Skip to content Skip to navigation

Jolanta Klietkutė

Tradiciniai amatai – išsikepkime Velykų „babką“

Pateikta: 2020-04-05 12:59

Kaip kepti Velykinę „babką“ parodys Vida Viskontienė, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo kepimo, maisto ruošimo amatų puoselėtoja, B kategorijos tautinio paveldo produktų gamintoja. Kepimo tradicijas perėmė iš mamos.

XIX a. pab. – XX a. pr. dokumentas „Vaistai nuo choleros“

Pateikta: 2020-03-28 09:58 (atnaujinta: 2020-03-28 10:08)

Karantino metu nutarėme mūsų tinklalapio skaitytojams pakelti nuotaiką ir pasidalinti Kretingos muziejuje saugomo, XIX a. pab. – XX a. pr. dokumento tekstu:

Dokumentas: vaistai no choleros, I dalis. © Kretingos muziejus. Fotografavo Jolanta Klietkutė. Vaistai nuo choleros. Baklanovas pagamino nuo jos vaistus pavadintus Baklanovo vaistais iš sekančių liaudiškų priemonių. Į štofą kvortos įpilti 2 stiklines vyno stipraus acto, valgomąjį šaukštą aštrios degtinės, 1 šaukštelį baltos naftos, 1 šaukštelį balto terpentino, įdėti 2 zolotnikus (mato vnt.) amoniako, 1 zolotniką kamparo, 2 šaukštus lengvai sugrūstų apvalių pipirų, ir įpilti štofą paprastos degtinės. Pasirodžius pirmiesiems choleros požymiams jis (Baklanovas) liepia kiekvienam ligoniui duoti šiuos vaistus pagal tokią proporciją: 1/4 dalį vyno taurės papildyti paprasta degtine. Tai išgėręs ligonis turi vaikščioti kol išprakaituos, tada atsigulti, apsikloti ir miegoti. Bet jei jau prasidėjo traukuliai ir viduriavimas tai pilti jam degtinę, o jei liga užleista, jog ligonis išbertas, tai mirštančiajam į burną pilti pilną puodelį. Po tokių priemonių ligonis kietai užmiega ir atsibudęs būna visiškai sveikas“.

Virtuali paroda „Kalėdiniai atvirukai“

Pateikta: 2019-12-20 12:36 (atnaujinta: 2020-03-28 10:28)
Lietuvoje atvirukai išplito XIX amžiaus pabaigoje. Tuo metu su jų leidėjais bendradarbiavo fotografai Vaclovas ir Bronislovas Zatorskiai, Abraomas Fialka, Paulina Mongirdaitė, Stanislovas Filibertas Fleury, Ignas Stropus, dailininkai Mstislavas Dobužinskis, Antanas Žmuidzinavičius ir kt.
 
Daugiausia atvirukų buvo spausdinama Vakarų Europoje. Žinoma, atvirukai buvo spausdinami ir Lietuvoje, tačiau užrašai ant jų buvo lenkų, rusų, prancūzų kalbomis. Tik 1904 m., kuomet buvo panaikintas caro valdžios draudimas rašyti lietuviškomis raidėmis – masiškai imti spausdinti lietuviški atvirukai. Dažniausiai Lietuvos leidyklos iš Vokietijos ar Prancūzijos įsigydavo atvirukų klišes, ant kurių uždėdavo lietuvišką tekstą. Tarpukario atvirukų kopijų seriją „Istoriniai atvirukai“ 1990 metais buvo išleidusi „Minties“ leidykla.

Tėvas Ambraziejus Pabrėža

Pateikta: 2019-10-30 13:06 (atnaujinta: 2020-03-17 10:45)

Liaudies meistro Petro kalendos (Salantai, Kretingos r.) pagal žmonių pasakojimus iš liepos medžio išdrožtas Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos biustas, saugomas Kretingos muziejuje. Fot. Jolantos Klietkutės Jeigu kas nors nusiskundžia, kodėl Lietuvos katalikai neturi šventųjų, kurie savo dvasios kilnumu atgaivintų mūsų siekimus, karts nuo karto sukeltų religinį atgimimą, tai šitoks nusiskundimas yra neteisingas, arba bent jis yra tiek teisingas, kad apkaltina mus pačius nerūpestingumu, nemokėjimu įvertinti savo žmonių, kurie mūsų tarpe, bendraudami su mumis pačiais, pragyveno savo ilgą amžių tikrai šventu gyvenimu; jie paliko mums kilniausius pavyzdžius visose gyvenimo srityse ir savo gyvenimo šventumą paliudija iš anapus karsto.“ – tokiais žodžiais nežinomas autorius pradėjo publikaciją Šv. Antano kalendoriuje 1940 metais.

