Šiemet minime iškilaus karvedžio, Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Jono Karolio Chodkevičiaus mirties 400-ąsias metines. Jis garsėjo ne tik savo karinėmis pergalėmis, bet ir tuo, kad aktyviai rėmė Katalikų Bažnyčią, statė vienuolynus, bažnyčias, mokyklas ir prieglaudas. Vienas didžiausių jo nuopelnų Žemaičių seniūnijoje, greta Kražių jėzuitų kolegijos įsteigimo, buvo Kretingos miesto, arba Karolštato, su bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolynu ir bažnyčia įkūrimas.

***

Kretingos dvarą Jonas Karolis paveldėjo 1592 metų gegužės 18 dieną. Kartu su šia valda Žemaičių seniūnijoje jam atiteko Skuodas ir Grūstė, Vilniuje – mūriniai rūmai, Naugarduko – vaivadijoje Liachavičai, Svisločius ir Gnezna, o Vitebsko vaivadijoje – Bychavas.

Žemaičių seniūnijoje pagrindine Chodkevičių valda nuo 1568 metų buvo Skuodo dvaras, šalia kurio Jono Karolio tėvas Jonas įkūrė katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčias bei pastatė savo vardu pavadintą Johanesbergo miestą, į kurį pakvietė protestantus vokiečių pirklius ir amatininkus. Vis tik, tėvo puoselėtas Skuodas nesusilaukė Jono Karolio ir jo žmonos Sofijos dėmesio.

Gali būti, kad nuo jaunų dienų katalikybės dvasia auklėtiems sutuoktiniams protestantiška Johanesbergo aplinka netiko, todėl jiedu susidomėjo šalia Prūsijos buvusia Kretinga, pro kurią nuo XVI amžiaus pabaigos ėjo svarbus užsienio prekybos traktas. Čia jiedu sumanė kurti katalikybės citadelę, užkardančią protestantizmo plitimą žemaitiškose jų valdose. Sumanytojų valia šios citadelės branduoliu turėjo tapti bernardinų vienuolynas su greta esančiu katalikų miestu.

Vienas iš padavimų, pasakojančių apie vienuolyno ir miesto atsiradimą, mena, kad sykį iš karo žygio į Kretingą parvykęs etmonas prisėdęs dvare po mėgstamiausiu didžiuliu ąžuolu pailsėti. Jam susimasčius apie ateities planus, ant peties nutūpusi baltu balandžiu apsireiškusi Apvaizda ir pašnibždėjusi mintį, kad šalia dvaro reikia pastatyti katalikų vienuolyną, bažnyčią ir miestą.

Vienuolynui ir miestui pastatyti reikėjo laiko ir lėšų, kurių dėl prasidėjusio karo su švedais steigėjams labai trūko. Todėl, atsiliepdamas į Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio raginimą remti katalikų misijas, Jonas Karolis dešiniajame Akmenos upės krante esančiose Kretingos kaimo kapinėse pirmiausia 1602 metais pastatė medinę katalikų bažnyčią. Jai prižiūrėti ir dvasiniu pavaldinių gyvenimu rūpintis pakvietė aktyviai katalikybę krašte skleidusius vienuolius bernardinus, kurie tais pačiais 1602 metais Radome vykusioje Mažesniųjų brolių observantų ordino Lenkijos provincijos kapituloje įkūrė Kretingos Viešpaties Apreiškimo vienuolyną su parapija.

Iš Kauno bernardinų vienuolyno atvykę vienuoliai, pasak vienų tyrinėtojų, buvo apgyvendinti dvare, o kitais duomenimis – šalia kapinių ir bažnyčios pastatytame mediniame name. Kaip atrodė pirmoji bažnyčia, duomenų neturime. Galbūt, tai buvusi Žemaičių kraštui būdinga kapinių koplyčia, turėjusi tarnauti tikintiesiems tol, kol bus pastatytas mūrinis vienuolynas su bažnyčia.

Bernardinų vienuolyno su bažnyčia statybų pradžia laikoma 1603 metų gruodžio 10 diena. Tą dieną pasirašytoje privilegijoje Jonas Karolis paskyrė vienuolynui daugiau kaip 3 valakus žemės, nusidriekusios nuo Akmenos upės abipus Dupulties upelio iki pat Kartenos kelio, o vienuolyno su bažnyčia statybai dovanojo žemės sklypą. Dvaro vietininkui ir vienuolyno gvardijonui pradėjus ruošti statybinę medžiagą, 1605 metais buvo išlieti vienuolyno pamatai, tačiau dėl karo su švedais statyba užtruko. Tik 1607 metais grafo kvietimu iš Krokuvos atvykęs mūrininkas Kasparas Arkonas (kitur vadinamas Tomu Kasparu) ėmėsi pagal Jono Karolio parūpintus eskizus mūryti vienuolyną, šalia kurio 1610–1617 metais pastatė bažnyčią. Vienuolyno su bažnyčia statybai buvo naudojamos dvaro pajamos, kurias sudarė kasmet Kretingos valsčiuje surenkama duoklė.

Vienuolyno su bažnyčia pastatų ansamblis pagal to meto tradiciją iškilo miesto pakraštyje ir tapo savotiška vienuolių tvirtove, kurioje jie gyveno išsilaikydami iš fundatorių paskirtos anuatos (natūrinės ir piniginės duoklės), savo ūkio pajamų ir geradarių aukų. Teritoriją supo per 2 metrų aukščio aklina akmenų mūro siena, saugojusi nuo pašalinių akių ir neprašytų svečių. Padavimas mena, kad akmenis tvorai suvežė vienuolis, pasigavęs arklį, kuriame buvo įsikūnijusi nusidėjėlio siela. Pabaigus alinantį darbą, siela išsilaisvinusi iš kuino kūno ir pakilusi į dausas.

Vienuolyno pastatas buvo tipinis, susidedantis iš trijų masyvių, akmenų ir plytų mūro, storasienių dviaukščių korpusų bei prie bažnyčios prisišliejusios galerijos, kurie supo iš visų keturių pusių kluatrą – uždarą vidinį kiemą. Naujai pastatytoji bernardinų bažnyčia buvo gotikinė, bebokštė, raudonų plytų mūro, stačiakampio plano, halinė, su pailga pusapvale apside bei renesansiniu bokšteliu signaliniam varpui virš presbiterijos. Manoma, kad ji galėjusi būti panaši į Kauno bernardinų vienuolyno šv. Jurgio Kankinio bažnyčią, iš kurios į Kretingą atvyko pirmieji vienuoliai. Masyvų keturkampį bokštą bažnyčiai po 55 metų, t. y. 1672 metais, pristatė Kazimieras Jonas Sapiega.

Šventoriuje buvo įrengtos kapinės su akmenų mūro Šv. Jurgio koplyčia. Jose iki 1796 metų laidoti parapijiečiai. Tuo tarpu vienuolyno geradariai laidoti bažnyčios rūsiuose, kur buvo išmūrytos taip pat bernardinų ir Chodkevičių šeimos kriptos.

Aptvertos teritorijoje pietinėje dalyje buvo įrengti vienuolių pasivaikščiojimo takai, daržai ir vaismedžių sodas, kuriame pastatytas Saulės laikrodis. Į rytus nuo vienuolyno buvo didelis ūkinis kiemas su ūkiniais pastatais palei tvorą. Kita ūkinių pastatų grupė buvusi už tvoros, prie tvenkinio.

Vis tik, storos vienuolyno sienos ir aukšta akmenų tvora nesugebėjo apsaugoti nuo priešų išpuolių. Vykstant karams su Švedija, Kretingą užėmę švedų kareiviai ne sykį bažnyčią su vienuolynu apiplėšė ir nuniokojo. Apie 1704 metais vykusį švedų plėšikavimą iki šiol mena bažnyčioje saugomos senosios ąžuolinės vienuolyno durys, kuriose išlikę kareivių kirvių įkirtimai.

Kita svarbi sąlyga miestui kurti buvo prekių sankrovos teisė, kurią Jono Karolio rūpesčiu 1607 metais Kretingai suteikė Varšuvoje posėdžiavęs Abiejų Tautų Respublikos Seimas. Pagal ją visos prekybos traktu į užsienį per Kretingą vežamos prekės turėjo būti sandėliuojamos joje įrengtuose sandėliuose ir nustatytomis prekymečių dienomis parduodamos vietos pirkliams, turėjusiems išimtinę teisę jas toliau gabenti į užsienį. Kiti pirkliai išvežti galėjo tik po prekymečio jiems užsilikusias prekes. Miesto steigėjo sumanymu tai turėjo paskatinti kretingiškius imtis prekybos verslo, masinti Kretingoje kurtis iš svetur atvykstančius pirklius.

Lemiamas žingsnis miesto kūrimo istorijoje buvo 1609 metų sausio 23 dieną Jono Karolio Chodkevičiaus pasirašyta privilegija, kuria jis paskelbė, kad šalia Kretingos dvaro ir bernardinų vienuolyno steigia miestą. Kuriamam miestui jis suteikė Magdeburgo teisę ir savo vardą, paliepdamas vadinti Karolštatu (vokiškai – Karolio miestu). Manoma, kad vokiškas vietovardis buvo pasirinktas viliantis, jog Prūsijos pasienyje esančiame mieste noriai kursis vokiečių amatininkai ir pirkliai, išmokysiantys vietos gyventojus savo amatų paslapčių. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad Jono Karolio laikais, ir kiek vėliau, Karolštatu XVII amžiuje vadintas ne tik miestas, bet ir dvaras bei vienuolynas su bažnyčia. Tačiau šis naujadaras vis tik nesugebėjo išstumti senojo vietovardžio. Daugelyje dokumentų, net miesto antspaude, buvo rašomas dvigubas pavadinimas: Karolštatas arba Kretinga (lot. Carolstadium alias Crotinga; lenk. Karolsztat albo Kretynga). Na, o kartografinėje medžiagoje miestas ir toliau vadintas senuoju vietovardžiu – Kretinga (lenk. Kretynga, Krotinga, vok. Krottingen, Crottingen).

Miestui steigėjas paskyrė kairiajame Akmenos krante, tarp dvaro ir Prūsijos sienos, plytėjusias Kretingos ir Dopšaičių kaimų žemes. Pirminio Karolštato (Kretingos miesto) plano neturime. Ankstyviausias yra 1771 metais Pranciškaus Jodkos parengtas planas, teikiantis informacijos apie XVII–XVIII amžių planinę miesto struktūrą. Jis liudija, kad miestas buvo statomas pagal iš Vakarų Europos perimtą ir Valakų reformos metu prekybos ir amatų centrams statyti bei pertvarkyti naudotą standartinę stačiakampio plano schemą. Priešais vienuolyną jam buvo parinktas vieno valako (21,38 ha) dydžio sklypas, kuriame suprojektuotos turgavietė, gatvės ir posesijos. Užmiestyje miestiečiams buvo paskirti daržai, pievos, ganyklos, o į pietryčius nuo miesto, palei Gargždų kelią suprojektuotas apie 25 ha dydžio kluonų kvartalas, vadintas Kluonais, Kluonaliais. Urbanistiniu požiūriu miesto dalimi buvo ir bernardinų vienuolyno pastatų ansamblis, prigludęs prie Karolštato šiaurinės ribos.

Vakarinės miesto dalies centre buvo suprojektuota kvadratinė turgaus aikštė, kurioje 1621 metais iškilo rotušė. Į aikštės kampus įsiliejo po dvi gatves, o dar pora gatvių buvo nutiesta miesto pakraščiuose. Pagal privilegiją miesto piliečiais galėjo būti tik katalikai. Šios konfesijos pirkliai, tarpininkai, lupikautojai kūrėsi prie turgavietės ir pagrindinių gatvių, o amatininkai – nuošalesnėse vietose. Mieste gyventi ir tapti piliečiais steigėjas leido ir protestantams, tačiau šiems uždraudė turėti savo kunigą ir statytis maldos namus. Jiems buvo skirti miesto pakraštyje, slėnyje prie Akmenos upės Birutės gatvėje stovėję namai, priklausę miesto iždui. Kitų konfesijų tikintiesiems buvo griežtai draudžiama nuolat gyventi mieste. Čia apsilankyti jie galėjo tik per prekymečius, o jiems apsistoti prie turgavietės buvo pastatyti svečių namai. Šalia turgavietės taip pat stovėjo iždinė ir užvažiuojamieji namai (smuklė). Atokiau nuo aikštės, miesto pakraštyje priešais bažnyčią iškilo prieglauda, o saloje už miesto – vandens malūnas. Miestas buvo medinis, tik rotušė, svečių namai, iždinė, prieglauda, vienuolynas su bažnyčia ir keli jo ūkiniai pastatai  – mūriniai.

Karolštatą arba Kretingą esant katalikišku miestu liudijo ir jo simbolis – herbas. Magdeburgijos suteikimo privilegija leido magistrato antspauduose naudoti miesto globėjos „palaimintosios Mergelės Marijos, laikančios ant rankų savo vienatinį sūnų, atvaizdą“. Tiesa, apie XVII a. vidurį naujasis Kretingos savininkas Kazimieras Leonas Sapiega miesto globėju paskelbė šv. Kazimierą, kurio atvaizdas anspaude ir kitoje simbolikoje naudotas iki pat Pirmojo pasaulinio karo.

Statydami pirmąjį Žemaitijoje bernardinų vienuolyną ir kurdami privatų magdeburginį katalikų miestą, jų steigėjai Jonas Karolis ir Sofija Chodkevičiai išreiškė didžiulį prielankumą Kretingai ir kardinaliai pakeitė tolesnę šios vietovės socialinę raidą. Kretingos miestas arba Karolštatas XVII–XVIII amžiais buvo ne tik priešakinė katalikybės citadelė protestantiškos Prūsijos pasienyje, bet ir svarbus Žemaičių seniūnijos užsienio prekybos centras. Įvykusios permainos liudija, kad valdos savininkai stengėsi Kretingą integruoti į Vakarų civilizaciją. Tuo pačiu Kretinga jos puoselėtojams tapo pagrindine šeimos rezidencija žemaitiškose giminės valdose.

Išlikę archyviniai dokumentai liudija, kad Chodkevičių pamėgtas Kretingos dvaras XVII amžiuje buvo medinis, apjuostas grioviu ir akmenų siena, kurioje nuo miesto pusės buvę įrengti vartai ir tiltas. Šis dvaras neprilygo pagrindinei šeimos rezidencijai Liachavičuose, kurioje didysis etmonas XVII a. 2-ame dešimtmetyje pastatė gerai įtvirtintą itališko tipo bastioninę tvirtovę. Kitą savo valdą – netoli sienos su Rusijos caryste buvusį Bychavo miestą su pilimi, Jonas Karolis pavertė viena galingiausių Abiejų Tautų Respublikos mūrinių tvirtovių. Tuo tarpu žemaitiškose valdose pastatytas katalikybės forpostas Karolštatas tebuvo medinis miestas. 1771 metų inventorius liudija, kad miestą iš rytų ir pietų pusių, ten kur nebuvo natūralių kliūčių (upių slėnių), saugojo siena. Turimi duomenys leidžia teigti, kad tai buvęs aukštas akmenų pylimas su vartais prie pagrindinių užmiesčio kelių. Sieną buvus mena ir magistrato teismo nutarimai, teigiantys, kad nusikaltęs asmuo „išvaromas už miesto sienos“. Tačiau tai galėjusi būti ir juridinė sąvoka, reiškianti, kas nusikaltėliui atimama teisė gyventi ir lankytis mieste. Vis tik, minėtos sienos pirmiausia žymėjo dvaro, vienuolyno ir miesto jurisdikos ribas, taip pat privalėjo apsaugoti gyventojus nuo laukinių žvėrių, plėšikų gaujų ar atsitiktinių į šalį įsiveržusio priešo nedidelių grupių užpuolimų.

Reikia manyti, kad tokių įtvirtinimų, kaip Liachavičuose ar Bychave, Chodkevičiai čia statyti ir neplanavo. Kretinga buvo pačiame valstybės pakraštyje, smarkiai nutolusi nuo pagrindinių to meto karo veiksmų, vykusių kovojant su švedais, maskvėnais, turkais ir Krymo totoriais. Dėl to palyginus ramioje vietoje esančiai Kretingai Jonas Karolis ir Sofija skyrė tiek daug dėmesio, o bernardinų vienuolynas tapdavo jų dvasinės ramybės užuovėja. Apie ypatingą jųdviejų meilę ir prieraišumą Kretingai liudija ir tai, jog bernardinų bažnyčios požemiuose, o ne pagrindinėje rezidencijoje Liachavičuose, Jonas Karolis su Sofija įsirengė šeimos kriptą ir pageidavo abu būti palaidoti šalia anksti amžinybėn iškeliavusių sūnų. Sofijos valia buvo įvykdyta 1619 metais, o Jono Karolio amžinojo poilsio vietą iki šiol tebegaubia paslaptis. Nuo šių metų didįjį karvedį primins greta žmonos ir sūnų sarkofagų stovintis Jono Karolio Chodkevičiaus kenotafas.

Julius KANARSKAS, Kretingos muziejus

Pajūrio naujienos, 2021-10-15