Skip to content Skip to navigation

Grykšiai

Grykšiai

Pateikta: 2021-10-22 10:06 (atnaujinta: 2021-10-22 10:09)

Seniausias Grykšių, Daktarų, Slučkų užusienių ir Klibių kaimo XVIII a. planas. Matininkas Pranciškus Jodka. 1771 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas

Grykšiai – baudžiavos laikais Kretingos dvaro girios pakraštyje išaugęs nedidelis, kelių sodybų kaimas. Sovietmečiu jį sunaikino melioracija, o šiandien gyvenvietė atgimsta naujam gyvenimui tapdama naujakuriams patraukliu Kretingos priemiesčiu.

***

Senovėje dabartinių Daktarų, Grykšių ir Slučkų kaimų teritorijoje augo miškai, priklausę Kretingos dvaro giriai, kurią šiandien mena Ilgųjų pievų, Rubulių, Girės ir Aukštkalvių miškų masyvas. XVI–XVIII a. šioje girioje vyko aktyvi ūkinė veikla: angliadegiai kurui gamino medžio anglį, smaldegiai degė dervą, medkirčiai kirto medieną eksportui ir valsčiaus poreikiams – kurui, dvaro ir kaimų trobesių statybai. Nemaža girios dalis buvo iškirsta XVII a. pirmajame ketvirtyje statant Kretingos, tuo metu oficialiai vadintos Karolštatu, miestą.

Augant gretimoje Prūsijos karalystėje miestams, augo ir žemės ūkio produkcijos eksportas. Tai skatino žemdirbystės plėtrą. Todėl dvarininkai, suteikdami įvairias lengvatas, ragino valstiečius kurtis iškirstose biržėse, įdirbti žemdirbystei tinkamą plėšininę žemę. Tokiu būdu į rytus nuo XVII a. antroje pusėje suformuoto valakinio-gatvinio Klibių kaimo, kirtimų išretintame Kretingos dvaro girios pakraštyje XVII a. pab. – XVIII a. pr. atsirado Grykšių užusienis (lenk. zaścianek Gryksze). Kazimiero Jono Sapiegos Kretingos dvaro 1679 m. inventoriuje jo dar nėra, o pirmąkart paminėtas 1771 m. sudarytame Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio paveldėtos Kretingos grafystės (valsčiaus) inventoriuje.

Gyvenvietės pavadinimas, kaip tuo metu buvo įprasta, kilo iš asmenvardžio. Jai vardą davė pirmasis šių žemių naujakurys Grykšas arba Grikštas. Rašytiniuose šaltiniuose lenkiškai rašomas Gryksze (1771, 1918), Gryngsze (1846), rusiškai – Грикше (1868, 1872, 1898), Грыкше (1854–1861), Грикшты (1857), Грыкши (XIX a. 7–8 deš.), Грикши (1913; 1916), Гришки (1870), vokiškai – Griksche (1904), lietuviškai – Grikšiai (1923; 1959), Grykšiai (1939, 1974). Žemaičiai kaimo vardą taria – Grīkšē.

1771 m. Kretingos grafystės inventorius liudija, kad Grykšių užusieniui priklausė apie 6 valakus (apie 128 ha) žemės, kuri ribojosi su Daktarų užusieniu, Klibių kaimo dirbama ir pievų žeme, Slučkų ir Dupulčių ganyklomis bei Kretingos dvaro giria. Centrinėje užusienio dalyje abipus skersai kaimo žemių tekančio bevardžio upelio stovėjo 4 vienkieminės sodybos, kuriose gyveno žemdirbiai Jurgis Tiškus, Petras Stoškus, Antanas Miežetis ir Jonas Tarvydas su šeimomis, mokėję Kretingos dvarui už išsinuomuotą žemę rentos mokestį – činšą.

1883–1886 m. matininkų Kalašnikovo, Kamenskio ir Fugalevičiaus parengto kaimo plano kopija. 1903 m. Kretingos muziejus

Pagal administracinį-teritorinį suskirstymą XVIII amžiuje Grykšiai priklausė Kretingos grafystės Kurmaičių vaitijos Bliūdsakių laukininkijai ir kartu su greta buvusiu Daktarų užusieniu sudarė vieną teritorinį vienetą.

