Įžanga

Iki XIX a. pabaigos sportas buvo gana neformalus laisvalaikio praleidimo būdas, dažnai tapatintas su tuščiu laiko švaistymu. Kūno kultūra ir fizinis lavinimas tuomet buvo sietas tik su kariniu vyrų parengimu, o ne civiliams skirtu užsiėmimu. Aktyvesnis lietuvių sportavimas prasidėjo tik XX a. 3-ojo dešimtmečio pradžioje. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus nepriklausomybę, didžiausiais Lietuvos sporto entuziastais tapo į tėvynę iš emigracijos, kurios metu jie jau buvo susipažinę su sportu, sugrįžę jaunuoliai. 1919 m. Kaunui tapus laikinąja Lietuvos sostine būtent čia koncentravosi sporto klubai, iš čia plito kūno kultūros propagavimo idėjos. Sporto klubų steigėjais tapo Stepas Garbačiauskas, Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, Karolis ir Viktoras Dineikos, Jonas ir Kęstutis Bulotos, Pranas Sližys ir kiti. Ypač Lietuvos sportinį gyvenimą pagyvino 1920 m. iš JAV sugrįžęs ir Kaune apsigyvenęs lakūnas Steponas Darius, kuris užmezgė glaudžius ryšius su sporto entuziastais.

Prireikė laiko ir daug pastangų kol lietuviai sportą įvertino kaip vieną iš visuomenės kultūros turtų. 3-ojo dešimtmečio pradžioje dalis inteligentų kultūrą suprato tik dvasine prasme, o gėrėjimasis fizinėmis jėgomis jiems atrodė kone priešingas kultūrai. Tuo tarpu sporto entuziastai teigė, kad „nusistatymas dėl dvasios nepriklausomybės nuo kūno yra didžiausia klaida.“[1]

Nuo 1921 m. rengtose populiarių sporto šakų (lengvosios atletikos, krepšinio, futbolo, šaudymo, stalo teniso, teniso, plaukimo) Lietuvos čempionatuose, sporto šventėse, tarptautinėse varžybose pamažu ėmė dalyvauti sportuojantys vyrai ir moterys. Lietuvos visuomenei fizinio auklėjimo naudą stengėsi atskleisti Kaune gyvenę ir dirbę ano meto šviesuoliai: Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina,  Antanas Jurgelionis ir  kiti. Lietuvos jaunimo ilgai įtikinėti sporto nauda neteko. 1920 m. rugsėjo 15 d. Kaune buvo įkurta Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga, įsteigta ir daugiau sporto klubų. 1922 m. buvo įsteigta Lietuvos sporto lyga, imta rengti daugiau varžybų. Tačiau nepaisant didelio jaunimo entuziazmo sportuoti, 3-ame dešimtmetyje labai trūko sporto aikštynų bei inventoriaus, kadangi nebuvo tinkamos valstybės paramos. Lietuviai sportininkai su pavydu žvelgė į kaimyninę Latviją, kurioje sportą valstybė remti pradėjo nuo 1919 metų, o sporto reikšmė daugeliui latvių buvo akivaizdi dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tačiau Lietuvoje politiniam elitui prireikė kur kas daugiau laiko suprasti sporto reikšmę.  

Kodėl sportas nedomino Lietuvos politinio elito?

Nors nuo 1920 m. sporto entuziastų gretos gausėjo, tačiau nesklandumų Lietuvos sporto gyvenime netrūko. Šiandien įprasta, jog valstybės investuoja nemažai lėšų į sporto bazes, rūpinasi olimpinių žaidynių dalyvių parengimu. Tačiau Lietuvoje 3-o dešimtmečio viduryje sportininkai skaudžiai juto ne tik aikštynų, sporto literatūros bei inventoriaus trūkumą, bet neretai ir žeminantį visuomenės ir vyriausybės požiūrį į sportą bei jo rėmimą. Sportas ilgą laiką nebuvo tapatinamas su visuomeninio ar kultūrinio gyvenimo dalimi, sportininkų treniruotės apibūdinami kaip tuščias laiko švaistymas, o pasiekimai nelaikyti vertais tautos pasididžiavimo.

