Skip to content Skip to navigation

Julius Kanarskas

Lentvario grafas ir Vilniaus generalgubernatoriaus adjutantas Juozapas Tiškevičius

Pateikta: 2020-05-05 11:11 (atnaujinta: 2020-05-05 11:16)

Rusijos husarų karininkas, Vilniaus generalgubernatoriaus adjutantas grafas Juozapas Tiškevičius. Fot. O. Noišėferis. Apie 1860 m. Kretingos muziejus (IF-6917) Šiemet sukanka 185 metai, kai gimė vienas turtingiausių XIX a. Lietuvos žemvaldžių Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Pradėjęs karinę tarnybą ir sukūręs šeimą, ilgesnį laiką jis gyveno Vilniuje ir Lentvaryje, o likusią gyvenimo dalį praleido Kretingoje. Šįkart susipažinsime su grafo veikla ir gyvenimu Vilnijos krašte.

Cigonaliai – Čigonėliai

Pateikta: 2020-04-30 11:00 (atnaujinta: 2020-04-30 20:07)
Kretingos rajono rytiniame pakraštyje prie Minijos upės plyti Cigonaliai. Tai atokioje vietoje esantis vienas mažiausių Kartenos seniūnijos kaimų, įsikūręs vaizdingame upės senslėnyje ir jį puslankiu juosiančioje aukštumoje. Didžiąją kaimo dalį apima miškai ir miško žemė, patenkantys į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.

Sugrįžusios grafų Tiškevičių relikvijos

Pateikta: 2020-04-20 10:00 (atnaujinta: 2020-04-20 10:08)

Sofija ir Juozapas Tiškevičiai. Fot. Oto van Bošas. Frankfurtas prie Maino, 1882–1885 m. KM IF6831 Antrasis pasaulinis karas ir 1940 m. prasidėjusi sovietų okupacija sugriovė daugelio Lietuvos gyventojų gyvenimą, negailestingai naikino per šimtmečius susiklosčiusias tradicijas. Šioje nacių ir bolševikų surengtoje mėsmalėje atsidūrė ir Kretingos grafai Tiškevičiai.

Marija Tiškevičienė (1866–1939) karo pradžioje išvyko į Varšuvą ieškoti joje tarpukariu atsidūrusių vaikų – dukterų, sūnų Stanislovo ir Jurgio. Deja, ši kelionė buvo lemtinga: grafienė į Kretingą negrįžo, – mirė Lenkijoje. Palaidota seniausiose ir svarbiausiose Varšuvoje Povonzkų kapinėse.

Peceliai. Kaimas, kuriame gyveno kunigaikščio Gedimino palikuonys

Pateikta: 2020-04-14 12:40 (atnaujinta: 2020-04-14 12:46)

Peceliai (Pieczule) 1915 m. kaizerinės Vokietijos kartografų parengtame Kartenos apylinkių topografiniame žemėlapyje Kretingos rajono rytiniame pakraštyje, Minijos kairiojo kranto slėnyje ir aukštumose driekiasi Pecelių kaimo žemė. Šią primirštą ir atokiai nuo rajono centro atitolusią vietovę dažniausiai aplanko Minijos vingiais baidarėmis keliaujantys iškylautojai, apsistojantys Peceliuose įrengtoje poilsio zonoje – „Sauliaus stovyklavietėje“.

Klecininkai ir išnykęs Edvardavas

Pateikta: 2020-03-30 11:38 (atnaujinta: 2020-03-30 20:55)

Pesčių vandens malūnas. Nežinomas fotografas. XX a. 4 deš. Į vakarus nuo Salantų abipus Pestupio upelio vidurupio ir žemupio plyti vienintelis Lietuvoje tokį ausiai neįprastą vardą turintis Klecininkų kaimas. Pagal teritoriją Imbarės seniūnijoje jis užima 21-ąją vietą iš 34 kaimų, o pagal gyventojų skaičių priskiriamas prie mažiausių seniūnijos gyvenviečių.

Grafai Tiškevičiai. Nuo Berdyčivo iki Kretingos

Pateikta: 2020-03-24 10:31 (atnaujinta: 2020-03-24 10:46)

Grafų Tiškevičių giminės didysis herbas. XIX a. Iš: Tyszkiewicz, Józef. Tyszkiewiciana. Poznań, 1903 Šiemet sukanka 185 metai, kai gimė grafas Juozapas Tiškevičius, prieš 145 metus oficialiai pradėjęs valdyti Kretingos dvarą, kuriame įkūrė šeimos rezidenciją su nuostabiu Vasaros sodu, didžiausiu Europoje privačiu Žiemos sodu, pirmuoju Kretingoje telegrafu, pirmąja Lietuvoje telefono ryšio linija ir elektrine.

