Skip to content Skip to navigation

Julius Kanarskas

MARTYNAIČIŲ PILIES KALNAS

Pateikta: 2017-07-26 09:41 (atnaujinta: 2017-12-29 13:03)

Piliakalnis su papėdės gyvenviete iš pietryčių pusės. Juliaus Kanarsko nuotr., 2011 m. Kartenos seniūnijos Martynaičių kaimo šiaurės vakarinėje dalyje, Minijos kairiajame krante stūkso didžiulė, šiaurės – pietų kryptimi pailga moreninė kalva, kurios pietinė dalis užsibaigia Gintarų kaime. Kalva susiformavo daugiau kaip prieš 10 000 metų, per paskutiniojo ledyno tirpsmą. Jos šiaurine ir šiaurės rytine papėde teka kairysis Minijos intakas Pilies upelis, o rytine ir pietine papėde – bevardis Minijos intakas. Ši kalva ypatinga tuo, kad abiejuose jos galuose stūkso po piliakalnį: pietiniame – Gintarų piliakalnis-dvarvietė, vadinamas Vyšnių kalnu (apie jį jau rašėme), o šiauriniame – Martynaičių piliakalnis, vadinamas Pilimi, Pilies kalnu, Pile, Pilale.

RŪDAIČIŲ PILALĖ

Pateikta: 2017-07-17 11:55 (atnaujinta: 2017-12-29 13:00)

Piliakalnio planas ir išilginis pjūvis. XX a. II pusė. Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių biblioteka, F235–237 Rūdaičių kaime, kelio į Vydmantus dešinėje pusėje Žibos upelio kairiajame krante stūkso Pilale vadinama kalva, kurios vardu pavadinta minėtu keliu einanti gyvenvietės gatvė.

Ši aukštuma laikoma piliakalniu, kuris registruotas valstybės saugomų regioninio reikšmingumo lygmens nekilnojamųjų kultūros vertybių registre (unikalus objekto kodas 5258).

Apie Pilalę rūdaitiškiai sukūrė nemažai pasakojimų, padavimų ir legendų, kurias tėvai ir seneliai iš karto į kartą perpasakodavo vaikams ir anūkams. Viena jų mena, kad senovėje, per kovas su kryžiuočiais ir švedais, apylinkės valstiečiai ir kariai į Pilalę subėgdavo slėptis ir gintis prie Rūdaičių artėjant gausesnėms priešų pajėgoms.

Grafo Juozapo Tiškevičiaus sarkofagas iškeliavo į restauravimo dirbtuves

Pateikta: 2017-07-12 10:36 (atnaujinta: 2018-08-06 10:22)


Rusijos imperijos kariuomenės husarų karininkas Juozapas Tiškevičius

Liepos 5 dieną į metalo dirbinių restauratoriaus-eksperto Gintaro Kazlausko restauravimo dirbtuves Labūnavoje (Kėdainių r. sav.) iškeliavo grafo Juozapo Tiškevičiaus sarkofagas.

Juozapas Tiškevičius (1835–1891) – garsus Lietuvos didikas, Lelivos herbo grafas, dvarininkas, pramonininkas-investuotojas, karinis veikėjas, gimė Trakų Vokėje. Anksti netekęs tėvo, vaikystę leido Trakų Vokėje bei giminių dvaruose Voložine ir Lohoiske. Sankt Peterburge baigęs karo mokyklą, tapo Rusijos imperijos husarų kariuomenės karininku. Tarnavo Vilniaus I Sumų husarų pulke, buvo paskirtas Vilniaus generalgubernatorių Iljos Bibikovo (~1853–1855 m.) ir Vladimiro Nazimovo (1855–1863 m.) adjutantu. 1860 metais vedė grafaitę Sofiją Horvataitę (1837–1919). Su ja susilaukė 12-kos vaikų, iš kurių išgyveno ir užaugo aštuoni: 5 sūnūs ir 3 dukros. Po 1863 m. sukilimo atsisakė adjutanto pareigų, liko husarų kariuomenės karininku, o 1882 m. išėjo į atsargą.

IŠ KRETINGOS DVARO PARKO ISTORIJOS

Pateikta: 2017-07-03 09:48 (atnaujinta: 2017-12-28 20:06)
Prancūziškojo parko šiaurės rytinis skveras ir fontanas su gnomo skulptūra iš šiaurės rytų pusės. Dešinėje pusėje virš liepų kyšo rotondos stogas su smaile. Fot. Paulina Mongirdaitė. XX a. pr.Nuo XIX amžiaus iki pat Pirmojo pasaulinio karo Kretinga garsėjo dvaro parku, kurį labiausiai išpuoselėjo grafas Juozapas Tiškevičius, įkūręs 1875 metais Kretingoje savo šeimos rezidenciją. Pasauliniai karai ir sovietinė okupacija šią nuostabią grožio oazę sunaikino. Buvusį parką mena išlikę fragmentai – liepų ir kaštonų alėjos, parko tvoros, tvenkiniai, krioklio uola, altanos kalva ir pora akmeninių suolų... 

Palaimintojo vyskupo Teofiliaus Matulionio apsilankymą 1934 metais Kretingoje menančios nuotraukos

Pateikta: 2017-06-28 08:19 (atnaujinta: 2018-08-06 10:22)
Pranciškono br. Mykolo Tamošiūno albume išlikusioje nuotraukoje palaimintuoju paskelbtas vyskupas Teofi lius Matulionis nufotografuotas su Alfonsu Marija Macaičiu, kuriam suteikė kunigo šventimus, jo motina ir provincijolu t. Kazimieru ČepuliuSekmadienį pagrindinės Lietuvos Katalikų Bažnyčios šventovės – Vilniaus arkikatedros aikštėje įvyko iškilminga beatifikacijos ceremonija, kurios metu palaimintuoju buvo paskelbtas arkivyskupas, kankinys, Dievo tarnas Teofilius Matulionis (1873–1962).

