
Kretingos dvarininko ir Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pastangomis Kretingos, tuo metu oficialiai vadintos Karolštatu, miestas XVIII a. paskutiniajame ketvirtyje tapo mūriniu. Nuo 1771 metų aplinkui Turgaus aikštę (dabartinės Rotušės aikštės pietinę dalį) naujai statyti buvo leidžiama tik mūrinius namus, o daugiausia jų pastatyta palei šiaurinę ir vakarinę kraštines. 1833 metais mieste buvo 31 mūrinis pastatas. Mūrinių namų skaičiumi Kretinga nusileido tik Vilniui, Kaunui ir Kėdainiams. Mūriniai namai sudarė 19 % visų miesto pastatų. Šiuo rodikliu Kretinga po Vilniaus (55,8 %) buvo antra Lietuvoje, lenkdama Kauną (12,2 %), Kėdainius (9,5 %), Jurbarką (4 %) ir Ukmergę (2,9 %). Lenkijos–Lietuvos istorijos, geografijos ir statistikos tyrinėtojų Mykolo Balinskio ir Tadeušo Lipinskio teigimu, Kretinga XIX a. pirmoje pusėje buvo „gražus mūrinis miestas“.