Julius Kanarskas

Artėja prie pabaigos Kretingos grafų Tiškevičių koplyčios-mauzoliejaus restauravimo darbai. Sutvarkytame mauzoliejaus rūsyje jau paruoštos vietos, į kurias turės grįžti karstai su juose palaidotų didikų palaikais. Su nekantrumu laukiama iš metalo restauratoriaus Gintaro Kazlausko dirbtuvių sugrįžtant puošnaus grafo Juozapo Tiškevičiaus sarkofago. O vilniečiai restauratoriai neseniai išsivežė kapų plėšikų smarkiai pažeistą grafienės Sofijos Tiškevičienės sarkofagą, kurio atnaujinimo darbai užtruks iki šių metų gruodžio mėnesio.

Šiemet sukanka 150 metų, kai gimė aktyvus lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis, knygnešys, draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, spaudos darbuotojas, religinių raštų rengėjas, visuomenės veikėjas, Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios ir Telšių vyskupo rūmų statytojas, prelatas Pranciškus Motiejus Urbonavičius (1868-1941), amžinam poilsiui atgulęs Salantų bažnyčios šventoriuje.

Kretingos dvarininko ir Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pastangomis Kretingos, tuo metu oficialiai vadintos Karolštatu, miestas XVIII a. paskutiniajame ketvirtyje tapo mūriniu. Nuo 1771 metų aplinkui Turgaus aikštę (dabartinės Rotušės aikštės pietinę dalį) naujai statyti buvo leidžiama tik mūrinius namus, o daugiausia jų pastatyta palei šiaurinę ir vakarinę kraštines. 1833 metais mieste buvo 31 mūrinis pastatas. Mūrinių namų skaičiumi Kretinga nusileido tik Vilniui, Kaunui ir Kėdainiams. Mūriniai namai sudarė 19 % visų miesto pastatų. Šiuo rodikliu Kretinga po Vilniaus (55,8 %) buvo antra Lietuvoje, lenkdama Kauną (12,2 %), Kėdainius (9,5 %), Jurbarką (4 %) ir Ukmergę (2,9 %). Lenkijos–Lietuvos istorijos, geografijos ir statistikos tyrinėtojų Mykolo Balinskio ir Tadeušo Lipinskio teigimu, Kretinga XIX a. pirmoje pusėje buvo „gražus mūrinis miestas“. 

Imbarė – seniausia Salantų krašto vietovė, garsėjanti gilia praeitimi, žilą priešistorę menančiomis kultūros paveldo vertybėmis ir iškiliomis asmenybėmis. Šiemet sukako 765 metai, kai rašytiniuose istorijos šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas Imbarės vardas. Pirmasis vietovės paminėjimas tradiciškai laikomas jos įkūrimo data.

***

Archeologijos duomenys liudija, kad Imbarėje žmonės nuolat gyvena nuo II tūkstantmečio prieš Kristų. Vienas ankstyviausių jų pėdsakų – gludinto akmens laivinis kovos kirvis aptiktas Gaivališkėje, kuri seniau priklausė Imbarės kaimui. Pirmieji gyventojai kūrėsi prie Salanto upės. Šalia santakos su Pilsupiu aptikta seniausia gyvenvietė liudija, kad imbariečių protėviai gyveno nedideliuose, keturkampio plano, stulpinės konstrukcijos pastatuose, kurių sienos buvusios išpintos virbais, o šilumai palaikyti apkrėstos moliu. Patalpas šildė apvaliose duobėse įrengti židiniai, naudoti ir maisto gamybai.

Jau prabėgo 765-eri metai, kai Kretingos vardas pirmąkart buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Suprantama, kad jis atsirado daug anksčiau, kai žmonės savo žinias ir patirtį perduodavo iš lūpų į lūpas. Per prabėgusius šimtmečius smalsuoliai bandė įvairiai aiškinti vardo kilmę, o besikeičiant istorinėms epochoms dokumentuose jis buvo rašomas skirtingai.

Istorinė tradicija linkusi gyvenvietės įkūrimo data laikyti pirmąjį jos vardo paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose. Kretingos vardas pirmąkart paminėtas 1253 metais, nuo kurių ir skaičiuojame rašytinę trijų Kretingų – Kretingos miesto, Kretingalės miestelio ir Kretingsodžio kaimo istoriją. Tad kretingiškiai, kretingališkiai ir kretingsodiškiai pelnytai gali didžiuotis, kad jų miestas, miestelis ir kaimas yra žymiai senesni už mūsų krašto sostinę Vilnių, šiemet minintį tik 695-mečio jubiliejų.

Šalyje vykstančios ekonominės ir socialinės permainos negrįžtamai keičia mūsų krašto demografinę situaciją. Provincijos jaunimui keliantis į miestus ar išvykstant į svetimus kraštus, o senoliams iškeliaujant amžinybėn, nyksta ir atokiau nuo miestų ir miestelių nutolę kaimai. Išmirę, be sodybų likę kaimai administracinio-teritorinio suskirstymo reformų metu braukiami iš gyvenamųjų vietovių sąrašų, o jų žemė prijungiama prie išlikusių stambesnių gyvenviečių.

Kretingos rajono savivaldybės Gatvių pavadinimų suteikimo komisija pritarė pasiūlymui Padvarių kaimą su Klibiais jungiančią gatvę pavadinti Zobernių vardu. Tai seniausias kaimo pavadinimas, naudotas iki XIX a. vidurio. Ta proga norėtume skaitytojus supažindinti su Kretingos priemiesčiu tapusių Padvarių istorija, kurios ištakos siekia gilius priešistorinius laikus.

Dabartinio pastato Rotušės a. 14 vietoje, kur dabar veikia parduotuvė ir kavinė „Grifas“, XVIII a. antroje pusėje buvo pastatyta pirmoji Kretingoje vidurinė mokykla, kurioje išsilavinimą gaudavo ne tik Kretingos apylinkių, bet ir visos Vakarų Žemaitijos jaunuoliai. Tačiau vėliau kretingiškiai pamiršo apie čia buvusią švietimo įstaigą. Mokyklą iškėlus, jos pastate XIX a. – XX a. I pusėje veikė įvairios įstaigos, iš kurių kretingiškių labiausiai lankoma buvusi provizoriaus Stasio Ščefanavičiaus vaistinė „Naujoji aptieka“.