Skip to content Skip to navigation

Julius Kanarskas

Kveciai – seniausia Kretingos rajono vietovė

Pateikta: 2019-04-03 08:58 (atnaujinta: 2019-04-03 09:08)
Kvecių pilkapių tyrinėtojai. Priekyje pilkapio konstrukcijas brėžinyje fiksuoja kretingiškis inžinierius Ignas Jablonskis. Už jo stovi tyrinėjimų organizatorius, Kretingos kraštotyros muziejaus direktorius Juozas Mickevičius. Algimanto Merkevičiaus nuotr., 1963 m. Iš Kretingos muziejaus mokslinio archyvo
Kveciai (žemaitiškai: Kvecē) – tarp Kretingos ir Palangos kurorto įsikūręs kaimas. Jo vardas pirmąkart paminėtas 1566 metų Kretingos valsčiaus inventoriuje. Tačiau archeologijos paminklai mena, kad tai esanti seniausia mūsų rajono vietovė, kurioje pirmieji gyventojai pasirodė dar mezolite.
***
Kaimas plyti Kretingos kaimiškosios seniūnijos vakariniame pakraštyje, ties riba su Vydmantų seniūnija, tarp Kretingsodžio ir Kiauleikių kaimų. Jis apima 916,87 hektaro ir pagal plotą seniūnijoje nusileidžia tik Tūbausiams ir Rūdaičiams. Šiaurės rytuose Kveciai ribojasi su Rūdaičiais ir Ankštakiais, pietvakariuose – su Vydmantais. 

Bažnyčios arba Vienuolyno gatvė

Pateikta: 2019-03-29 15:05 (atnaujinta: 2019-03-29 15:13)
Bažnyčios gatvė matininko Pranciškaus Jodkos 1771 m. parengtame miesto plane. Iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo
Priešais Kretingos bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolyno pastatų ansamblį pradėjus 1609 metais statyti Karolštato (Kretingos) miestą, viešiems miesto piliečių susirinkimams ir turgui skirtą Turgaus aikštę su bernardinų Viešpaties Apreikšimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Pranciškaus Serafiniečio bažnyčia sujungusi gatvė buvo pavadinta Bažnyčios vardu. Šiandien šios gatvės nebėra – ją ženklina tarp prekybos centro „Maxima“ ir Vilniaus gatvės esanti važiuojamoji Rotušės aikštės dalis, palei kurią stovi daugiabučiai namai Rotušės a. 16, 17 ir 18.
***
Tai buvusi reprezentacinė Karolštato (Kretingos) gatvė, jungusi turgavietę su bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolynu ir bažnyčia bei keliu (dab. Vilniaus gatve), vedusiu į Kretingos dvarą. Gatvės ilgis siekė apie 130 m, ji prasidėjo nuo turgavietės šiaurės vakarinio kampo ir baigėsi ties sankryža su J. K. Chodkevičiaus gatve, už kurios prasidėjo jau ne miesto, o bernardinų vienuolyno žemė. Šia gatve iš dvaro į miestą atvykdavo Kretingos dvarininkai ir valdytojai, į bažnyčią skubėdavo ir atgal grįždavo katalikų tikėjimo miesto piliečiai, kampininkai ir aukštesniosios (vidurinės) mokyklos moksleiviai, žygiuodavo religinės procesijos. 

Benaičiai. Kultūros paveldu ir vėjo jėgainėmis garsėjantis kaimas

Pateikta: 2019-03-27 10:51 (atnaujinta: 2019-03-27 11:01)
Radiniai iš neolitinio Pamarių kultūros moters kapo: kairėje – kaulinė yla, dešinėje – gintaro kabutis. Juliaus Kanarsko nuotr., 2000 m.
Kretingos rajono šiaurės vakariniame pakraštyje Latvijos pasienyje tarp Šventosios upės ir kelio Kretinga–Darbėnai–Skuodas driekiasi Benaičių kaimas, kuriame pravažiuojančius pasitinka didžiausias Baltijos pajūrio regione vėjo jėgainių parkas. Išlikę archeologijos paminklai liudija, kad tai viena seniausių mūsų rajono vietovių, apgyvendinta prieš penkis tūkstančius metų.

