Nuo seniausių laikų žmonės pažymėdavo saulėgrąžos metą – pačią trumpiausią ir pačią ilgiausią naktį.

Kodėl taip vadinama?

Trumpiausia naktis senovėje vadinta Rasos švente arba Kupolinėmis. Rasa lyg mitinė deivė, pasirodžiusi šventės rytą buvo garbinama kaip antgamtinė būtybė, tikima, kad ji stiprina sveikatą, atneša asmeninę laimę. Rasos šventės vardas galėjo kilti ne tik iš tikėjimo rytmečio pievų rasos stebuklingumu, bet ir iš rugių rasojimo – žydėjimo. Tuo metu aukščiausiame suvešėjimo taške rasoja rugiai, augalas pradeda bręsti naujos gyvybės pradėjimui – tai be galo svarbus įvykis žemdirbio gyvenime. Rasos žodis sietinas ir su daugiaprasmiu veiksmažodžiu rastis.

Kupole vadintas augalas su trim šakelėmis, kuris mėlynos spalvos pažiede ir ryškiai geltonu žiedu žydi visą vasarą. Kupole vadindavo ir surinktus įvairius žolynus: jonažolę, ramunę ir kt. Net žodis kupėti reiškia gerai augti. Tautosakos šaltiniai rodo, kad Kupolė buvo vegetacijos dievybė, vasarą gyvenanti kvepiančiuose žolynuose, žieduose ar pumpuruose, o žiemą pusnynuose. Kupole taip pat vadindavo ir žolynais apvainikuotą aukštą kartį, ją dar papuošdavo kaspinais. Šitą kupolį merginos saugodavo nuo vaikinų dvi naktis, kaip ir savo skaistybės simbolį. Ar visada pasisekdavo išsaugoti?

Kodėl švęsdavo, kuo jos ypatingos?

Etnologijos tyrinėtojos P. Dundulienės nuomone, ši šventė galutinai susiformavo paplitus žemdirbystei ir gyvulininkystei apie IV – III tūkstantmetį prieš mūsų erą. Svarbiausias tikslas buvo apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, piktųjų dvasių, raganų, nes vidurvasaryje dažnos krušos, sausros, liūtys ir perkūnijos. Kupolės šventėje buvo pagerbiama didžioji gimdytoja deivė Lada ir Perkūnas – griaustinio ir žaibo valdovas.

Rasos ir kitos kalendorinės šventės ypatingos tuo, kad buvo švenčiamos tikrai ne pramogai, kaip tai darome mes, o jų metu buvo sprendžiami egzistencinės svarbos dalykai – giminės pratęsimas, derlių išsaugojimas, gausinimas – tai vaisingumo šventė. Svarbiausias akcentas – rūpestis, kokie bus metai, tad ir stengtasi apeigomis ir kitais būdais įtakoti sau palankius reiškinius. Senosiose šventėse žiūrovų nebuvo, visi dalyviai.

Kokiu laiku švęsdavo?

S. Daukantas Jonines vadina „Vainikų švente“ ir tvirtina, kad senovėje jos būdavo švenčiamos 14 dienų, kitų tyrinėtojų nuomone žmonės vakarais linksmindavęsi visą birželio mėnesį. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Rasos šventė paminėta grafo Kyburgo kelionės į Lietuvą 1397 metų aprašyme.

Kokie papročiai?

Didžiausias dėmesys buvo skiriamas saulei. Pagal mitologinę sakmę „saulė iš savo rūmų išvažiuoja su sidabro, aukso ir deimanto vainikais pas savo vyrą – mėnulį“. Žmonės ne tik kūrė laužus, bet ir statė aukštas kartis, ant jų viršūnių dėjo ratą, prikimštą šiaudų, dervinių pagalių. Ratas simbolizavo saulę ir jos vežimą. Taip norėta saulei, pasiekusiai patį aukščiausią tašką, suteikti jėgų, kad ji būtų pajėgi šviesti ir auginti bei brandinti visą augmeniją, o žmonėms ramiau laukti taip sunkiai gaunamo derliaus. Laužai buvo deginami iki pat ryto, kol patekės saulė. Tikėta, kad ugnis naikina visas blogybes. Gilioje senovėje laužus kurdavo vaidilos, ugnį įžiebdami trindami kai kurių gydančių augalų šaknis arba išskeldami ją iš titnago. Manyta, kad į laužą mesdavo kiaušinius, aukodavo gyvulius, kuriuos vėliau pakeitė šiaudinės lėlės. Ir vėliau tuo metu buvo gesinami namų židiniai ir iš naujo įkuriami Joninių laužo žarijomis ir ugnimi, tikint, kad grįžtmečio ugnis turi nepaprastą galybę, kuri apsaugos nuo nelaimių, atneš šeimai sveikatą ir santarvę. Ypač jaunavedžiai turėjo savo židinį įkurti iš stebuklingos nakties laužo ugnies. Tikėta, kad tokia šeima bus palaiminta, gyvens turtingai ir santarvėje.

