Pirmasis susidomėjimas Lietuvos tautinėmis spalvomis užrašytas 1794 m., Tado Kosciuškos sukilimo metu. Tačiau apie tautinę vėliavą Lietuvoje pirmą kartą svarstė tik Didysis Vilniaus Seimas 1905 m. Trispalvė Lietuvos  vėliava patvirtinta 1918 m. ir iškilmingai suplevėsavo Gedimino pilies bokšte.

Lietuvos valstybės vėliava, sudaryta iš trijų – viršutinės geltonos, vidurinės žalios ir apatinės raudonos – spalvų yra oficialus valstybės simbolis. Oficialiai naudota nuo 1918 m., uždrausta sovietų okupacijos metu, nuo 1989 m. kovo 20 dienos vėl sugrąžinta. Audeklo pločio ir ilgio santykis yra 3:5.

Kretingos muziejuje 2024 m. vasario 16 dieną buvo eksponuojamos dvi jau istorinėmis tapusios Lietuvos trispalvės. Šių metų Kovo 11-ąjai ši išskirtinė ekspozicija papildyta dar dvejomis unikaliomis vėliavomis – lietuvių išeivijos ir tremtinių išsaugotomis relikvijomis. Kiekvienos vėliavos istorija yra unikali ir verta atskiro pasakojimo.

Tarpukario Lietuvos Respublikos valstybinė vėliava išsaugota pedagogo, kraštotyrininko, muziejininko, Kretingos rajono Garbės piliečio Juozas Juozo Mickevičiaus (1900–1984) yra lininė, austa, siūta ir naudota tarpukariu Žemaitijos regione. Daug gyvenimo mačiusi trispalvė susidėvėjusi, padriskusi, kandžių sužalota, tačiau vis dar nepraradusi pirminio spalvų ryškumo. Juozas Mickevičius daug metų ją slėpė ir nepatikėjo jos net muziejaus, kuriam ilgus metus vadovavo, fondams. Yra išlikę pasakojimų, kad jis norėjo būti palaidotas į ją įsuptas. Muziejininkai šią vėliavą atrado tik po J. Mickevičiaus mirties, paslėptą tarp jo sukauptų tarpukario daiktų.

Amerikos lietuvių Lietuvos Respublikos valstybinė vėliava siūta pokario metais (apie 1950–1955 m.) JAV, įmonėje „Annin“, kuri gamina vėliavas nuo 1847 m. ir yra seniausias bei didžiausias vėliavų gamintojas JAV, veikiantis iki šiol.  Ant vėliavos išlikusi gamintojo etiketė. Šalia etiketės mėlynu rašalu atspausdinta: „3x5FT“. Šie skaičiai reiškia vėliavos dydį pėdomis (1 pėda=0,3048 m). Originalus šios vėliavos dydis – 0,9144x1,524 m. Tačiau šiandien ji jau nebeatitinka nurodytų matmenų: aukštis – 152 cm, plotis – 82 cm. Gali būti, kad ji  susitraukė, nes austa iš vilnonių siūlų.

Ši vėliava labai branginta ir saugota iš Lietuvos į JAV, Vusterį (angl. Worcester), 1950 m. emigravusioje istoriko, pedagogo, visuomenės veikėjo Prano (1904–1970) ir Elžbietos Piešinaitės Pauliukonių šeimoje, kurioje užaugo trys sūnūs ir šešios dukterys. Pauliukoniai turėjo dvi vienodas Lietuvos  vėliavas – antroji liko pas dukterį Rūtą. Abi vėliavos užsakytos ir nupirktos JAV, minėtoje amerikiečių įmonėje. Abi trispalvės buvo naudojamos Vusterio lietuvių minėjimuose, šventėse, bei iškilmingų Šv. Mišių metu.

Pranas Pauliukonis visą gyvenimą dirbo pedagogu įvairiose Lietuvos mokyklose, 1944 m. gegužės 22 d. vokiečių suimtas ir išvežtas prievartiniams darbams į Vokietiją. Karui pasibaigus, įsijungė į lietuvių švietimo darbą Perkeltųjų asmenų (,,dipukų“) stovyklose. 1945–1947 m. buvo  Ansbacho progimnazijos direktoriumi, 1947–1948 m.  Eichstatto gimnazijos inspektoriumi, 1948–1950 m. Schwabisch Gmūndo gimnazijos direktoriumi. 1950 m. atvyko į Ameriką ir apsigyveno Vusteryje, kuriame buvo didelė lietuvių bendruomenė. Įkūrė šeštadieninę mokyklą ir trejus metus jai vadovavo. Pranas Pauliukonis paliko daug raštų: 1928 m. aritmetikos uždavinyną II skyriui, 1933 m. spalvotų karpymo pavyzdžių albumą, 1946 m. Vokietijoje rankraščio teisėmis anglų kalba išleido Lietuvos istorijos santrauką „The Epitome of the Past of the Lithuanian Nation“, 1947–1948 m. paruošė vidurinių ir naujųjų amžių istorijos vadovėlius. Pradėjus leisti Lietuvių Enciklopediją, pakviestas dirbti senovės istorijos skyriaus redaktoriumi, kruopščiai ruošė visą šio skyriaus medžiagą. Pedagoginio lituanistinio instituto paprašytas, Pranas Pauliukonis parašė Lietuvos istorijos dėstymo metodiką „Tautos istorijos mokymas“, kurios pagrindinė idėja – Lietuvos istorijos dėstymas kaip tautinio auklėjimo priemonė. Ši metodika 1963 m. rankraščio teisėmis išleista Čikagoje.

