Julius Kanarskas

Įvažiuojant Vilniaus gatve į Kretingą mus pasitinka abipus plytinčios senosios miesto kapinės. Kairėje pusėje stūkso neogotikinė tvora su grakščiomis vartų kolonomis, o atokiau nuo jos stovi neseniai restauratorių atkurtas vienas gražiausių ir seniausių miesto pastatų – grafų Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus. 

Kai kurie Kretingos rajono politikos ir visuomenės veikėjai siūlo pakeisti Kretingoje esančios Mėguvos gatvės pavadinimą. Ši gatvė XVIII a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje buvo dvasinis-religinis Kretingos žydų bendruomenės centras, kuriame stovėjo judėjų maldos namai (sinagoga, kloizai), religinė mokykla (betmidrašas), gyveno rabinas. Dėl to siūloma gatvę pervadinti Sinagogos vardu.

***

Istorijos šaltiniai liudija, kad keičiantis istorinėms epochoms Mėguvos gatvė Kretingoje ne kartą keitė savo vardą, o krašte vykę politiniai ir socialiniai santykiai ne sykį kaitaliojo jos gyventojus. Per Kretingos (Karolštato) miesto 410-metį gatvė turėjo mažiausiai septynis vardus.

Kretingos istorijoje reikšmingus pėdsakus paliko ne tik miesto, mokyklos, vienuolyno ir bažnyčios įkūrėjas, žymus Lietuvos karvedys Jonas Karolis Chodkevičius, bet ir XIX amžiuje Kretingos dvaro valdas valdęs Juozapas Tiškevičius (1835-1891), garsėjęs kaip vienas turtingiausių ir įtakingiausių XIX amžiaus Lietuvos žemvaldžių, aktyvus naujų technologinių sprendimų ir inovacijų šalininkas, pramonės įmonių kūrėjas.

 

Jis gimė ir augo grafų Tiškevičių giminės II (Biržų) linijos atstovo, Trakų Vokės, Valažino ir Palangos dvarininko, Ašmenos apskrities bajorų maršalkos Juozapo Mykolo Tiškevičiaus (1805–1844) ir iš Labūnavos dvaro (Kėdainių r.) kilusios Onos Zabielaitės (1807–1857) šeimoje.

Artėja prie pabaigos Kretingos grafų Tiškevičių koplyčios-mauzoliejaus restauravimo darbai. Sutvarkytame mauzoliejaus rūsyje jau paruoštos vietos, į kurias turės grįžti karstai su juose palaidotų didikų palaikais. Su nekantrumu laukiama iš metalo restauratoriaus Gintaro Kazlausko dirbtuvių sugrįžtant puošnaus grafo Juozapo Tiškevičiaus sarkofago. O vilniečiai restauratoriai neseniai išsivežė kapų plėšikų smarkiai pažeistą grafienės Sofijos Tiškevičienės sarkofagą, kurio atnaujinimo darbai užtruks iki šių metų gruodžio mėnesio.

Šiemet sukanka 150 metų, kai gimė aktyvus lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis, knygnešys, draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, spaudos darbuotojas, religinių raštų rengėjas, visuomenės veikėjas, Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios ir Telšių vyskupo rūmų statytojas, prelatas Pranciškus Motiejus Urbonavičius (1868-1941), amžinam poilsiui atgulęs Salantų bažnyčios šventoriuje.

Kretingos dvarininko ir Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pastangomis Kretingos, tuo metu oficialiai vadintos Karolštatu, miestas XVIII a. paskutiniajame ketvirtyje tapo mūriniu. Nuo 1771 metų aplinkui Turgaus aikštę (dabartinės Rotušės aikštės pietinę dalį) naujai statyti buvo leidžiama tik mūrinius namus, o daugiausia jų pastatyta palei šiaurinę ir vakarinę kraštines. 1833 metais mieste buvo 31 mūrinis pastatas. Mūrinių namų skaičiumi Kretinga nusileido tik Vilniui, Kaunui ir Kėdainiams. Mūriniai namai sudarė 19 % visų miesto pastatų. Šiuo rodikliu Kretinga po Vilniaus (55,8 %) buvo antra Lietuvoje, lenkdama Kauną (12,2 %), Kėdainius (9,5 %), Jurbarką (4 %) ir Ukmergę (2,9 %). Lenkijos–Lietuvos istorijos, geografijos ir statistikos tyrinėtojų Mykolo Balinskio ir Tadeušo Lipinskio teigimu, Kretinga XIX a. pirmoje pusėje buvo „gražus mūrinis miestas“. 

Imbarė – seniausia Salantų krašto vietovė, garsėjanti gilia praeitimi, žilą priešistorę menančiomis kultūros paveldo vertybėmis ir iškiliomis asmenybėmis. Šiemet sukako 765 metai, kai rašytiniuose istorijos šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas Imbarės vardas. Pirmasis vietovės paminėjimas tradiciškai laikomas jos įkūrimo data.

***

Archeologijos duomenys liudija, kad Imbarėje žmonės nuolat gyvena nuo II tūkstantmečio prieš Kristų. Vienas ankstyviausių jų pėdsakų – gludinto akmens laivinis kovos kirvis aptiktas Gaivališkėje, kuri seniau priklausė Imbarės kaimui. Pirmieji gyventojai kūrėsi prie Salanto upės. Šalia santakos su Pilsupiu aptikta seniausia gyvenvietė liudija, kad imbariečių protėviai gyveno nedideliuose, keturkampio plano, stulpinės konstrukcijos pastatuose, kurių sienos buvusios išpintos virbais, o šilumai palaikyti apkrėstos moliu. Patalpas šildė apvaliose duobėse įrengti židiniai, naudoti ir maisto gamybai.

Jau prabėgo 765-eri metai, kai Kretingos vardas pirmąkart buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Suprantama, kad jis atsirado daug anksčiau, kai žmonės savo žinias ir patirtį perduodavo iš lūpų į lūpas. Per prabėgusius šimtmečius smalsuoliai bandė įvairiai aiškinti vardo kilmę, o besikeičiant istorinėms epochoms dokumentuose jis buvo rašomas skirtingai.