Šokinėjimas per ugnį bei šokimas aplink ją taip pat turėjo magišką prasmę. Apeiginė laužo ugnis apvalydavusi ne tik fizine, bet ir dvasine prasme. Prie laužo atvesdavo ligonius, paliegėlius, sergančius vaikus. Laužo pelenams, anglims bei nuodėguliams buvo priskiriama ypatinga galia pagausinti derlių, apsaugoti jį nuo stichinių nelaimių. Laužo nuodėgulių prikaišydavo laukuose, pelenais barstė pasėlius, kad užderėtų javai. Gyvulius varinėdavo po laužavietę, kad apsaugotų nuo ligų ir raganysčių. Jaunimas prie laužo spirgindavo lašinius, pelenuose kepdavo bulves. Aišku, rateliai apie laužą, žaidimai, dainos – kaip jaunimas be jų.

Šioje šventėje taip pat ypatingą dėmesį skirdavo vandeniui. Tomis dienomis žmonės patys kuo daugiau maudėsi ir maudė gyvulius. Jaunuoliai bėgdavo išsimaudyti prieš saulėtekį, kad būtų sveiki ir stiprūs.

Ypač buvo garbinama rasa, todėl, kad naktį ji atgaivina augalus. Saulei tekant žemdirbys brisdavo arba apžergęs šaką apjodavo laukus per rasą, kad nukrėsta nuo žolės lemtų didesnį derlių. Merginos stengdavosi atsikelti dar prieš saulei tekant ir surinkta rasa nusiprausti veidą – tai turėjo padaryti veidą skaistesnį, gražesnį. Nepatingėdavo ir naktį atsikelti, suvilgyti veidą rasa ir nusišluosčius atsigulti. Naktį turėjo prisisapnuoti vaikinas, atnešantis rankšluostį, už kurio turėtų ištekėti. Šeimininkės šventą naktį vilkdavo rasa rankšluostį, taip rinkdamos rasą. Išgręžusios sugirdydavo karvėms, kad daugiau pieno duotų.

Ne be reikalo S. Daukantas vadina saulėgrąžos laiką „Vainikų švente“, nes ypatingai buvo garbinama suklestėjusi augalija. Buvo tikima, kad šios šventės išvakarėse surinkti augalai turi magišką galią, gydo įvairias ligas, atneša laimę, išburia ateitį. Moterys surinkdavo devyneriopus žolių pluoštus, dalį sušerdavo gyvuliams, jonažoles kišdavo už šventųjų paveikslų. Jeigu ilgai nedžiūdavo, manydavo, kad tie metai bus laimingi. Džiovintos gėlelės buvo smilkomos susirgus žmogui ar gyvuliui. Merginos prisirinkusios gėlių apvainikuodavo ilgą kartį, pastatydavo kaimo gale ir saugodavo jį nuo jaunuolių, kurie stengdavosi jį pavogti. Merginos būtų ne merginos, jeigu nepintų vainiko – nemirtingumo ir meilės simbolio. Su vainikais šią vasaros naktį yra susiję daug apeigų ir būrimų. Buvo sakoma, kad šią vasaros naktį reikia apeiti tris laukus ir iš jų priskinti devyneriopų gėlių, nupinti vainiką, nenešti per slenkstį, o įmesti per langą ir einant miegoti paslėpti po pagalve – kuris vaikinas sapne ateis vainiko pasiimti, už to ir ištekėsi. Arba nusipinti daug vainikų, kiekvienam duoti vyrišką vardą, gražiausią vainiką pavadinti savo vardu ir įmesti į vandenį. Sumetus visus žiūrėti, kuris priplauks arčiausiai prie gražiausiojo, už to ir teks tekėti. Daugelyje vietovių einant į pievas ir grįžtant iš jų jau su vainikais nebuvo galima nei žodžio ištarti, nei atsigręžti. Priėjus gluosnį, beržą ar obelį, merginos turėjo mesti per galvą į šį medį vainiką. Jei pirmą kartą vainikas užklius už šakos, tai mergina tais pačiais metais ištekės, o kiek kartų nukris, tiek metų dar reikės laukti. Joninių vainikas laikomas mergaitės skrynioj kaip laimės ir sveikatos simbolis (beje, pinti vainiką galėjo tik subrendusi mergina, sulaukusi menstruacijų). Tokių vedybinių burtų begalės.