XIX amžiuje Grykšiai tapo savarankišku kaimu, tačiau ūkių juose sumažėjo perpus: 1827 m. buvo 2 katalikų namai, o 1846 m. – 2 dūmai (baudžiauninkų prievolininkų sodybos). 1857 m. buvo jau 3 katalikų – Vincento Montrimo, Petro Bertašiaus ir Jono Putvino kiemai, kuriuose gyveno 31 valstietis: 13 vyrų ir 18 moterų.

Panaikinus baudžiavą, apie 1861 m. kaime paliko tik viena sodyba, o rytinėje dalyje grafo Nikolajaus Zubovo Kretingos dvaro valdytojas pastatė plytinę, kurios produkcijai – plytoms ir čerpėms, gaminti naudotas čia pat kasamas molis. Tai buvo didžiausia šio profilio pramonės įmonė Telšių apskrityje, rašytiniuose šaltiniuose vadinama Kretingos plytų fabriku.

Po baudžiavos panaikinimo įsteigus valstiečių luominę savivaldą, Grykšiai buvo priskirti prie naujai įkurtos Kauno gubernijos Telšių apskrities Kretingos valsčiaus Daktarų bendruomenės (seniūnijos).

Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, didesnioji dalis dirbamos Grykšių kaimo žemės 1869 m. buvo išdalinta išsipirkti valstiečiams Kavaliauskui ir Tadui Žyliui, o kita dalis – plytinės teritorija, liko Kretingos dvaro nuosavybe. Ganyklos, šienaujamos pievos ir į kaimo teritoriją patenkantis miškas buvo palikti bendram valstiečių ir dvaro naudojimui. Tokiu būdu XIX a. antrojoje pusėje Grykšių žemėje buvo suformuota 2 valstiečių ūkių gyvenvietė. Jos gyventojai žemdirbiai Kavaliauskas ir Tadas Žilys už gautą dirbamą žemę išperkamuosius mokesčius mokėjo grafui Nikolajui Zubovui, nuo 1871 m. – jo sūnui Gavrilui Zubovui, o nuo 1875 m. – grafui Juozapui Tiškevičiui.

Kaimas 1915–1918 m. Kretingos ir Kartenos apylinkių žemėlapiuose, parengtuose Prūsijos karališkosios kartografijos tarnybos topografų

Naujojo Kretingos dvaro savininko Juozapo Tiškevičiaus iniciatyva, matininkas Aleksandras Kalašnikovas 1883 m. apmatavo valstiečių, dvaro ir bendro naudojimo žemes bei parengė Grykšių kaimo ribų ir žemėnaudos planą. Šis planas liudija, kad kaimui tuo metu priklausė apie 120 ha žemės. Dvi valstiečių šeimos valdė 2,76 ha sodybinės, 27,29 ha ariamos, 17,25 ha pievų ir 48,27 ha ganyklų žemės. Dar 16,24 ha ganyklų, plytėjusių pietvakarinėje kaimo dalyje, valstiečiai naudojosi bendrai su dvaru.

Abi valstiečių sodybos stovėjo ties kaimo viduriu, o atokiau nuo jų į vakarus, žemių pakraščiu ėjo kelias Bliūdsukiai–Daktarai. Tarp kelio ir sodybų telkšojo trys didelės kūdros, atsiradusios, matyt, kasant molį plytinei. Pietrytine kaimo dalimi, per mišką, nuo Kretingos–Kartenos vieškelio ėjo dar vienas kelias, vedęs link kaimo rytinės dalies centre grafui Juozapui Tiškevičiui priklausančio apie 15 ha dydžio žemės sklypo, kuriame tebestovėjo plytinė.

Pobaudžiavinės žemės reformos metu nauju Grykšių kaimynu tapo dvaro žemėje išaugęs Padvarių kaimas, su kurio naujakuriais kilo ginčų dėl žemių ribų. Dėl to 1886 m. matininkai Kamenskis ir Fugalevičius, dalyvaujant Grykšių valstiečiams Tadui Žiliui ir našlei Karolinai Kavaliauskienei bei Bliūdsdakių bendruomenės atstovui Ignotui Tamošauskiui, patikslino kaimo ribas.

Nors kaimas buvo nedidelis, tačiau dėl strateginės reikšmės jis žymimas 1865–1918 m. Rusijos imperijos vakarinių gubernijų geografiniuose ir topografiniuose žemėlapiuose, sudarytuose Rusijos ir Vokietijos topografų.

Grafui Aleksandrui Tiškevičiui nugriovus plytinę, o jos žemę pardavus, 1895 m. Grykšiuose buvo jau 4 ūkiai. Dar viena naujakurių šeima įsikūrė po Pirmojo pasaulinio karo. Tokiu būdu, 1923 m. buvo registruoti jau 5 ūkiai ir 44 gyventojai.

Lietuvos žemės reformos metu panaikinus bendro naudojimo žemės ūkio naudmenas ir plėšininę žemę išdalinus naujakuriams, ūkių skaičius kaime išaugo iki 11–12 vienkieminių sodybų. Tarpukariu Grykšiai priklausė Klibių seniūnijai, o ūkininkų vaikai lankė Klibių pradžios mokyklą.

Grykšiai po Lietuvos žemės reformos. Ištrauka iš Lietuvos generalinio štabo apie 1939 m. parengto Kretingos apylinkių topografinio žemėlapio

Pokarinė kolektyvizacija, kurios metu žemdirbiai neteko pagrindinio savo turto ir pragyvenimo šaltinio – žemės, neigiamai paveikė kaimo demografinius pokyčius. Prie kaimo netekčių prisidėjo ir sovietų represinių struktūrų vykdomos tremtys, kurios palietė seniausiai, nuo XIX a. Grykšiuose gyvenančias ūkininkų Kavaliauskų ir Žilių šeimas, per didžiąją 1948 m. gegužės 22 d. Lietuvos gyventojų tremtį išvežtas į Šamankos gyvenvietę, esančią Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Irkutsko srities Irkutsko rajone.

Kavaliauskų šeimoje buvo ištremti Antanas Kavaliauskas su žmona Stanislava ir neseniai gimusia dukrele Stasele bei broliu Vytautu. Žmona ir dukra, neatlaikiusios atšiaurių gyvenimo sąlygų, netrukus tremtyje mirė. Brolis Vytautas 1948 m. liepos 9 d. nesėkmingai bandė iš tremties pabėgti, bet buvo suimtas, 1949 m. vasario 12 d. nuteistas trejiems metams lagerio, po kurio grąžintas tęsti tremties į Šamanką, kur 1951 m. savanoriškai atvyko ir jo žmona Vincenta. Abu broliai iš tremties buvo paleisti tik 1958 metais.

Žilių šeimoje buvo ištremti anksčiau minėto Tado Žilio sūnus, 64-metis Juozas Žilys su penkiais metais jaunesne žmona Petronėle bei 25-metis jų sūnus Pranas. Tėvas tremtyje mirė, o motina su sūnumi tremties vietoje išbuvo iki 1957 metų.

1959 m. Grykšiuose dar gyveno Burbų, Butkų, Lankučių, Šaulių, Ylakių ir kt. šeimos, kurias sudarė 35 žmonės. Prabėgus dvidešimčiai metų buvo belikę tik 8 gyventojai, o dar po dešimties metų, intensyvios žemdirbystės plėtrą lydėjusiai melioracijai nušlavus paskutines žemdirbių sodybas, kaime nebeliko nei vieno žmogaus.

Atkūrus Nepriklausomybę, kaimą atgaivinti ėmėsi naujakurys Rimantas Radzevičius, įsikūręs Butkų sodybvietėje.

Po 2016 m. gyvenviečių ribų patikslinimo, prie Grykšių kaimo buvo prijungta didžioji dalis Kretingos seniūnijai priklausiusio Slučkų kaimo žemių. Tokiu būdu Grykšių pietinė riba pasiekė plentą Šiauliai–Palanga. Šiuo metu kaimui priklauso 229,7 ha žemės, kuri šiaurėje ir rytuose ribojasi su Daktarais, šiaurės vakaruose – su Klibiais, vakaruose – su Padvariais, pietuose – su Dupulčiais, o pietvakariuose – su Rubulių kaimui priklausančia Ilgųjų pievų miško dalimi. Kaimą kerta kelias Dupulčiai–Daktarai–Klibiai, pietrytinėje dalyje auga Ilgųjų Pievų miškas, o vakarinėje – minėto miško masyvui priklausantis Plikių miškas.

Pietrytinėje kaimo dalyje stovi vienintelė kaimo sodyba, o į šiaurę nuo jos yra suprojektuotas 11-kos privačių namų kvartalas, į kurį nuo Šiaulių–Palangos plento per mišką veda Ilgųjų pievų gatvė. Kitas panašus privačių namų kvartalas šiuo metu projektuojamas į vakarus nuo pirmojo, o link jo privažiuojama bus nuo Dupulčių–Daktarų kelio.

Julius KANARSKAS, istorikas