Grafų Tiškevičių giminė kilo iš Ukrainos. Iš ten per Baltarusiją atsikėlė į Lietuvą. Šiandien apžvelgsime šios giminės istorinį kelią, susipažinsime su ištakomis, simboliais, ryškesnį pėdsaką istorijoje palikusiomis asmenybėmis.

Rotušės aikštės raida tarpukariu

Pateikta: 2020-02-10 08:00 (atnaujinta: 2020-02-10 08:05)

Aikštės vaizdas nuo pranciškonų bažnyčios bokšto. Apie 1930 m. Kretingos muziejus Pirmaisiais nepriklausomybės metais iš bermontininkų išvaduota Kretinga atrodė niūriai: gatvės apleistos, grindiniai neprižiūrimi, aikštėje stūksojo apleista cerkvė, o rytinėje ir vakarinėje kraštinėse riogsojo sudegusių pastatų griuvėsiai. Karo metais gaisro nuniokotas miestas pradėtas tvarkyti tik XX a. 3 dešimtmetyje, kai šalyje stabilizavosi politinė ir ekonominė padėtis.

Balsiškiai. Kaimas prie Tyro durpyno

Pateikta: 2020-01-27 12:16 (atnaujinta: 2020-01-27 13:29)

Balsiškių (Бальсишки) 1868 m. planas. Ištrauka iš Rusijos imperijos generalinio štabo karininkų 1868–1900 m. parengto Kretingos apylinkių žemėlapio Pietrytinėje Kretingos rajono dalyje, aplinkui Tyro durpyną plytinčioje miškingoje žemėje įsikūrę Balsiškiai. Pagal užimamą žemės plotą tai didžiausias Kartenos seniūnijos kaimas, o rajone jis nusileidžia trylikai kaimų. Gyvenvietė pasiekiama važiuojant žvyrkeliu iš Kartenos į Kalniškius.

Rotušės aikštė caro ir kaizerio laikais

Pateikta: 2020-01-20 15:52 (atnaujinta: 2020-01-20 15:59)
Kretingai 1795 m. netekus Magdeburgo teisės ir tapus eiliniu Rusijos imperijos provincijos pasienio miesteliu, prasidėjo naujas miesto istorinės urbanistinės raidos etapas. Jo pradžioje aikštę supo XVIII a. IV ketvirtyje statyti kalkėmis baltinti tinkuoto mūro namai, o centre tebestūksojo pirminę paskirtį praradusi rotušė. 
***
Savivaldos praradimas nesustabdė urbanistinės Kretingos raidos. Įsibėgėjus mūrinių gyvenamųjų namų statybai, nauji nedideli pastatai ritmingai įsijungė į bendrą aikštės užstatymą, išsaugodami istorines posesijų ribas, suteikdami miestui jaukumo. 1833 m. mieste buvo jau 31 mūrinis namas, kurių didžioji dauguma stovėjo aplinkui aikštę. Jų skaičiumi Kretinga nusileido tik Vilniui (742 namai), Kaunui (66 namai) ir Kėdainiams (48 namai). Mūriniai namai sudarė 19 % visų miesto pastatų. Šiuo rodikliu Kretinga po Vilniaus (55,8 %) buvo antra, lenkdama Kauną (12,2 %), Kėdainius (9,5 %), Jurbarką (4 %) ir Ukmergę (2,9 %). Anot Abiejų Tautų Respublikos istoriko, geografo ir statisto Mykolo Balinskio, XIX a. pirmoje pusėje Kretinga buvo „gražus mūrinis miestas“.

Kalnalis. Vyskupo Motiejaus Valančiaus krikštą menantis kaimas

Pateikta: 2020-01-17 08:40 (atnaujinta: 2020-01-17 08:47)
Vaizdingoje vietovėje tarp Salantų ir Nasrėnų įsikūręs Kalnalio kaimas. Prieš porą šimtmečių jis buvo svarbi Salantų krašto gyvenvietė, turėjusi miestelio, o vėliau – bažnytkaimio statusą. Sovietmečiu kaimas buvo tapęs apylinkės administraciniu, ūkiniu ir švietimo centru. Šiandien tai – turistų pamėgta lankytina vieta, į kurią lankytojai atvyksta pamatyti Šv. Lauryno bažnyčios bei pakilti į Kalnalio apžvalgos bokštą.
***
Kalnalis įsikūręs didžiulės, tarp Salanto ir Kūlupio upių įsiterpusios ir iki Kūlupėnų nusitęsusios aukštumos šiauriniame gale. Ją maždaug prieš 26 000 metų suformavo besitraukiantis ledynas. Jo tirpsmo metu vandens srautas išskobė platų klonį – Salanto senslėnį, ties Kalnaliu išsišakojantį į dvi šakas, kurios ties Kūlupėnais vėl sueina į vieną slėnį.
 

Puslapiai