Ugnis, vanduo, žolynai dar neišsemia visos saulėgrąžos meto magijos. Kulminacija – paparčio žiedo paieškos. Šis žiedas – tai žmogaus troškimas pažinti, sužinoti, viską gauti. Bet, anot legendų, saugo šį žiedą įvairios baidyklės, piktosios dvasios. Jei kas ir pamato šį žiedą, jo nuskinti beveik neįmanoma. Bet jei noras surasti jį be galo didelis, galima pabandyti taip: dieną prieš Joninių naktį reikia nueiti į mišką ir išsikirsti šermukšnį, jo šakeles apgenėti, viršūnėlę nukirsti. Tada medelį vilkti atbulą šimtą žingsnių į tą pusę, į kurią jis nuvirto ir nė karto neatsigręžti. Kai šimtąjį žingsnį žengęs atsisuksi, ant šermukšnio tupės velnias ir negalės nulipti nei per nukirstą viršūnėlę, nei per nugenėtas šakeles. Nelabasis prašys paleidžiamas ir pasakys, kur pražydo paparčio žiedas. Jei ir pasisektų rasti šį žiedą, baidyklės puls ragais badyti, viesulai kauks, katės kniauks, bet reikia apibrėžti apie save ratą šermukšnio lazda, pasitiesti baltą drobulę ir nieko nebijoti – žiedas pats ant drobulės nupuls. Vieni sako, kad paparčio žiedas kaip beržo žirginių dulkelė, kiti, kad baltas, apskritas, kaip karoso žvynas. Buvo sakoma, kad tas kuris suranda paparčio žiedą, kitų mintis moka skaityti, kiaurai mato, kur pinigai ir brangenybės paslėptos, būna sveikas ir laimingas. Ypač Žemaitijos krašte tokių ir panašių pasakojimų užrašyta daugiausia. Paparčio žiedą turėjo ieškoti vienas jaunas žmogus, bet poros, ketinančios susituokti, galėjo eiti kartu. Tad jų tikrai neturėjo niekas gąsdinti ir dauguma apie geresnį paparčio žiedą ir nesvajojo.

Iš tikrųjų kalbėti reikėtų ne apie nežydinčio augalo žiedą, o apie nuostabius pasikeitimus žmogaus viduje, tikriausias paparčio žiedas čia – tik reikia apsidairyti – stebuklas, laimė stabtelėti ir pasakyti, kad esi laimingas.

Beje, vos nepamiršau orų spėjimų. Kokios kalendorinės šventės be jų. Jei Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos šaltos ir sniegingos. Jei Joninių naktis debesuota – Kalėdos lietingos ir vėjuotos. Jei Joninių naktis lietinga – Kalėdos sniegingos, su pūgomis.

Jei norisi ko nors pikantiškesnio pagal vieną vaistininką supintas Joninių vainikas: kupolės, varpos (rugių žydėjimas – rasojimas), vaisingumo šventė, kopuliacija, kupoliai, jų naudingos savybės, jonažolės, jų naudingos savybės... Ir gausime gandrines. Kalbama, kad tiek senais laikais, tiek dabar per gandrines daugiausiai gimusių.

Jei anais laikais Rasos šventės metu žmogus bandė savo buvimą žemėje tapatinti su besikeičiančia gamta, stengdamasis įspėti jos paslaptis, gausiomis apeigomis, aukojimais ir būrimais užsitikrinti geresnį gyvenimą, tai mums, galbūt, senosios tradicijos ir ritualai leidžia susitikti su pasaka, kuri reikalinga ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Aišku, ir mes nuo gamtos stebuklų nepabėgame – visi esame gamtos vaikai.

Parengė Nijolė Vasiliauskienė