Nuo birželio 10-osios, penktadienio visuomenė pagaliau gali susipažinti su pačių didžiausių per Kretingos miesto istoriją vykdytų archeologinių tyrimų eksponatais, kurie buvo rasti 2020-2021 m. rekonstruojant pagrindinę miesto arteriją Vilniaus gatvę ir Rotušės aikštės vakarinę dalį.
Viso ištyrus per 3 800 kv. m. plotą aptikta per 5 tūkst. radinių, iš kurių paaiškėjo, jog XVII-XVIII a. kretingiškiai gyveno pasiturinčiai, jų namų apyvokos daiktai, interjero detalės mažai kuo skyrėsi nuo Klaipėdos.
Bene vertingiausi eksponatai – tai itin retai šiuose kraštuose randamas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo II Vazos valdymo laikotaropiu (1632-1648 m.) nukaldintas, 4,5 cm skersmens sidabrinis taleris, XVI-XVII a. paplitęs žiedas, puoštas raidėmis IHS bei medinis, puikiai išsilaikęs XVI-XVII a. samtis. Lankytojai galės išvysti ir improvizuotą po Vilniaus gatve aptiktų šimtų XVI-XIX a. indų, koklių fragmentų.
Priešistorės epizodai
Vilniaus gatvės Kretingoje atkarpa nuo Birutės g. iki Žiemos sodo dvejus metus trukusi ir 2021 m. gruodį baigta rekonstrukcija buvo tapusi tikru galvos skausmu tiek vietiniams, tiek svečiams, mat rangovai iš pagrindų tvarkė apie 1,3 km gatvės ruožą. Darbams išleista 4 mln. 138 tūkst. eurų (3,4 mln. skyrė Lietuvos automobilių kelių direkcija, 737 tūkst.– Kretingos rajono savivaldybė).
Šie darbai gerokai apsunkino transporto judėjimą, o dar daugiau emocijų sukėlė vykę archeologiniai kasinėjimai (juos vykdė mažoji bendrija „Praeities tyrimų institutas“), kurie laikinai buvo sustabdę statybų darbus. Tačiau tokiu būdu kretingiškiai sužinojo daug naujų faktų apie savo mylimą miestą.
Simboliška, jog specialiai šių tyrimų rezultatams skirta nuolatinė ekspozicija atverta šiemet Kretingos muziejui minint 30-ies metų įsikūrimo grafų Tiškevičių rūmuose sukaktį bei miestui švenčiant Šv. Antano atlaidus.
Anot birželio 10-ąją tyrimų rezultatus pristačiusio vieno iš archeologų Jurgio Sadausko (tyrimams vadovavo Simonas Sprindys), per 16 archeologinių tyrimų sezonų iki 2020 m. Kretingos senojo miesto (jis įkurtas XVII a.) vietos teritorijoje buvo ištirtas apie 3 270 kv. m plotas. Tyrimai, vykę daugiausiai Rotušės aikštėje, buvę fragmentiški, susiję su įvairių inžinerinių tinklų tiesimu.
Įdomiausi - 1986-1987 m. atlikti archeologų, dabartinio Mažosios Lietuvos muziejaus direktoriaus dr. Jono Genio ir Raimondo Sprainaičio (1956-1998) kasinėjimai.
Viename iš tirtų plotų Rotušės aikštės pietrytinėje dalyje buvo aptikti keturi stambūs rieduliai, suversti į duobę. Vienas akmuo išsiskyrė taisyklingai iškirstu lataku, kurio ilgis siekė apie 40 cm, plotis – 14 cm, o gylis – 5,5-6 cm. Tokie akmenys yra būdingi senovės šventvietėms, nes lataku nutekėdavo įvairūs skysčiai per apeigas, pvz., alus ar midus.
Kiti akmenys apdirbimo žymių neturėjo, tačiau parinkti lygesniais, plokštesniais šonais. Rastas kuršiškos, vytinės antkaklės fragmentas, datuotas XIII a., taip pat puodų šukės.
Etnokosmologas, prof. Libertas Klimka pateikė versiją dėl senovės observatorijos, nes jo pastebėjimais kiti akmenys, taip pat priskirti tam pačiam sluoksniui, koncentravosi į vakarus nuo minėtosios duobės su „palaidotais“ akmenimis. Nustatyti mėnulio ir saulės azimutai, spėjama, jog akmenys galėjo būti naudojami kalendoriaus derinimui, tačiau sistema suardyta XVII a. pradžioje, kai buvo tiesiamas grindinys. Akmenys nebuvo iškasti, iki šiol yra po žeme.
„Galbūt ateityje reikėtų tuos akmenis iškelti, atstatyti observatoriją. Tai būtų išties puiki traukos vieta turistams“, - svarstė Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė.
Po gatve - namai
Muziejaus vadovė pripažino, kad visada buvę smalsu, o kas gali glūdėti po plačia Vilniaus gatve, šalia jos Rotušės aikštės pusėje besidriekiančiu šaligatviu, todėl 2020-2021 m. archeologų darbas buvo stebimas su didžiuliu smalsumu.
„Iš pradžių vyko žvalgomieji tyrimai: apie 19 tūkst. kv. m plote ištirta 90 įvairaus dydžio šurfų. Pagal šią medžiagą nustatyta, kur yra patys vertingiausi kultūriniai sluoksniai: jie buvę šiaurinėje, centrinėje ir pietinėje Vilniaus gatvės ties Rotušės aikšte dalyse. Tuomet nuspręsta atlikti jau detalius kasinėjimus. Buvome pirmieji, kurie prisilietėme prie absoliučiai visų Kretingos miesto formavimosi etapų fragmentų, senojo miesto, nes kasėmė iki pat vadinamojo įžemio“, - tyrimų pristatyme pasakojo J. Sadauskas.
Rekonstruojamos gatvės vietoje archeologų aptikti XVIII a. grindiniai ir XVIII-XX a. pastatų pamatai, ištirtos 36 skirtingos perkasos.
„Tyrimų metu surinktas gausus kiekis archeologiškai vertingų radinių. Daugiausiai tai XVI-XX a. keramika ir net 1 500 koklių fragmentų. Dalis radinių primena didmiesčių kultūrinį sluoksnį. Surinkta ir numizmatinė, zooarcheologinė, paleobotaninė medžiaga, odinių bei medinių dirbinių fragmentai, balto molio ir porceliano pypkių dalys, odinis diržas, siejamas su arklio pakinktais.
Po gatve buvę pastatai: daugiausiai – mediniai, bet buvo ir mūrinių iš XVIII a. Šiaurinėje dalyje atkasėme vienuolyno tvoros pamatą. Radome ir Kretingos austerijos – užvažiuojamųjų nakvynės namų – liekanas, rūsį su arkiniais skliautais, XIX-XX a. medinį šulinį”, - vardijo J. Sadauskas.
Ši tyrimų medžiaga leidžia tiksliai nustatyti senosios Kretingos urbanistinę struktūrą nuo XVII a. iki XX a. vid.: buvusių namų vietas, išnykusių gatvių tinklą, kiemus. Per Antrąjį pasaulinį karą iš miesto pasitraukdami vokiečių kariai padegė medinius žydų namus, liepsnos išplito ir pelenais pavertė beveik visą miestą, todėl Vilniaus gatvės tyrimų medžiaga vertinga dėl sunaikintų istorinių detalių.
Ankstyviausias mūrinis pastatas fiksuotas ties Rotušės a. namu Nr. 19. Tikėtina, jog rastos 1618-1620 m. statytos prieglaudos pastato liekanos.
Tyrėjus bei Kretingos muziejininkus gerokai nustebino aptikta labiau didesniems, turtingiems miestams būdinga archeologinė medžiaga, mat XVII-XVIII a. ne kiekviena šeima galėjo sau leisti namie pasistatyti brangią koklinę krosnį, valgyti iš importinių indų. Pasirodo, tuo laikotarpiu kretingiškiai gyveno išties pasiturinčiai, nes rasta apie 800 plokštinių, 100 karnizinių, 200 dubeninių, 400 puodyninių koklių su įvairių spalvų glazūra, ornamentais.
Aptikti ir XVII-XVIII a. vokiški, akmens masės indų fragmentai. Tokius pačius ar panašius tyrėjai yra iškasę ir aktyvią prekybą su kitomis šalimis vykdžiusios uostamiesčio Mėmelio (Klaipėdos) senamiestyje.
Svarstoma, jog pasienio miestu buvusi Kretinga galėjusi krautis turtus dėl patogios geografinės ir strateginės padėties, kadangi buvo pakeliui iš Prūsijos (Mėmelio) į šios karalystės, imperijos vieną svarbesnių prekybinių partnerių buvusį Sankt Peterburgą Rusijos imperijoje. Pirkliai naudodavosi įvairiomis kretingiškių paslaugomis, čia galbūt apsistodavo, mokėjo pinigus, be to, vietiniams gyventojams buvo lengviau realizuoti savo produkciją tiek vietinėse, tiek užsienio rinkose.
Speciali ekspozicija
Užėję į Kretingos muziejaus Kretingos krašto istorijos ekzpoziciją ūkvedžio name lankytojai savo akimis galės išvysti gausybę 2020-2021 m. atliktų tyrimų radinių. Specialiai suformuotoje, improvizuotoje gatvelėje sukrauta šimtai koklių, indų šukių, kuriuose galima apžiūrėti iš arti.
Pasak Kretingos muziejaus Archeologijos ir istorijos skyriaus vedėjos dr. Eglės Rimkienės, pirmiausiai žvilgsniai nukryps į atskirai padėtus pačius rečiausius radinius.
„Su pasididžiavimu galime parodyti Vladislovo II Vazos talerį, nukaldintą XVII a. Labai retas radinys – puikiai išlikęs XVI-XVII a. medinis samtis, to paties laikotarpio medinė maišymo mentelė Yra ir žiedelis su raidėmis IHS ir puoštas augaliniu ornamentu”, - „Vakarų ekspresui” pasakojo dr. E. Rimkienė.
IHS šifruojama įvairiai: J(esus) H(ominum) S(alvator) (Jėzus žmonių išganytojas); I(n) li(oc) s(igno) (vinces) (Tuo Ženklu nugalėsi); J(esum) h(abemus) s(ocium) (Jėzus mūsų sąjungininkas). Tokie žiedai nešioti XVI-XVII a. ir paprastai randami moterų bei vaikų kapuose.
„Dideliame ekrane galima pamatyti ir specialiai sukurtą 3D Vilniaus gatvės kasinėjimų, savotiškų archeologinių atodangų projekciją, todėl lankytojai galės lengviau įsivaizduoti, iš kur atkeliavo radiniai“, - teigė ji.
Kretingos miesto (pats vietovardis kilęs nuo kuršių pilies, 1253 m. lotyniškai užrašytos „Cretyn“) įkūrėju laikomas vienas žymiausių XVII a. pradžios Europos karvedžių, Žemaitijos seniūnas (nuo 1599 m.), LDK didysis etmonas (1605–1621) Jonas Karolis Chodkevičius (1560-1621).
Būdamas žemaičių seniūnu, 1602 m. jis Kretingos kaime pastatė pirmąją bažnyčią ir įkurdino vienuolius bernardinus, kuriems 1605-1617 m. pastatė vienuolyną ir mūrinę bažnyčią. Naujajam miestui, pavadintam Karolio miestu (Karolstadt), 1609 m. suteiktos Magdeburgo savivaldos teisės.
J. K. Chodkevičius palaidotas Ukrainoje, Ostroge. Į Europos įstoriją jis įėjo kaip puikus karvedys, pagarsėjęs 1605 m. Kirchholmo (Salaspilio) mūšyje per maždaug 20 minučių pasiekta triuškinančia pergale prieš Švedijos karaliaus Karolio IX vadovaujamą kariuomenę bei paskutiniu mūšiu ties Chotynu (prie Dniestro, Ukraina), kuriame jo vadovaujama jungtinė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė sėkmingai atrėmė gausesnės Turkijos ir Krymo totorių kariuomenės puolimą.
Denisas NIKITENKA
Vakarų ekspresas, 2022-06-10