio 31 d. Varšuvoje, Kauno gubernijos bajorų Stanislovo ir Zofijos Ladzic–Valickų šeimoje. Tėvo pavardė buvo Valickis, tačiau giminės herbo Lada (Ładzic, Łada) pavadinimą jis prirašydavo prieš pavardę. Šeimoje augo dvi dukterys: Eleonora ir daug jaunesnė Janina (1892–1976). Vyresnėlė šeimoje ir draugų buvo vadinama sutrumpintu vardu – Nora. Apytiksliai nuo 1901 m. mergina mokėsi Adriano Baranieckio kursuose Krokuvoje, puikiai mokėjo prancūzų kalbą, nors gimtoji kalba buvo lenkų. Lietuviškai puikiai galėjo susikalbėti, tačiau rašyti nemokėjo.

Šių metų vasarą vykdomas šimtmečio kelionių projektas „Pažinkime Baltijos šalių pilis ir dvarus“, kurio metu lankytojai gali susipažinti su daugybe dvarų Baltijos šalyse. Apsilankius Kretingos dvare bei pakalbinus Archeologijos ir istorijos skyriaus vedėją, kraštotyrininkę, fotomenininkę Jolantą Klietkutę, teko patirti, kad istorija gali būti ne tik įdomi savo tyrinėjimų lauke, bet ir vienijanti bei telkianti žmones tęsti tradicijas. Pašnekovė didžiąją gyvenimo dalį buvo pasišventusi kraštotyrai, tad dėl tokio atsidavimo šioje srityje ji neliko nepastebėta – buvo pakviesta darbuotis muziejuje. Be šių pareigų muziejuje, moteris yra išleidusi dvi dėmesio vertas knygas: vieną apie Pakutuvėnų kaimo istoriją, o kitą – apie pirmąją moterį fotografę Lietuvoje Pauliną Mongirdaitę ir jos darbų tęsėją fotografą Igną Stropų. Bet apie šias istorines asmenybes kiek vėliau, visų pirma susipažinkime su Kretingos dvaru.

 2018 m. gegužės 18 d., Tarptautinę muziejų dieną, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejuje atidarytas šalies muziejus vienijantis projektas „Lietuvos muziejų kelias“.

 

Programos „Nepriklausomybės metų ženklai“ pradžią 14 val. paskelbė Muziejaus varpų bokšto kariliono garsai, koncertavo Julius Vilnonis.

Vasario 15 d. Kretingos muziejaus Baltojoje salėje vyko Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirta popietė „Lietuva, šalis mana“, kurios metu pristatyta rajono moksleivių piešinių paroda „Mano dovana Lietuvai“.

Gražvydas Kasparavičius gimė 1968 m. vasario 10 d. Palangoje, meniškoje ir muzikalioje šeimoje. Mama – kultūros žymūnė, daug metų dirbusi kultūros vertybių apsaugos srityje. Tėvas dirbo Telšiuose kultūros mokyklos dėstytoju, skaičiavimo mašinų gamyklos dūdų orkestro vadovu, medicinos moterų choro vadovu.

 

Tėvui baigus konservatoriją Gražvydas su tėvais išvyko gyventi į Telšius, kur ir baigė 8 klases. 1983 m. įstojo į Kretingos ŽŪT. 1985 m. dirbo liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“ medžio drožėju. 1986 m. buvo pašauktas į sovietinę armiją. 1988 m. grįžęs iš armijos lankė Žemaitės dramos teatrą, ir toliau dirbo medžio drožėju. Susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, begalinė meilė Palangai ir jūrai, apsprendė tai, kad savo darbu pasirinko jūrinę, verslinę žvejybą.

2018 m. vasario 15-16 d. Kretingos rajono moksleivių piešinių parodą „Mano dovana Lietuvai“, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui galima aplankyti Kretingos muziejaus Baltojoje salėje.

Vėliau moksleivių piešinių paroda bus eksponuojama Ūkvedžio namo Tapybos salėje.

 

Dešimt rajono mokylų pristato keturiasdešimt penkis moksleivių piešinius:

Lietuvos literatas, teisininkas, politinis bei visuomenės veikėjas Justinas Zubrickas gimė prieš 150 metų – 1868 m. sausio 20 d. Turčinų kaime (Šakių aps., Bublelių vlsč.), neturtingų ūkininkų Juozo ir Mortos Naujokaitytės Zubrickų šeimoje. Krikštytas tikriausiai buvo Vladislovavo (dab. Kudirkos Naumiestis) bažnyčioje. Zubrickai augino penkis sūnus ir dvi dukteris: Marijoną (1856-?), Juozapą (~1858-1859), Joną (1860-?), Jurgį (1862-?), Vincentą (~1865-1930), Justiną (1869-1925). Tėvas, išėjęs tik slaptą mokyklą, labai mėgo skaityti, žinojo daug senovinių dainų, pasakų, padavimų, kuriuos skiepijo ir savo vaikams. Nuo vaikystės Justinas pasižymėjo karštu noru mokytis ir jau šešerių metų gerai skaitė ir rašė spausdintinėmis raidėmis. Eidamas aštuntuosius metus pradėjo mokytis Naumiesčio (dab. Kudirkos Naumiesčio) pradžios mokykloje, tačiau sunkiai susirgo ir dvejus metus negalėjo mokytis. Tuo metu ganė gyvulius ir mokėsi namuose, o tėvo nuvežtas į pradžios mokyklą, per vieną žiemą pasiruošė stojimui į gimnaziją.

1991 metų sausio 13-oji – ypatinga diena Lietuvos istorijoje. Tą dieną apie mus išgirdo visas pasaulis, nes Lietuvos žmonės plikomis rankomis bandė sulaikyti okupantų tankus. Tačiau šis žygdarbis pareikalavo aukų: keturiolika Lietuvos vaikų už Tėvynės laisvę atidavė gyvybes, per tūkstantį žmonių buvo sužeista – jie visi liudijo Tautos valią gyventi nepriklausomai.

 

Po 27 metų į kai kuriuos tų dienų įvykius žvelgiame kiek kitaip, bet šios dienos svarbos niekas nesumenkins – tai buvo masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento rūmus ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus.