Piliakalniai – įspūdingiausi žmogaus rankų sukurti ir per šimtmečius neatskiriama mūsų kraštovaizdžio dalimi tapę materialinės kultūros paveldo objektai, stūksantys vaizdingose upių santakose, pakrančių kyšuliuose ir aukštumų pakraščiuose. Tai senovės įtvirtinimai, skirti ilgalaikiam gynimuisi ir gyvenimui gynybos (apsupties) sąlygomis. Žemaičiai juos dažniausiai vadina Pilalėmis, o stambesnius – Pilimis, Pilies kalnais.
Ant piliakalnių stovėjo įtvirtintos gyvenvietės, vėliau virtusios medinėmis pilimis. Kretingos rajone archeologai suskaičiavo 26 piliakalnius: Andulių (Ėgliškių), Auksudžio, Dauginčių I ir II, Gaudučių, Gintarų, Imbarės, Joskaudų, Kačaičių, Kalno Grikštų I ir II, Kartenos, Kurmaičių, Laivių, Martynaičių, Mišučių (Nausodžio), Negarbos, Reketės, Rūdaičių, Sauserių, Senkų, Senosios Įpilties I, II ir III, Valėnų, Vėlaičių. Iš aplinkos jie išsiskiria tuo, kad piliakalnių aikštelę nuo aukštumos saugo gynybiniai pylimai ir prieš juos iškasti grioviai, kurie kartais aikštelę juosia ratu (Negarba, Senosios Įpilties Pilies kalnas). Tiesa, dėl panašumo į piliakalnius senoliai pilalėmis vadino ir piliakalniais laikė natūralias kalvas ar aukštumų kyšulius, esančius Anužių, Auksudžio, Dvarčininkų, Kalniškių, Kartenos, Kretingsodžio, Kūlsodžio, Lūgnalių, Prystovų, Tarvydų (Dimitravo) ir Vaineikių kaimuose.
