Julius Kanarskas

Imbarė – seniausia Salantų krašto vietovė, garsėjanti gilia praeitimi, žilą priešistorę menančiomis kultūros paveldo vertybėmis ir iškiliomis asmenybėmis. Šiemet sukako 765 metai, kai rašytiniuose istorijos šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas Imbarės vardas. Pirmasis vietovės paminėjimas tradiciškai laikomas jos įkūrimo data.

***

Archeologijos duomenys liudija, kad Imbarėje žmonės nuolat gyvena nuo II tūkstantmečio prieš Kristų. Vienas ankstyviausių jų pėdsakų – gludinto akmens laivinis kovos kirvis aptiktas Gaivališkėje, kuri seniau priklausė Imbarės kaimui. Pirmieji gyventojai kūrėsi prie Salanto upės. Šalia santakos su Pilsupiu aptikta seniausia gyvenvietė liudija, kad imbariečių protėviai gyveno nedideliuose, keturkampio plano, stulpinės konstrukcijos pastatuose, kurių sienos buvusios išpintos virbais, o šilumai palaikyti apkrėstos moliu. Patalpas šildė apvaliose duobėse įrengti židiniai, naudoti ir maisto gamybai.

Jau prabėgo 765-eri metai, kai Kretingos vardas pirmąkart buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Suprantama, kad jis atsirado daug anksčiau, kai žmonės savo žinias ir patirtį perduodavo iš lūpų į lūpas. Per prabėgusius šimtmečius smalsuoliai bandė įvairiai aiškinti vardo kilmę, o besikeičiant istorinėms epochoms dokumentuose jis buvo rašomas skirtingai.

Istorinė tradicija linkusi gyvenvietės įkūrimo data laikyti pirmąjį jos vardo paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose. Kretingos vardas pirmąkart paminėtas 1253 metais, nuo kurių ir skaičiuojame rašytinę trijų Kretingų – Kretingos miesto, Kretingalės miestelio ir Kretingsodžio kaimo istoriją. Tad kretingiškiai, kretingališkiai ir kretingsodiškiai pelnytai gali didžiuotis, kad jų miestas, miestelis ir kaimas yra žymiai senesni už mūsų krašto sostinę Vilnių, šiemet minintį tik 695-mečio jubiliejų.

Šalyje vykstančios ekonominės ir socialinės permainos negrįžtamai keičia mūsų krašto demografinę situaciją. Provincijos jaunimui keliantis į miestus ar išvykstant į svetimus kraštus, o senoliams iškeliaujant amžinybėn, nyksta ir atokiau nuo miestų ir miestelių nutolę kaimai. Išmirę, be sodybų likę kaimai administracinio-teritorinio suskirstymo reformų metu braukiami iš gyvenamųjų vietovių sąrašų, o jų žemė prijungiama prie išlikusių stambesnių gyvenviečių.

Kretingos rajono savivaldybės Gatvių pavadinimų suteikimo komisija pritarė pasiūlymui Padvarių kaimą su Klibiais jungiančią gatvę pavadinti Zobernių vardu. Tai seniausias kaimo pavadinimas, naudotas iki XIX a. vidurio. Ta proga norėtume skaitytojus supažindinti su Kretingos priemiesčiu tapusių Padvarių istorija, kurios ištakos siekia gilius priešistorinius laikus.

Dabartinio pastato Rotušės a. 14 vietoje, kur dabar veikia parduotuvė ir kavinė „Grifas“, XVIII a. antroje pusėje buvo pastatyta pirmoji Kretingoje vidurinė mokykla, kurioje išsilavinimą gaudavo ne tik Kretingos apylinkių, bet ir visos Vakarų Žemaitijos jaunuoliai. Tačiau vėliau kretingiškiai pamiršo apie čia buvusią švietimo įstaigą. Mokyklą iškėlus, jos pastate XIX a. – XX a. I pusėje veikė įvairios įstaigos, iš kurių kretingiškių labiausiai lankoma buvusi provizoriaus Stasio Ščefanavičiaus vaistinė „Naujoji aptieka“.

 

Žvainių kaimo žemių šiaurės vakariniame pakraštyje, ties riba su Salantų miesto teritorija, Salanto upės kairiojo kranto slėnyje stūkso legendomis ir padavimais apipinta kalva, salantiškių vadinama Gaidžio kalnu. Tautosaka kalvą sieja su Salantų miesto ištakomis, o archeologiniai duomenys liudija, kad dar prieš Kristų joje buvo laidojami pirmieji salantiškių protėviai.

Atkūrus 1918 metais Lietuvos valstybingumą, metų pabaigoje jaunai valstybei ginti buvo pradėta kurti kariuomenė. Jos vadovaujančios sudėties pagrindą sudarė iš Rusijos grįžtantys karininkai, tarp kurių buvo kretingiškis Adolfas Birontas (1885–1958).

Mūsų valstybingumo ištakos siekia XIII amžių, kai didysis kunigaikštis Mindaugas įkūrė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Prabėgus daugiau kaip 500 metų valstybė buvo panaikinta. Tautą pavergusios carinės Rusijos jungo lietuviai bandė atsikratyti per XIX a. sukilimus, kuriuos numalšinę engėjai uždraudė viešai naudoti lietuvių kalbą ir raštą. Tačiau patirtos represijos nepalaužė mūsų tautos. Užgydžiusi žaizdas, ji palengva vėl kilo į žygį dėl savarankiško, už lietuvių kalbą ir spaudą. Tai paspartino tautinį sąmonėjimą ir subrandino tautinio atgimimo sąjūdį, kuriame dalyvavo ir kretingiškiai, prisidėję prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo.

 

Ties Rotušės aikštės pietvakarinės kraštinės viduriu, dabartinio pastato Rotušės a. 10 ir praėjimo į turgelį vietoje, iki didžiojo 1941 metų gaisro stovėjo mūrinis namas. Jis priklausė pirkliui G. Olšvangui, 1920–1935 metais nuomojusiam pastatą Kretingos progimnazijai (vidurinei mokyklai), o mokyklą uždarius namą įsigijo žymus tarpukario Kretingos gydytojas Dovydas Karlinskis.