Kunigą, pranciškoną, nuodėmklausį, dvasios tėvą, mokytoją, gydytoją, menininką, garsų savo laiko pamokslininką, švento gyvenimo žmogų Jurgį Ambraziejų Pabrėžą, drąsiai galima pavadinti lietuviškuoju da Vinčiu: garsusis menininkas savyje puikiai suderino mokslą ir meną, o Jurgis Pabrėža – mokslą ir tikėjimą bei teologines žinias. Tėvas Ambraziejus buvo nepaprastai universalus žmogus, domėjosi įvairiomis mokslo, meno, medicinos sritimis, naujienomis, bet tuo pačiu puikiausiai išmanė ir puikiai citavo daugybės Bažnyčios tėvų raštus. Nors mokslo ragavo nelabai daug (gimnazija, nebaigtos universiteto studijos, du metai seminarijos), tačiau žinių nuolat ir nepaliaujamai siekė savo jėgomis, pasižymėjo nepaprasta erudicija. Sakydamas pamokslus, klausydamas išpažinčių – gydė žmonių sielas, bet didelę savo laiko dalį skirdavo ir kūno ligų gydymui. Kretinga gali didžiuotis, kad būtent čia gyveno ir amžino poilsio atgulė žmonių gyvenimuose stebuklus daręs nepaprastas, Dievo apdovanotas žmogus.

Paroda „Lietuviais esame mes gimę“ – 2019-10-04 / 11-18

Pateikta: 2019-10-14 12:32 (atnaujinta: 2020-03-28 10:31)
2019 m. spalio 4 dieną Kretingos muziejaus parodų salėse atidaryta paroda „Lietuviais esame mes gimę“, kurią pristatė Lietuvių Fondo valdybos narys ir įgaliotinis Lietuvai, parodos kuratorius Leonas Narbutis.
 
Paroda „Lietuviais esame mes gimę“ Kretingos muziejuje veiks iki lapkričio 18 dienos. Atidarymo nuotraukų galerija...

Prarasta Palangos istorijos relikvija

Pateikta: 2019-10-01 16:17 (atnaujinta: 2019-10-01 16:24)
1932 m. gegužės 3 d. „Lietuvos žinios“ rašė: „Palangoje, Vytauto gatv. Nr. 70 yra senas namukas, kurio kampe pastatytas pastogėje mažutis biustas garsaus rašytojo A. Mickevičiaus. Mickevičius, vasarodamas Palangoje, tame name gyveno. Tas namas Palangos relikvija, paminklas. Bet kokia ironija, – tas namas pagal statybos komisijos nutarimą turi būti nugriautas. Tiesa, jis – senas ir jo išvaizda, ir statybos stilius ne mūsų laikų.
Jeigu Vokietija gabena į muziejus senų laikų ūkininkų gryčias, klėtis, jeigu rusų valdžia neleido Liepojuj pakeisti namo fasado iš fronto, to namo, kur Petras Didysis ten buvusioje smuklėje alų gėrė (tas namas sulyginus su kitais atrodė kaip kurmis), o mes negalim pakęsti to namo, kuriame Mickevičius kūrė, galvojo, sėmė įkvėpimą ir rašė.
Namas priklauso inž. Bacevičiui: kodėl savininkas negina jo teisių sunku suprasti. Viena tik žinau, kad šiomis dienomis atvažiavo pirklys apžiūrėti krosnis ir langus nupirkimui iš griaunamo namo.
Griaukit senus paminklus, kurkite sau pajuokos ir paniekos vainiką, – ateities karta tinkamai įvertins jūsų darbus. Raitelis
Kodėl pradėjau šimtmečio senumo citata? Nes labai aiškiai pamačiau, kad civilizacija gali žengti gigantiškais žingsniais į priekį, o kai kurie dalykai nesikeičia. Kaip prieš beveik 100 metų Palangos valdantiesiems nerūpėjo jos istorijos išsaugojimas, taip ir dabar... Istorijos ratas apsisuko ir valdininkų aplaidumas nušlavė dar vieną Palangos istorijos perlą – relikviją...

Elenos Kniūkštaitės paroda „Sugrįžimas“

Pateikta: 2019-08-20 13:24 (atnaujinta: 2019-08-20 13:37)
Elena Kniūkštaitė gimė 1950 metais Kretingos r. Žadeikių kaime. 1968 metais baigė Kartenos vidurinę mokyklą. 
 