Tai įrodo kuriozais tapę nutikimai susiję su lietuvių sportininkų dalyvavimu Paryžiaus vasaros olimpinėse žaidynėse 1924 metais. Galima teigti, jog į Paryžiaus žaidynes lietuviai pateko tik lemtingo atsitiktinumo dėka. Paryžiuje prasidėjus olimpiados dalyvių registracijai, Lietuvos sportininkai su prašymu skirti finansavimą bent vienos komandos išvykai kreipėsi į Seimą. Šis prašymas Seimo narių buvo įvertintas kaip „neracionalus“. Tačiau po keleto valandų politikai netikėtai pakeitė savo sprendimą. Apie šią kuriozinę situaciją sužinome iš periodikos: „kai vakare per Kaune vykusio Pabaltijo atstovų suvažiavimo surengtą priėmimą Estijos ir Latvijos delegacijoms pagerbti Lietuvos užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas buvo paklaustas, ar daug lietuvių sportininkų vyksta į VIII olimpiadą Paryžiuje. Tuomet, kad neatrodytų, jog lietuviai tebėra laukinė tauta, ministras atsakė, kad mūsų sportininkai irgi vyksta į olimpiadą. Ir iš tiesų, rytojaus dieną buvo įsakyta futbolininkų komandai vykti į Paryžių, o tam reikalui buvo skirta labai nedidelė suma pinigų, kurios užteko tik traukinio bilietui  ir varganam prasimaitinimui. Norėdami grįžti namo sportininkai buvo priversti kreiptis į Lietuvos pasiuntinybę Paryžiuje, kuri padėjo nusipirkti bilietus“.[2]

Vangų politinio elito dalyvavimą sporto infrastruktūros kūrime gerai iliustruoja ir pirmojo stadiono Kaune statyba. 1924 m. sausio 14 d. stadionui buvo paskirtas sklypas. Jis gautas tik po ilgų derybų su Kauno miesto taryba ir sulaukus burmistro Jono Vileišio paramos. Nei miesto, nei centrinė valdžia neparodė didelio susidomėjimo šia iniciatyva, todėl iš JAV į Lietuvą atvykusio sporto entuziasto Stepono Dariaus suburtiems sporto entuziastams teko tikėtis, kad platesnės Lietuvos visuomenės masės palaikys Lietuvos sporto sąjungą ir savo aukomis padės sukaupti fondą stadionui statyti. S. Dariaus ne tik rinko aukas, bet ir organizavo sportininkų bei moksleivių talkos, nes už surinktas iš rėmėjų lėšas teko patiems pirkti statybines medžiagas bei įrenginėti stadioną.[3] 

Kad sportas XX a. 3-ame dešimtmetyje buvo gyvas daugiausia privačių rėmėjų dėka galime įsitikinti iš valstybės skiriamų sporto dotacijų dydžio. 1926 m.  sporto organizacijos iš švietimo ministerijos 1927 m. sportinių organizacijų veiklai prašė  220 tūkst. litų, bet gavo tik 10 tūkst. litų. Tokios dotacijos buvo apibūdintos sakiniu: „Čia tik ubagiškas davinys, iš kurio ir rezultatai panašūs gaunami.“[4] Sportininkai ragino sporto organizacijas vienytis ir griežčiau reikalauti iš vyriausybės, kad sportui išlaikyti būtų skiriamos adekvačios pozicijos valstybės biudžete.[5]

Kaip sportą propagavo Lietuvos prezidentai?

Sportas Lietuvos prezidentams ir vyriausybei ilgai nebuvo prioritetine sritimi, nes jaunai valstybei pirmiausia reikėjo rūpintis šalies nepriklausomybės gynimu bei gerovės kūrimu. Iki 1926 m. vasaros prezidento pareigas ėjęs Aleksandras Stulginskis, kūręs tvirtus valstybės pamatus, taip ir netapo entuziastingu sporto rėmėju, nors prezidento užtarimo ieškoję Lietuvos Sporto Lygos vadovai 1926 m. sausį iš paties prezidento gavo prasižadėjimą remti Lietuvos sportą.[6]

Daugiau vilties sportininkams suteikė 1926 m. birželį Lietuvos prezidentu tapęs Kazys Grinius. Būdamas gydytoju, rašęs straipsnius visuomenės sveikatos gerinimo klausimais, jis iš karto atkreipė dėmesį į sporto ir kūno kultūros reikšmę žmogaus sveikatai. Todėl suprasdamas savo kaip šalies vadovo elgesio poveikį visuomenei K. Grinius tapo pirmuoju Lietuvos prezidentu oficialiai apsilankiusiu oficialiose sporto varžybose.