Etnoarchitektūrinis Jakštaičių kaimas

Pateikta: 2019-03-12 14:44 (atnaujinta: 2019-03-12 14:57)
Jakštaičių kaimas Salantų apylinkių topografiniame žemėlapyje. Vokietija, 1914 m.
Mūsų rajono šiauriniame pakraštyje, Skuodo rajono paribyje tarp Salantų ir Grūšlaukės įsikūręs būdingas šiam Žemaitijos etnokultūriniam regionui Jakštaičių kaimas. Praeito šimtmečio antroje pusėje jį Lietuvoje išgarsino kretingiškio kraštotyrininko Igno Jablonskio, muziejininko Juozo Mickevičiaus ir vilniečio mokslininko Česlovo Kudabos 1967 m. aptiktos ir kultūros paminklų sąraše 1977 m. registruotos senos etnoarchitektūrinės sodybos, teikiančios etnografams ir architektūros tyrinėtojams daug vertingų žinių apie Šiaurės Vakarų Žemaitijos tradicinės liaudies architektūros raidą.

Dopšaičiai – vardan kretingiškių gerovės sunaikintas kaimas

Pateikta: 2019-03-04 09:02 (atnaujinta: 2019-03-04 09:06)
Dopšaičių kaimo planas. Rekonstrukcija pagal XVI–XVIII a. archyvinius Kretingos dvaro žemėvaldos dokumentus
Archyviniuose XVI amžiaus antrosios pusės dokumentuose yra minimas Kretingos kaimynystėje prie Jauryklos upelio buvęs Dopšaičių kaimas, kurio žemė driekėsi dideliame plote dabartinio Kretingos miesto teritorijos rytiniame ir pietrytiniame pakraštyje, Kluonalių ir Būbelių kaimų žemėje, Dupulčių ir Grykšių vakarinėje bei Padvarių rytinėje dalyje.
***
Dopšaičiai paminėti tik dviejuose XVI amžiaus dokumentuose: 1566 m. ir 1572 m. sudarytuose Kretingos valsčiaus inventoriuose, kurie 1897 m. buvo publikuoti Vilniaus archeografinės komisijos leidinio „Aкты издаваемые Виленскою археографическою комиссieю“ XIV-ame tome.

Vienuolyno sodo ir pirmojo lietuviško laikraščio vardu vadinta gatvė

Pateikta: 2019-02-25 13:31 (atnaujinta: 2019-02-25 13:41)
Vienuolyno sodo gatvė matininko Pranciškaus Jodkos 1771 m. parengtame miesto plane. Plano originalas saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve
Tarp Vytauto ir J. K. Chodkevičius gatvių Rotušės aikštės rytiniu pakraščiu link naujosios viešosios bibliotekos vedančio pėsčiųjų tako vietoje nuo XVII a. pradžios iki XX a. vidurio buvo viena seniausių ir trumpiausių Kretingos miesto gatvių. Per 350-ties metų savo istoriją ji buvo vadinama Vienuolyno sodo, Sodo, Rytų gatve, o tarpukariu pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ garbei pavadinta Aušros vardu. Šiandien šią gatvę mena tik archyviniai miesto planai ir dokumentai.
***
Pradėjus 1609 metais Kretingos kaimo žemėje statyti Karolštato miestą, nuo miesto širdimi tapusios Turgaus aikštės šiaurės rytinio kampo šiaurės kryptimi link bernardinų vienuolyno sodo buvo nutiesta apie 130 m ilgio gatvė. Ji atskyrė Rotušės aikštės skvero vietoje buvusį pagrindinį miesto kvartalą nuo rytų pusėje projektuojamo Vienuolyno tvenkinio (dabar – V. Nagevičiaus) gatvės kvartalo.

Kretingos miesto savivaldos simboliai

Pateikta: 2019-02-21 09:12 (atnaujinta: 2019-02-21 09:42)
Karolštato arba Kretingos magistrato antspaudo atspaudas su šv. Kazimiero atvaizdu, naudotas miestą valdant Povilui Jonui Sapiegai arba jo sūnui Jonui Kazimierui Povilui Sapiegai. XVII a. antroji pusė
Pagrindinis miesto atributas ir simbolis yra herbas. Tai heraldinis ženklas, kuris Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo XIV amžiaus buvo suteikiamas savivaldą gavusiems miestams ir miesteliams. Privilegijose akcentuojama, kad svarbiausioji herbo paskirtis yra garbė, „kuria miestiečiai galėsią didžiuotis ir išsiskirti iš kitų miestų“. Herbas buvo naudojamas miesto vėliavoje, antspauduose ir pan. Istorija liudija, kad per 410 metų nuo Magdeburgo teisės gavimo Kretingos herbas kelis sykius keitėsi ir turėjo net keturis miestą identifikuojančius simbolius: Švč. Mergelę Mariją su vaikeliu Jėzumi, šv. Kazimierą, liūtą ir grifoną (grifą).
***
Pirmąjį herbą 1609 m. sausio 23 d. suteikė miesto įkūrėjas Jonas Karolis Chodkevičius. Magdeburgijos privilegijoje jis leido miesto antspauduose naudoti „palaimintosios Mergelės Marijos, laikančios ant rankų savo vienatinį sūnų, atvaizdą, kurią parinkome šio miesto globėja“. 

Tūbausiai

Pateikta: 2019-02-20 14:27 (atnaujinta: 2019-02-20 14:41)
Seniausias Tūbausių kaimo žemių planas. Sudarė matininkas Pranciškus Jodka, 1771 m. Iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo rinkinių
Tarp Kurmaičių ir Genčų, netoli Darbėnų plento, abipus Akmenos upės yra įsikūręs gilias istorines šaknis turintis Tūbausių kaimas. Nuo minėto plento jį skiria miškų masyvas, todėl kaimą pamatyti galima parvažiuojant nuo Kurmaičių arba Tarvydų (Dimitravo) pusės. Tai didžiausias Kretingos seniūnijos kaimas, užimantis 1 264 ha dydžio teritoriją, o rajone pagal plotą nusileidžiantis tik Budriams, Grūšlaukei, Baubliams, Kūlupėnams, Naujajai Įpilčiai ir Rubuliams.

Anduliai. Kretingos pilies žemėje plytėjęs kaimas

Pateikta: 2019-02-04 09:56 (atnaujinta: 2019-02-04 10:05)
Andulių kaimo žemės ribų planas. 1910 m.
Istorinis Andulių kaimas buvo Kretingos ir Klaipėdos rajonų savivaldybių teritorijų sandūroje, į pietus nuo Bajorų, abipus Dangės upės, žemiau Tenžės žiočių. Kaimui priklausė apie 152 hektarus žemės, kuri driekėsi Kretingalės seniūnijos Šlikių kaimo rytinėje dalyje tarp Klaipėdos–Kretingos kelio bei Dangės upės, Žalgirio seniūnijos Ėgliškių kaimo pietinėje dalyje tarp kelio Kretinga–Triušiai ir Šaltupio, Tolių kaimo žemių vakariniame pakraštyje į rytus nuo Šaltupio ir Degalo santakos esančios aukštumos kyšulyje bei Valėnų kaimo žemių šiaurės vakariniame pakraštyje.

Žvilgsnis į Kretingos miesto savivaldos 410 metų istoriją

Pateikta: 2019-01-28 09:16 (atnaujinta: 2019-01-28 09:28)
Lietuvos kariuomenės didysis etmonas, Žemaičių seniūnas, Livonijos valdytojas, Kretingos miesto savivaldos įkūrėjas Jonas Karolis Chodevičius (1560/1561–1621)
Kretingos istorijoje yra dvi svarbios dokumentuotos datos, menančios miesto atsiradimo ištakas ir istorinę raidą. Pirmoji, 1253-ųjų metų balandis – pirmasis vietovės vardo paminėjimas rašytiniuose istorijos šaltiniuose, kuris laikomas Kretingos įkūrimo data. Antroji – 1609-ųjų metų sausio 23 diena, kurią Kretinga gavo teisę įkurti savivaldą. Jeigu lygintume šiuos du istorinius įvykius su žmogaus gyvenimu, tai pirmoji data reikštų kūdikio gimimą, o savivaldos teisės gavimas tolygus paso gavimui, patvirtinantis, kad subjektas subrendo tolesniam savarankiškam gyvenimui.

Puslapiai