Gimiau ir iki aštuoniolikos metų pragyvenau Žadeikiuose. Paprastas, niekuo neišsiskiriantis gatvinis Žemaitijos kaimas...“ – sako Elena. Baigusi Kartenos vidurinę, išvažiavo mokytis į Vilnių. Piešti patiko nuo vaikystės, bet kalvio ir siuvėjos dukrai iš provincijos tokia svajonė pasirodė gal per drąsi. Kadangi domino ir fotografija, ėmė ją studijuoti Vilniaus technologijos technikume. „Baigusi mokslus keletą metų dirbau sostinėje fotoateljė. Man patiko daryti tik portretus, bet tokio darbo buvo nedaug. Grupinių nuotraukų nemėgau, o vestuvininkai plūdo kaip nuo konvejerio. Kokia čia kūryba – tik spėk sustatyti visus...“ – prisimena Elena.

Pasibaigė penktoji „Vasaros artelė malūne“

Pateikta: 2019-06-25 09:59 (atnaujinta: 2020-03-17 10:45)
 
Pasibaigus mokslo metams Kretingos muziejus jau penktą kartą dvi dešimtis 7–10 metų vaikų pakvietė į vasaros stovyklą „Vasaros artelė malūne“. Dvi savaites stovyklautojų kasdien laukė užsiėmimai ir naujas kūrybos bei pažinimo džiaugsmas.
 
Organizuoti šią stovyklą yra didelė prabanga, nes muziejaus darbuotojai atsitraukia nuo savo darbo muziejuje, tačiau tai darome iš pagarbos vaikams, o į stovyklą susirenka patys drąsiausi, pareigingiausi, paklusniausi ir smalsiausi. Su vaikais dalinsimės tuo, ką turime sukaupę: žiniomis, eksponatais, idėjomis. Patirkite daug įspūdžių, o mažuosiuose savo kompiuteriuose – galvelėse – sukaupkite kuo daugiau informacijos“, – stovyklos atidarymo dieną stovyklautojams linkėjo muziejaus direktorė Vida Kanapkienė.

Šv. Antano atlaidai: nuo tarpukario iki šių dienų

Pateikta: 2019-06-17 09:15 (atnaujinta: 2020-03-17 10:45)
Šiais metais jau 20 kartą Kretingoje švenčiami šv. Antano atlaidai, kuriuos lydi net savaitę trunkantys atlaidų ir miesto šventės renginiai. Tarpukariu buvusi populiari ir visoje Lietuvoje pagarsėjusi Kretingos Šv. Antano atlaidų tradicija atgimė 1999 m., kuomet tuometinio parapijos klebono br. Gedimino Numgaudžio OFM iniciatyva nutarta sugrąžinti šv. Antano atlaidus – sujungti parapijos ir savivaldybės bei įvairių įstaigų pajėgas organizuojant miesto šventę.

Virtuali paroda „Velykiniai atvirukai“

Pateikta: 2019-04-15 10:00 (atnaujinta: 2020-03-28 10:31)
Lietuvoje atvirukai išplito XIX amžiaus pabaigoje. Tuo metu su jų leidėjais bendradarbiavo fotografai Vaclovas ir Bronislovas Zatorskiai, Abraomas Fialka, Paulina Mongirdaitė, Stanislovas Filibertas Fleury, Ignas Stropus, dailininkai Mstislavas Dobužinskis, Antanas Žmuidzinavičius ir kt.
 
Daugiausia atvirukų buvo spausdinama Vakarų Europoje. Žinoma, atvirukai buvo spausdinami ir Lietuvoje, tačiau užrašai ant jų buvo lenkų, rusų, prancūzų kalbomis. Tik 1904 m., kuomet buvo panaikintas caro valdžios draudimas rašyti lietuviškomis raidėmis – masiškai imti spausdinti lietuviški atvirukai. Dažniausiai Lietuvos leidyklos iš Vokietijos ar Prancūzijos įsigydavo atvirukų klišes, ant kurių uždėdavo lietuvišką tekstą. Tarpukario atvirukų kopijų seriją „Istoriniai atvirukai“ 1990 metais buvo išleidusi „Minties“ leidykla.
 
Atvirukų leidyba ypač suklestėjo 1918–1940 metais. Juose buvo įvairiausi vaizdai: miestų, istorijos ir architektūros paminklų, kaimo sodybų, koplytstulpių, kraštovaizdžių nuotraukos.

Puslapiai