1926 m. liepos 3 d. jis stebėjo futbolo varžybas Kaune „Kooperacijos taurei“ laimėti. K. Grinius šiose varžybose pasakytoje kalboje sportą įvardijo kaip valstybinės reikšmės dalyką. Jis kalbėjo: „Draugai sportininkai, Sportas turi valstybinės reikšmės šių dienų gyvenime. Visos tautos suprato tai, suprato, kad kūno kultūra turi atsiliepti į tautos gyvenimą. Kitos tautos nužengė toliau už mus šiuo atžvilgiu. Mes dar nepasiekėme to, ką galėtume pasiekti. Nepamirškite, kad mūsų raumenys – mūsų turtas <...> Amerikoje kiekvienas pilietis sportininkas ir mes prie to turėtume eiti. Tik kūno pajėgos gali padėti mums darbe ir gyvenime. Todėl sportas turi ne atskiros grupės reikšmės, bet valstybinės <...>.“[7]

K. Grinius dar būdamas Ministru pirmininku tapo Ministrų kabineto prizo lengvosios atletikos pirmenybių olimpinės estafetės rungties nugalėtojui įsteigėju. Vėliau Ministrais pirmininkais tapę Leonas Bistras, Mykolas Sleževičius, Augustinas Voldemaras, Juozas Tūbelis, Vladas Mironas ir kiti taip pat teikė šią taurę.[8] K. Grinius pirmasis sutiko globoti Lietuvos Automobilių klubo veiklą.[9] Nors K. Grinius prezidento pareigas ėjo tik pusę metų, tačiau jo valdymo metu buvo įsteigti pirmieji prezidento sporto prizai: šaudymo, dviračių lenktynių ir bėgimo varžybų nugalėtojams.

Aktyvaus sporto globėjo vaidmens sutiko imtis ir prezidentu tapęs Antanas Smetona, kuriam po karinio valstybės perversmo atėjus į valdžią teko ieškoti būdų kaip save tinkamai pateikti visuomenei, todėl ilgainiui sporto varžybos tapo jo mėgstama viešų pasirodymų vieta. 1927 m. liepos 7 d. prezidentas A. Smetona pasirašė aktą dėl Lietuvos sporto lygai skiriamo LR Prezidento garbės prizo, skiriamo Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybių estafetiniam bėgimui 4 kartus po 400 metrų.[10]  

Tačiau supratimo, jog sportas reikalauja didelių finansinių investicijų prezidentui A. Smetonai ir A. Voldemaro vadovaujamai vyriausybei dar trūko. Besirengiant 1928 m. vasaros olimpiadai Amsterdame Lietuvos sporto lygai ir vėl teko ilgai įtikinėti valdžios atstovus Lietuvos sportininkų delegacijos  dalyvavimo svarba. Lietuvos sporto lygos atstovai viešai guodėsi: „Kai kurie aukšti asmens net yra pareiškę, kad jie sporto nepripažįstą. Jie sako: „Susodinsime jus Klaipėdoj į laivą ir nuvešime (į Amsterdamo olimpiadą - I.J.past.), o ten žinokitės sau“.[11] Galime teigti, jog Lietuvos politinis elitas iki 3-o dešimtmečio vidurio nematė perspektyvos sportininkų rėmime ir apskritai sportą laikė antraeiliu dalyku.

Pokyčiai vyko, bet ne taip greitai kaip to siekė sporto organizacijos. Valdančiosios Lietuvių tautininkų sąjungos ideologai, matydami kitų Europos valstybių pavyzdį, kur sportas tapo viena iš tautinės propagandos priemonių, gana greitai sportą bei kūno kultūrą panaudojo politiniams tikslams. Tokiu būdu sportas valdantiesiems sluoksniams tapo nauja sritimi stiprinant visuomenės patriotizmą, ugdant jaunuomenės pasirengimą ginti šalį, todėl nauja sporto politika sutapo su autoritarizmo stiprinimu šalyje. Su prezidento A. Smetonos pritarimu 1932 m. sportas tapo valstybės politikos dalimi. Kryptingam sporto politikos vykdymui buvo įsteigti Kūno kultūros rūmai Kaune. Tais pačiais metais Lietuvos prezidentas paskelbė „Kūno kultūros įstatymą“, pagal kurį kūno kultūros priežiūra perėjo Švietimo ministerijos žinion, o visos „Gimnastikos, sporto ir kitos kūno kultūros organizacijos priklausė rūmams.“[12] Nemažiau svarbia tapo fiziško auklėjimo propaganda, skelbiant, kad tikrasis sportas, tikras fiziškas auklėjimas ne tik negaišina kasdienio darbo, bet visuomet papildo išsekusį kūrybinių jėgų šaltinį.[13] Kūno kultūrą imta sieti su krašto papročiais, dainomis, šokiais,  patriotiniu bei auklėjamuoju visuomenės darbu.

