Julius Kanarskas

Šiemet sukanka 185 metai, kai gimė vienas turtingiausių XIX a. Lietuvos žemvaldžių Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Pradėjęs karinę tarnybą ir sukūręs šeimą, ilgesnį laiką jis gyveno Vilniuje ir Lentvaryje, o likusią gyvenimo dalį praleido Kretingoje. Šįkart susipažinsime su grafo veikla ir gyvenimu Vilnijos krašte.

Antrasis pasaulinis karas ir 1940 m. prasidėjusi sovietų okupacija sugriovė daugelio Lietuvos gyventojų gyvenimą, negailestingai naikino per šimtmečius susiklosčiusias tradicijas. Šioje nacių ir bolševikų surengtoje mėsmalėje atsidūrė ir Kretingos grafai Tiškevičiai.

Marija Tiškevičienė (1866–1939) karo pradžioje išvyko į Varšuvą ieškoti joje tarpukariu atsidūrusių vaikų – dukterų, sūnų Stanislovo ir Jurgio. Deja, ši kelionė buvo lemtinga: grafienė į Kretingą negrįžo, – mirė Lenkijoje. Palaidota seniausiose ir svarbiausiose Varšuvoje Povonzkų kapinėse.

Kretingos rajono rytiniame pakraštyje, Minijos kairiojo kranto slėnyje ir aukštumose driekiasi Pecelių kaimo žemė. Šią primirštą ir atokiai nuo rajono centro atitolusią vietovę dažniausiai aplanko Minijos vingiais baidarėmis keliaujantys iškylautojai, apsistojantys Peceliuose įrengtoje poilsio zonoje – „Sauliaus stovyklavietėje“.

Į vakarus nuo Salantų abipus Pestupio upelio vidurupio ir žemupio plyti vienintelis Lietuvoje tokį ausiai neįprastą vardą turintis Klecininkų kaimas. Pagal teritoriją Imbarės seniūnijoje jis užima 21-ąją vietą iš 34 kaimų, o pagal gyventojų skaičių priskiriamas prie mažiausių seniūnijos gyvenviečių.

Šiemet sukanka 185 metai, kai gimė grafas Juozapas Tiškevičius, prieš 145 metus oficialiai pradėjęs valdyti Kretingos dvarą, kuriame įkūrė šeimos rezidenciją su nuostabiu Vasaros sodu, didžiausiu Europoje privačiu Žiemos sodu, pirmuoju Kretingoje telegrafu, pirmąja Lietuvoje telefono ryšio linija ir elektrine.

Grafų Tiškevičių giminė kilo iš Ukrainos. Iš ten per Baltarusiją atsikėlė į Lietuvą. Šiandien apžvelgsime šios giminės istorinį kelią, susipažinsime su ištakomis, simboliais, ryškesnį pėdsaką istorijoje palikusiomis asmenybėmis.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais iš bermontininkų išvaduota Kretinga atrodė niūriai: gatvės apleistos, grindiniai neprižiūrimi, aikštėje stūksojo apleista cerkvė, o rytinėje ir vakarinėje kraštinėse riogsojo sudegusių pastatų griuvėsiai. Karo metais gaisro nuniokotas miestas pradėtas tvarkyti tik XX a. 3 dešimtmetyje, kai šalyje stabilizavosi politinė ir ekonominė padėtis.