Visą gyvenimą buvęs veiklus visuomenininkas (dalyvavo ateitininkų, skautų, šaulių, labdaros, kooperatinėse ir kt. organizacijose), jis ir JAV plačiai įsijungė į visuomeninę veiklą, platino spaudą, globojo jaunimo organizacijas. Dieną, kol žmona dirbo siuvykloje, globojo gausią šeimyną, vakare pats dirbo šlavėju fabrike. Visas kitas laikas skirtas lietuvybei, pedagogikai, publicistinei, mokslinei, visuomeninei, švietėjiškai, teatro, katalikiškai ir kitai veiklai. Visi Pauliukonių vaikai baigė aukštuosius ar aukštesniuosius mokslus.

Pranas Pauliukonis mirė 1970 m. balandžio 29 d. Vusteryje, palaidotas Putname (JAV). Šio Lietuvos sūnaus laidotuvių pamaldos pasibaigė Lietuvos himnu. Ne vienas pamaldų dalyvis vėliau sakė, kad tautinės giesmės žodžiai tiksliai atitiko Prano Pauliukonio veiklą ir gyvenimą.

Aktyvi lietuvybės puoselėtoja, teisininkė Pauliukonių duktė Jūratė Pauliukonytė Gentlesk (1943-04-07 – 2003-11-29), kurį laiką buvo Filadelfijos radijo „Bendruomenės Balsas“ lietuvių laidos redaktore. Ji dažnai dalyvavo tarptautiniuose renginiuose, kuriuose atstovavo lietuvių bendruomenę su trispalve vėliava bei vilkėdama mamos tautinius rūbus. 1996 m. Atlantos (JAV) vasaros Olimpinėse žaidynėse Jūratė vienam iš savo kolegų liepė padėti jai laikyti šią Lietuvos vėliavą iškeltą žiūrovų tribūnoje ir garsiai šaukti palaikant lietuvių krepšinio komandą. 1988 m. Jūratės rūpesčiu į Pakutuvėnų bažnyčią įvesta elektra, finansuota daug kitų projektų. 2003 m. pavasarį paskutinį kartą lankydamasi Lietuvoje ji patikėjo Jolantai Klietkutei saugoti savo vėliavą, kaip brangiausią jos mamytės tausotą turtą. Vėliau ši trispalvė buvo matoma jau Kretingoje, Jolantos buto languose, kiekvienų metų Vasario 16 ir Kovo 11 dienomis, o 2018 m. keliavo į Kaune vykusį susitikimą su popiežiumi Pranciškumi. Šių metų kovo mėn. padovanota Kretingos muziejui.

Kretingos tekstilės fabrike „Laisvė“ austa Lietuvos Respublikos valstybinė vėliava. 1988 m. Kretingos vilnonių audinių fabrikas „Laisvė“, kurio gobelenai, medžiagos paltams, kostiumams buvo populiarūs ne vien tuometinėje Sovietų Sąjungoje, bet ir Europoje, iš Lietuvos heraldikos komisijos gavo užduotį sukurti Lietuvos vėliavos etaloną, pagal kurį būtų gaminamos vėliavos. Reikėjo labai tiksliai atkurti spalvas, ypač – sodrią raudoną. Visų trijų spalvų audiniai buvo audžiami atskirai, o po to tarpusavy susiuvami nematoma siūle. Vėliavos audinys turėjo būti abipusis – vienodai išaustas tam tikru pynimu iš abiejų pusių.Turėjo būti išlaikytos audinio storio, svorio proporcijos, atsparumo drėgmei reikalavimai, kad nepakenktų spalvoms. Heraldikos komisija kretingiškių darbą įvertino labai gerai, tačiau etalonu pasirinko Kauno „Drobės“ sukurtą vėliavą. „Laisvės“ fabriko trispalvė buvo per sunki: sveria 450 g, jos dydis – 2x1 m.