Moterų sportui nuo 1931 m. vis daugiau dėmesio rodė ir prezidento žmona. Prezidentienė Sofija Smetonienė, palaikydama vyro iniciatyvą remti sportą bei būdama aktyvi visuomeninių moterų organizacijų narė oficialiai rėmė moterų sportą. Ji kartu su seserimi Ministro pirmininko žmona Jadvyga Tūbeliene dalyvaudavo ne tik svarbiausių moterų organizacijų susirinkimuose, bet nepraleisdavo ir moterų sporto švenčių. S. Smetonienė dažnose moterų varžybose tardavo sveikinimo žodį o vėliau įteikdavo apdovanojimus.[14]

Visuomenėje palengva gerėjo ir sportininko įvaizdis. Jeigu  3-o dešimtmečio pradžioje sportuojantys asmenys buvo laikyti dykaduoniais, tai jau 4-ojo dešimtmečio pabaigoje žymiausi sportininkai, pelnę tarptautinių laimėjimų, buvo tapatinami su nacionaliniais herojais. Geriausias to įrodymas – 1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės sutikimas Kaune. Mūsų krepšininkams tapus Europos čempionais, traukiniu iš Rygos grįžtančius nugalėtojus nuo pat Latvijos sienos iki Kauno sutiko džiūgaujančios minios. Krepšininkus Kaune pasitiko Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, įvairių organizacijų atstovai, gausybė miestiečių. Sportininkams buvo teikiamos dovanos, prezidentas A. Smetona išimties tvarka 1937 m. tarptautine sensacija tapusius II Europos vyrų krepšinio čempionato Rygoje nugalėtojus apdovanojo Vytauto Didžiojo IV ir V laipsnio ordinais, bei Vytauto Didžiojo I ir III laipsnio medaliais.

Dar vienas žingsnis pajungti sportą valstybės reikalams įvyko 1938 m., kada Prezidentas A. Smetona patvirtino naują Lietuvos Konstituciją, kurioje buvo įstatymiškai įtvirtinta kūno kultūros reikšmė. Konstitucijos 38 straipsnis skelbė: „Valstybė rūpinasi, kad jaunuolio dvasinės ir fizinės jėgos būtų taip lavinamos, kad jis galėtų pritaikinti jas dvasiniame ir ūkiniame Lietuvos gyvenime.“[15]

Sėkmingai plėtojamo sporto dėka Kaune tarpukariu įvyko didžiausi sporto renginiai: 1938 m., minint dvidešimtąsias nepriklausomybės metines, Kaunas sukvietė visus pasaulio lietuvius į Lietuvių tautinę olimpiadą, kurioje dalyvavo daugiau nei 2000 sportininkų iš Lietuvos, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Latvijos ir Vilniaus krašto. Kaune vyko aviacijos pasirodymai, bokso, futbolo, krepšinio, tinklinio, lengvosios atletikos, plaukimo, lauko ir stalo teniso, dviračių, žirgų sporto, šaudymo ir kitos varžybos. Politinio elito įsitraukimą į šį renginį rodė oficialius olimpiados globėju tapęs prezidentas A. Smetona. Ši sporto šventė sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo ir politinis elitas taip pat galėjo pasididžiuoti inicijavęs visuomenei svarbų renginį.

4-ame dešimtmetyje prezidentas A. Smetona buvo dažnas įvairių sporto renginių garbės svečias. Pirmiausia dalyvaudavo tuose renginiuose, kuriems buvo įsteigęs vardinius prizus ir pats juos įteikdavo. Prezidentas A. Smetona galėjo pasipuikuoti solidžiu remiamų sporto varžybų prizų sąrašu: šaudymas medžiokliniais šautuvais, dviračių lenktynės, bėgimas estafetėje 4x400 metrų, automobilių ralis „Aplink Lietuvą“, futbolo rungtynės tarp Karo mokyklos ir Vytauto Didžiojo universiteto, kariuomenės konkūrai, tarptautinis teniso turnyras, tarptautinė jachtų regata.