Knyga „Kretingos pranciškonų bažnyčiai 400“ – ir akademikui, ir turistui, ir tikinčiajam

Pateikta: 2017-06-27 09:49 (atnaujinta: 2017-10-03 09:27)

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Birželio mėnesį, minint Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios pastatymo 400 metų jubiliejų, buvo išleista monografija „Kretingos pranciškonų bažnyčiai 400“. Nors savo pobūdžiu tai rimta mokslinė knyga, jos bendraautorė Kretingos muziejaus darbuotoja Jolanta Klietkutė teigia, jog informacija joje pateikta labai prieinamai, gausiai iliustruota, tad tinkama labai įvairiam skaitytojų ratui. Kadangi publikuojami net 9 skirtingų autorių straipsniai, sau įdomų tekstą ir įvairių požiūrio aspektų atras kiekvienas. Pasak jos, knyga suskirstyta į tris pagrindinius skyrius: istoriją (miesto, pranciškonų vienuolyno, bažnyčios), kultūros paveldą ir žymių asmenų biografijas.

Gintarų – Senosios Kartenos Vyšnių kalnas

Pateikta: 2017-06-05 08:26 (atnaujinta: 2017-12-29 13:00)

Gintarų kaimo kultūros paveldo objektų schema. Parengė J. Kanarskas, 2001 m.

Gintarų (Senosios Kartenos) Vyšnių kalnas yra 1,5 km į šiaurės rytus nuo Kartenos miestelio. Pasiekiamas iš magistralinio kelio Šiauliai–Palanga (A11) Kartenoje pasukus į šiaurę ir važiuojant Naujųjų Gintarų gatve bei Gintarų kaimo Pušyno gatve. Koordinatės: 343324, 6202462 (LKS).
 
Vyšnių kalnu vadinama vaizdingoje vietovėje netoli Minijos upės stūksančios masyvios aukštumos pietinis kyšulys. Iš rytų pusės nuo gretimos aukštumos jį skiria platokas bevardžio Minijos kairiojo intako slėnis, o iš vakarų pusės saugo erdvus Minijos senslėnis. Šio slėnio terasose pirmieji žmonės apsigyveno I tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje. Mirusius gentainius jie degino, o jų palaikus laidojo slėnio terasoje, pakilesnėje jos vietoje, į vakarus nuo Vyšnių kalno įrengtuose pilkapiuose. Jie sunaikinti XX amžiuje vykdant įvairius žemės judinimo darbus.
 

Ką mena Mišučių dvarvietė

Pateikta: 2017-05-29 08:22 (atnaujinta: 2018-08-06 10:24)

Mongirdų giminės herbas Wadwicz.

Prieš 140 metų Mišučių dvaro Notiškės palivarke gimė lietuvių tautinio judėjimo dalyvis, vienas iš pirmojo lietuviško vaidinimo Palangoje organizatorių ir aktorių, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Lietuvos valstybingumui pamatus padėjusios 1917 m. Vilniaus konferencijos dalyvis, Sibiro tremtinys, gydytojas Vladas Mongirdas.
 
***
 
Gimtojo Vlado Mongirdo Notiškės palivarko seniai nebelikę: sodybos pastatai sovietmečiu nugriauti, o vietovardis seniai nebenaudojamas. Šiandien Notiškės žemės priklauso Kalno Grikštų ir Nausodžio kaimams. Buvusį palivarką tebeprimena Kartenalės upės slėnyje stūksantys vandens malūno užtvankos griuvėsiai.

Sauserių piliakalnis

Pateikta: 2017-05-15 08:31 (atnaujinta: 2017-12-29 12:58)

Sauserių piliakalnio planas. Igno Jablonskio brėž., 1948 m. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka.

Kartenos apylinkėse, Minijos pakrantėse, stūkso net šeši piliakalniai. Tai viena tankiausių gynybinių sistemų, saugojusių senųjų šio krašto gyventojų kuršių Ceklio žemės vakarines prieigas nuo vikingų, o vėliau – nuo kryžiuočių. Beveik visi piliakalniai stūkso kairiajame upės krante. Tik vienintelis Sauserių piliakalnis buvęs supiltas priešingame, dešiniajame Minijos krante.

Kretingos pranciškonų bažnyčios išorės kaita 1617–1982 metais

Pateikta: 2017-05-08 13:37 (atnaujinta: 2017-10-03 09:27)

Kretingos bažnyčios piešinys 1779–1781 metais Hiršo Leibovičiaus išleistame Lietuvos bernardinų provincijos žemėlapyje. Iš knygos „Lietuva žemėlapiuose“ (Vilnius, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2002)

Kretingos puošmena Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia – seniausia Vakarų Lietuvoje išlikusi bažnyčia, tikintiesiems duris atvėrusi prieš 400 metų. Istorijos ratui be perstojo riedant į priekį, neišvengiamai keitėsi ne tik bažnyčios geradariai, ją lankantys maldininkai, tačiau ir pastato išorė. Per savo amžių bažnyčios išore kito 6-tą sykių. Šiai kaitai įtakos turėjo karai, miestą siaubę gaisrai, išaugusios religinės bendruomenės poreikiai, bažnyčios koliatorių ir įtakingų geradarių simpatijos naujiems architektūros stiliams. Šiuo straipsniu siekiama supažindinti „Švyturio“ skaitytojus su garbingą jubiliejų švenčiančios mūsų katalikų bažnyčios eksterjero istorine raida.

Puslapiai