Pirmoji „Laisvės“ fabriko austa trispalvė suplevėsavo Kretingos bažnyčios bokšte. Keliasdešimt išaustų vėliavų pasidalino darbuotojai, padovanota. Vieną jų išsaugojo buvusi šio fabriko tekstilinės kontrolės skyriaus viršininkė Laima Latakienė, dvidešimt septynerius metus per valstybines šventes ją iškeldavusi prie savo šeimos namų. Šiandien jos vėliava vis dar išlaikiusi ryškias spalvas, tačiau sutrumpėjusi po 2 cm., matyt per laiką vilna susitraukė nuo lietaus ir saulės. Nuoširdžiai dėkojame kretingiškei Laimai Latakienei ir jos šeimai, sutikusiai Kretingos muziejui padovanoti šią ypatingą Lietuvos vėliavą ir išsaugoti ją ateities kartoms.

Tuo pat metu fabrikas iš vilnos išaudė gausybę mažų suvenyrinių trispalvių, kurios plačiai paplito ne tik tarp kretingiškių, bet iškeliavo ir po platųjį pasaulį. Kretingos muziejus šį penktadienį dvi tokias vėlevėles gavo dovanų. Jas išsaugojo Bronius Martinkus.

Dar viena unikali 1928 m. siūta, tremtyje ir sovietmečio Lietuvoje Ketlerių šeimos išsaugota Lietuvos Respublikos valstybinė vėliava specialiai šių metų Kovo 11-ąjai parskraidinama iš Airijos ir keletą dienų bus eksponuojama Kretingos muziejuje. Tarpukario Skuodo šaulys Antanas Ketlerius (1908–2001) 1928 m. įsigijo Lietuvos  vėliavą. 1948 m. Antanas su besilaukiančia žmona Emilija (1908–2003) bei keturiais vaikais buvo ištremti į Sibirą: į namus atėję stribai per valandą liepė susiruošti kelionei. Šeima tespėjo susirinkti šiek tiek rūbų bei Lietuvos trispalvę. Irkutsko srities Šamankos gyvenvietėje Emilija trispalvę išardė: raudoną ir geltoną gabalus užkišo už siuvinėtų pagalvių, o žalią susuko į užvalkalą, perrišo virve ir paslėpė spintoje. Kasmet vasario 16 dieną, Emilija atskiras trispalvės atraižas iškabindavo ant tvoros, tarsi skalbinius.

1958  metais iš tremties sugrįžusiai Emilijos ir Antano Ketlerių šeimai valdžia neleido įsikurti buvusiuose namuose. Antano brolis, tarnavęs Kretingoje, parūpino sklypą namui Trakų gatvėje. Į Kretingą iš Sibiro sugrįžo ir tautinė vėliava. Trys skirtingų spalvų audinio dalys buvo saugomos spintoje, kai tuo metu už Lietuviškos trispalvės laikymą grėsė 25 metai kalėjimo. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Antanas iš spintos ištraukė tris išsaugotus audinio gabalus, buvusios tremtinės siuvėjos Petronėlės Salienės paprašė juos susiūti, apšlakstė šventintu vandeniu, persižegnojo, pravirko ir išėjo į kiemą jos iškelti. Turėjo iš anksto pasidirbinęs kotą, niekam kitam neleido jos kelti – nešė pats. Sakė: „Po tiek metų mano vėliava vėl pamatė saulę“ ir išdidžiai iškabino prie savo namų Kretingoje.

Antano duktė Emilija tuomet labai stebėjosi, kad tėvai šitiek metų saugojo vėliavą, bet nė vienam iš keturių vaikų apie ją net neužsiminė. Emilija Ketlerytė laikėsi tėvo palikto priesako: Vasario 16-osios bei Kovo 11-osios progomis iškeldavo šeimos kančias primenantį lietuvybės simbolį prie savo namų Benaičių kaime ir vėl padėdavo saugoti. Prieš trejetą metų Emilijai iškeliavus į Amžinybę, šeimos relikviją perėmė jos sūnus Antanas. Vėliava kartu su juo išvyko į Airiją. 2024 metų kovo 11-ąjai Ketlerių šeimos relikvija parskraidinta į Lietuvą ir eksponuojama Kretingos muziejuje, o kovo pabaigoje vėl sugrįš į Airiją. Šeima saugo brangią senelių išsaugotą relikviją ir ateityje perduos ją savo sūnui Bernardui.

Dėkojame Ketlerių šeimos palikuonims, kad sutiko eksponuoti vėliavą mūsų muziejuje ir parskraidino ją iš Airijos į Kretingą. Dėkojame fotografei Ritai Nagienei už pažintį su šia nuostabia šeima.

Parengė Jolanta Klietkutė, Rasa Balsevičienė

Šaltiniai:
KUČAS Antanas. Pranas Pauliukonis. Aidai, 1970 gegužė.
PAULIUKONYTĖS Eglės laiškai. Klietkutės J. asmeninis archyvas, 2018.
ŠEŠKEVIČIENĖ Irena. „Laisvė“ audė laisvės simbolį. Pajūrio naujienos, 2018, vasario 16, p. 1, 3.
ŠEŠKEVIČIENĖ Irena. Su trispalve – į Sibiro tremtį ir atgal. Pajūrio naujienos, 2013, vasario 15, p. 1, 4.