Lietuvos krepšinio istorijoje ypač svarbus vaidmuo prezidentui A. Smetonai teko 1939 m., kada Lietuvai teko garbė ir atsakomybė Kaune surengti III Europos vyrų krepšinio čempionatą, pastatyti krepšinio areną bei prezidentui asmeniškai įsteigti pagrindinį čempionato prizą. Galime konstatuoti, jog prezidentas ir Lietuvos vyriausybė tinkamai pasirengė šiam tarptautiniams sporto renginiui: arena buvo pastatyta, o prezidentas ir vėl galėjo pasididžiuoti įsteigęs solidų ir menišką pagrindinį čempionato trofėjų – dailininko Jono Juozo Burbos sukurtą sidabrinę, gintaru inkrustuotą dėžutę, vaizduojančią lietuvaitės kraičio skrynią.   

Valstybės tarnautojų ir verslo elito atstovų parama sportui

Kadangi dauguma sporto įvykių vyko Kaune, miesto burmistras buvo kviečiamas stebėti varžybas. Ilgametis Kauno burmistras Jonas Vileišis (1921–1931 m.) buvo aktyvus sporto rėmėjas ir Lietuvos sporto lygos narys, todėl varžybose dalyvaudavo ne tik kaip miesto šeimininkas, bet ir kaip prizų steigėjas. Pavyzdžiui J. Vileišis 1927 m. įsteigė prizą Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybėms. Šis prizas buvo meistro Valanišo darbo žalvarinis moters biustas, vadinamas „Belaisvė“.[16]

Sekdami Kauno burmistro pavyzdžiu mieste vykstančioms lengvosios atletikos varžyboms paramą skyrė ar prizus įsteigė daugelis valstybės įmonių: Valstybės draudimo įmonė, bendrovės „Parama“, „Dirva“, „Sandėlis“, bet ir stambesni pramonininkai ar žinomi verslininkai: alaus bravoras „I. B. Volfas-Engelman“, fabrikantas Richardas Tillmannsas, garsus kirpėjas,  moderniausios kirpyklos Kaune savininkas Juozas Muralis, kurie remdami sportą reklamavo savo verslą.

Prizus įsteigė ir valstybinės  institucijos: Ministrų kabinetas,  Valstybės kontrolierius, Savivaldybių departamentas ir kitos. Vardinius sporto prizus steigė ir kultūros bei mokslo darbuotojai. Antai Lietuvos lygos pirmininkas, sporto ideologas dr. Antanas Jurgelionis buvo įsteigęs keletą pereinamųjų prizų, Valstybės teatro režisierius Borisas Dauguvietis dvi garbės dovanas įsteigė Lietuvos bokso pirmenybių nugalėtojams – geriausiam Lietuvos boksininkui ir geriausiam klubui, Lietuvos bokso pirmenybių laimėtojui.[17]

Lietuvos boksininkus ir sunkumų kilnotojus rėmė Lietuvos ūkio bankas bei inžinierius, belgų akcinės bendrovės Kauno miestui apšviesti direktorius Artūras Langė, notaras Kazimieras Škėma ir kiti rėmėjai. Informaciją apie iškovotus prizus bei jų steigėjus pateikdavo sporto spauda, kuri taip skleidė žinią, jog sportui reikalinga visuomenės parama ir palaikymas.

Apibendrinimas

Iki 1926 m. sportą Lietuvoje daugiausiai propagavo sporto organizacijų lyderiai bei entuziastai, davę impulsą Lietuvos sporto raidai, investavę savo asmenines lėšas sporto spaudos bei literatūros leidybai, sporto inventoriaus įsigijimui. Lietuvos politinis elitas daugiau dėmesio sportui skirti pradėjo tik nuo 3-o dešimtmečio vidurio. Pirmasis valstybės vadovas ėmęs aktyviai propaguoti sportą buvo 1926 m. birželį prezidentu tapęs gydytojas Kazys Grinius. Po karinio valstybės perversmo 1926 m. pabaigoje į valdžią atėjęs prezidentas Antanas Smetona taip pat suprato sporto svarbą ir ėmėsi sporto mecenavimo. Nuo 1932 m. autoritarinis prezidento A. Smetonos režimas sportui suteikė daugiau politinės reikšmės, todėl sportas tapo valstybės reikalu.  4-e dešimtmetyje Lietuvos politinio elitas aktyviai propagavo sportą, o įvairių valstybės institucijų bei kariuomenės vadovybės dalyvavimas įvairiuose sporto renginiuose tapo įprastu reiškiniu.

Dr. Ingrida JAKUBAVIČIENĖ

Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune