Skip to content Skip to navigation

Šaučikiai. Kaimas tarp dviejų Erlų

Šaučikiai. Kaimas tarp dviejų Erlų

Pateikta: 2021-05-04 11:31 (atnaujinta: 2021-05-04 11:43)

Erlos upė vakarinėje kaimo dalyje ties riba su Palšiais. Fot. Julius Kanarskas, 2020 m.

Šiandien Šaučikiais yra vadinamos dvi viena su kita besiribojančios, tačiau skirtingoms savivaldybėms priklausančios gyvenvietės, kurios dar prieš 75-erius metus sudarė vieną kaimą. Didesnioji, šiaurinė kaimo dalis, apimanti 506,25 ha plotą, priklauso Skuodo rajono savivaldybės Mosėdžio seniūnijai. Ji vakaruose ribojasi su Palšiais, šiaurės vakaruose – su Šatraminiais, o iš šiaurės ir šiaurės rytų ją juosia Šauklių kaimo žemės. Šioje kaimo dalyje 2015 m. buvo registruota 10 sodybų, išsimėčiusių abipus pagrindinės gatvės, kuria praeina kelias, jungiantis kaimą su Šaukliais ir Palšiais.

Šaučikių kaimo 1568 m. planas. Lietuvos valstybės istorijos archyvas

Beveik perpus mažesnė pietinė kaimo dalis, kuriai priklauso 288,73 ha žemės, driekiasi Kretingos rajono savivaldybės Imbarės seniūnijos šiauriniame pakraštyje. Joje 2015 m. buvo 6 sodybos: trys stovėjo abipus Plungės–Skuodo plento, o kitos trys – abipus kelio Šaučikiai–Erlėnai. Ši kaimo dalis rytuose ribojasi su Nerėpais, pietuose – su Erlėnais, vakaruose – su Juodupėnais, o šiaurės vakaruose – su Palšiais.

Abiejų kaimų centrine žemių dalimi praeina plentas Plungė–Skuodas. Rytiniu pakraščiu nuo Šauklių į pietus teka Erlos upė, kuri Erlėnuose daro staigų lankstą ir patekusi į platų, ledynmečio suformuotą klonį, Erlėnų ir Šaučikių kaimų vakariniu pakraščiu pasuka į šiaurę link Bartuvos upės. Šiaurės rytiniame pakraštyje plyti Gaidinės, o šiaurės vakarinėje – Šaučikių Biržtvų miškas. Į rytus nuo kaimo, kitapus Erlos auga kažkada kaimui priklausęs ir jo vardu pavadintas Šaučikinės miškas, kurio šiaurinė dalis šiandien priskiriama Šauklių kaimui, o pietinė priklauso Valstybinės miškų urėdijos Kretingos regioniniam padaliniui.

Šaučikiai 1868–1872 m. Rusijos imperijos europinės dalies Kretingos apylinkių žemėlapyje

Šaučikiai pirmąkart paminėti 1568 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto Plungės valsčiaus Salantų apylinkių valdų žemėlapyje, sudarytame matininko Jokūbo Laškovskio pravedus Valakų reformą.  Manoma, kad vietovardis kilo iš asmenvardžio Šaučikis daugiskaitos. Rašytiniuose šaltiniuose lenkiškai pirmąkart jis užrašytas Szalczeki, vėliau – Szauciky, Siauciki, Szawczyki, Szawczyky, Szewczyki, Szauczyky, Szewcikie, vokiškai – Schawtschiki, rusiškai – Шавчики, Шаучикяй. Žemaičių tarme kaimo pavadinimas rašomas Šautėkē.

Minėtas 1568 m. žemėlapis liudija, kad po Valakų reformos kaimui priklausė apie 872 ha žemės, kuri sudarė šiaurės vakarų–pietryčių (vakarų–rytų) kryptimi pailgą stačiakampį sklypą, šiaurėje besiribojantį su Šaukliais, rytuose – su Nerėpais, pietuose – su Erlėnais, vakaruose – su Juodupėnais, šiaurės vakaruose – su Ermonaičiais (dabartiniai Palšiais ir Šatraminiai); tuo tarpu šiaurės rytinis kampas siekė Kulalių kaimo žemes. Kuriantis valakiniam-gatviniam kaimui, visos jo sodybos buvo pastatytos vakarinėje žemių dalyje, abipus apie 1,5 km ilgio, iš pietvakarių į šiaurės rytus nusitęsusios gatvės, kuria ėjo senasis vieškelis iš Salantų į Mosėdį. Abipus gyvenvietės plytėjo valakais išmatuoti ir žemdirbiams išnuomoti ariamos žemės laukai, trilaukei žemdirbystės sėjomainai suskirstyti į trys sklypus. Už jų, kaimo teritorijos pakraščiuose, plytėjo bendrosios ganyklos, šienaujamos pievos ir miškai. 1646 m. kaimas priklausė Salantų dvarui, o jį 1675 m. padalinus – Grūšlaukės dvarui.

Tradicinė valstiečių troba, statyta XIX a. Fot. Ignas Jablonskis, 1970 m. Kretingos muziejus, Nr. GEK-23260

1750–1846 m. Šaučikiuose buvo 22–23 kiemai, kuriuose 1821 m. ir 1843 m. gyveno po 177 katalikų, priklausančių Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios parapijai. 1845 m. surašytas 201 katalikas: 92 vyrai ir 109 moterys. Tuo metu kaime gyveno ir žemdirbyste vertėsi Jono Alksnio, Kazimiero Anužio, Uršulės Bagdonienės, Bonifaco Bėronto, Nikodemo Bružo, Ignoto Dronsučio (Drąsučio), Izidoriaus ir Juozapo Einikių, Prano Golauskio, Antano Kniukštos, Adomo Kubiliaus, Jono Kvaso, Antano Kvašo, Jokūbo Laukio, Jono Lekniaus, Juozapo ir Prano Petrauskų, Antano ir Kazimiero Petručių, Juozapo ir Prano Pilipavičių, Antano Razmo, Magdalenos Stanienės, Mikalojaus Stonkaus, Adomo Šorio, Petro Vaicekausko, Antano Valančiaus, Tado Vamrio, Bonifaco Vičiaus, Antano ir Prano Zaburų bei Jono Žuto šeimos su įnamiais.

Tradicinis „U“ raidės plano tvartas, statytas XIX a. Stasės Kubiliūtės sodyboje. Fot. Algirdas Kubilius, 1967 m. Lietuvos liaudies dailės buities muziejus, Nr. LLBM N 1172-1

Žemdirbiai dirbo iš dvaro išsinuomotą žemę, už kurią kasmet mokėjo nustatyto dydžio rentos mokestį – činšą, taip pat Grūšlaukės dvaro Pesčių palivarke ėjo lažą ir atlikinėjo kitas baudžiavines prievoles. Viso kaimo galvijų bandas piemenys ganė bendrosiose ganyklose ir miške, o po šienapjūtės atžėlus atolui – ir pievose. Kaimo miške žemdirbiai ruošė sau malkas ir medieną trobesių remontui, o naujoms statyboms medieną pasigaminti gaudavo Salantų dvaro miškų valdose.

Augant žemės ūkio produkcijos paklausai ir daugėjant žemdirbyste besiverčiančių gyventojų, imta įsisavinti už valakais išmatuotų dirbamos žemės sklypų buvusias bendro naudojimo žemes. Tokiu būdu pietvakarinėje kaimo dalyje ganyklų žemėje atsirado vienkieminė nausėdija.

Kaimo koplytėlė, statyta XIX a. pab.–XX a. pradžioje. Fot. Feliksas Grabys, 1966 m. Kretingos muziejus, Nr. GEK19881

Per kaimą ėjusi senojo vieškelio Salantai–Mosėdis atkarpa pietine Šaučikių žemių dalimi parėjo nuo Erlėnų, o pasibaigus gyvenvietei staigiai suko į rytus ir šiaurės rytine žemių dalimi toliau vedė į Šauklius. Rusijos kariškiams XIX a. pirmoje pusėje tiesiant strategiškai svarbų kelią, skirtą spartesniam kariuomenės permetimui prie Rusijos–Prūsijos (Vokietijos) valstybinės sienos, per kaimo centrinėje dalyje buvusias ganyklas nuo Šauklių iki Erlėnų buvo nutiesta nauja ir tiesi kelio atkarpa, aplenkusi gyvenvietę.

1861 m. pradėjus vykdyti pobaudžiavinę administracinę ir žemės reformas, iš baudžiavos paleisti valstiečiai buvo priskirti Grūšlaukės valsčiui ir gavo teisę išsipirkti iki tol dirbtą dvaro žemę. Po reformų kaime tebebuvo 23 katalikų kiemai, kuriuose 1866 m. gyveno 186 katalikai. 20 sodybų tebestovėjo centrinėje kaimo dalyje palei pagrindinę gatvę, o trys vienkieminiai ūkiai buvo išsimėtę bendrosiose ganyklose pietinėje kaimo žemių dalyje netoli Erlos.

Koplytėlės interjeras. Fot. Feliksas Grabys, 1966 m. Kretingos muziejus, Nr. GEK19884

1880 m. pakoregavus valsčių ribas, Šaučikiai buvo priskirti naujai įkurtam Salantų valsčiui. Skirtingai nuo kitų aplinkinių kaimų, pobaudžiavinė žemės reforma ryškesnio poveikio Šaučikių augimui neturėjo. Per porą dešimtmečių kaime atsirado tik du naujakurių ūkiai. Tad 1895 m. čia buvo 25 sodybos, kuriose 1902 m. gyveno 199 valstiečiai: 6 – viensėdyje, o kiti – pagrindinėje gyvenvietėje. Reformos metu Šaučikiai neteko ties naujojo Salantų–Mosėdžio vieškelio vingiu buvusios pietrytinės žemių dalies, kuri buvo prijungta prie Erlėnų, o joje kūrėsi trobelninkais vadinti bežemiai valstiečiai. Ši kaimo dalis neoficialiai iki šiol tebevadinama Vingine arba Vingeliais.

Per pirmąjį visuotinį Lietuvos gyvenamųjų vietovių surašymą Šaučikiuose 1923 m. buvo registruota 41 ūkis ir 316 gyventojų. Tarpukariu kaime atidaryta pradžios mokykla. Jos vedėja 1929 m. buvo paskirta Tauragės mokytojų seminarijos auklėtinė Serapina Stanelytė, o vėliau – Agripina Barkauskienė. Lietuvos žemės reformos metu kaimo žemė buvo išskaidyti į vienkieminius ūkius, o pusketvirto šimto meto buvusį valakinį išplanavimą bepriminė tik išlikę vietovardžiai.

Šaučikiai 1915 m. Prūsijos karalystės karo topografijos tarnybos parengtame Salantų apylinkių topografiniame žemėlapyje

Senojoje gyvenvietėje po reformos liko 16 sodybų, stovėjusių abipus kaimo gatvės. Šią gyvenvietę iš visų pusių supo ariamos žemės laukai, kurių kiekvienas turėjo pavadinimą. Į rytus nuo trobesių 11 ha plote driekėsi Užjaujai, apie 20 ha kalvotos vietovės apėmę Naudaržiai, o už vieškelio Salantai–Mosėdis apie 3 ha dydžio laukas vadintas Užkasiniais. Vakaruose net 50 ha dydžio sklypą apėmė Užuličiai, aukštumos pakraštyje palei Erlos upės slėnį 15 ha dydžio kalvotoje ir akmenuotoje vietovėje plytėjo Kalnijos, o aplinkui senąsias kaimo kapines buvo apie 8 ha plotą apimantis Pakapių laukas, į pietus nuo kurio apie 10 ha užėmė Palankiai. Į pietus nuo gyvenvietės prie kelio buvusios apie 6 ha dydžio Radiškės, šiauriniame gyvenvietės pakraštyje – 10 ha dydžio Paganykliai, o dar labiau į šiaurę, prie Šauklių kaimo ribos, 12 ha apėmė Čiužiai – mažais ir siaurais rėželiais suskirstyta ariama žemė.

Už ariamos žemės sklypų prasidėjo pievų ir ganyklų žemės. Į vakarus nuo Užuličių link Erlos leidosi Velėnijos pievos ir durpynai, siekę šlapiame upės slėnyje 80 ha plote išsidriekusias Erlomis vadinamas pievas. Šiaurėje, į vakarus nuo Čiužių, 30 ha plote driekėsi šlapios pievos, pramintos Dumblėmis. Iš jų vakarine kaimo dalimi link Erlos tekėjo net karščiausiomis vasaromis neišdžiūstantis Kulupis, įtekantis į Erlose iškastą griovį.

Pradžios mokyklos vedėja Agripina Barkauskienė su mokiniais. Nežinomas fotografas, 1936-05-05. Lietuvos švietimo istorijos muziejus, Nr. LŠIM III F 5470

Šiaurės rytinis kaimo žemių kampas vadintas Goldinga; jame plytėjo pieva ir ariamas laukas, apėmę 22 ha plotą. Į pietus, vieškelio į Mosėdį dešinėje pusėje buvusios 15 ha dydžio ganykla ir pieva. Pasakojama, kad sykį vieškeliu važiavęs žydas, vežęs pilną vežimą gaidžių. Vežimui apvirtus, gaidžiai išsilakstė po pievą ir ganyklą, dėl to vietovė buvusi pavadinta Gaidine. Šiandien šiuo vardu vadinamas miškelis, užaugęs pievų rytiniame pakraštyje, dešiniajame Erlos krante.

Rytų pusėje arčiausiai gyvenvietės buvę apie 1,5 ha pievų, vadinamų Žydaplokiu. Tarp vieškelio ir rytinėje kaimo dalyje esančios Erlos plytėjo Laibės ir Lemberkės pievos. Į šiaurę nuo Laibės, arčiau Šauklių buvusią pievą dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą nedideliais sklypais, kuriuos žemaičiai vadina „klociais“, pasidalino ir susiarė mažažemiai valstiečiai, pasistatę juose ir trobesius. Dėl to ši kaimo dalis, kurioje gyveno 6 valstiečių šeimos, buvo pavadinta Klociais. Tiek pat kiemų turėjo ir į pietus nuo Laibės po Pirmojo pasaulinio karo įsikūrę naujakuriai, nausėdiją pavadinę senuoju pievos vardu Lemberke.

Kazimieras Drąsutis – Kardo rinktinės partizanas „Paliūnas“. 1950 m. birželio 3 d. Lietuvos ypatingasis archyvas

Dar viena vienkieminė sodyba nuo seno stovėjo prie pat vieškelio Salantai–Mosėdis. Pasakojama, kad jos troba seniau buvusi dažyta raudonais dažais, todėl vienkiemis pavadintas Raudone.

Antrasis pasaulinis karas ir jį lydėjusi sovietų okupacija smarkiai pakeitė Šaučikių tolimesnę raidą. Prasidėjus partizaniniam judėjimui prieš okupantus, apylinkės miškuose aktyviai veikė Mosėdžio ir Salantų valsčių partizanai, kurių gretas papildė šaučikiškiai Kazys Drąsutis, Adomas Einikis, Juozas Kubilius, Kazimieras Puškorius ir kt. Vieni jų žuvo, kiti pateko į sovietų saugumo rankas. Skirmanto kuopos partizanas K. Drąsutis-Paliūnas, kuriam 1999 m. pripažintas Kario savanorio statusas, su kovos draugu Antanu Razmumi tapo paskutiniaisiais Žemaičių apygardos Kardo rinktinės kovotojais, kurie žuvo su ginklu rankose 1953 m. birželio 12 d. kaudamiesi Šaučikiuose su juos apsupusiais SSRS Vidaus reikalų ministerijos vidaus apsaugos būrio kareiviais.   

Neišvengė kaimas okupacinės sovietų valdžios organizuotų tremčių į Sibirą. Tarp tremiamųjų atsidūrė mažiausiai 6 šeimos, kurias sudarė 20 žmonių. Viena pirmųjų 1948 m. sausio 3 d. buvo ištremta partizano Kazio Drąsučio-Paliūno šeima: motina Barbora, seserys Birutė ir Janina, žmona Eufrozina su dukrele Irena. Jos atsidūrė Tomsko srityje, kurioje prabuvo iki 1957 m., o žmona su dukrele į Lietuvą sugrįžo tik 1960 metais.

Pietos (kairėje) ir Jėzaus Nazariečio skulptūros. Nežinomi liaudies meistrai. XIX a. Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, Nr. ČDM Lv 2527, Lv 2528

Kiti tremtiniai atsidūrė Krasnojarsko krašte. Per didžiausiąjį trėmimą 1948 m. gegužės 22 d. į Kemžos rajoną buvo išvežtos seserys Stasė ir Milda Barkaitės, Kotryna Laukienė, Barbora ir Steponas Tamošauskai su dukra Janina, 1949 m. Bolšaja Murtos rajone atsidūrė Barbora Butkienė, Nastė  Bernienė, seserys Stasė ir Marta Liaučiūtės, 1951 m. į patį Krasnojarską buvo atvežta Bronislava Pilibaitienė su dukra Brone, o 1952 m. į Askizo rajoną ištremta Petronėlė Kniūkštienė su vaikais Stefa ir Antanau. Tremtyje mirė tik B. Butkienė, o kitiems tremtiniams iš Krasnojarsko krašto sugrįžti Lietuvon buvo leista 1955–1958 metais.

Vykstant administracinio-teritorinio valdymo pertvarkai, 1950 m. Šaučikiai tapo Salantų rajono Šauklių apylinkės dalimi, o 1954 m. buvo prijungti prie Erlėnų apylinkės. Salantų rajoną 1959 m. panaikinus, kaimas buvo padalintas: šiaurinė dalis prijungta prie Skuodo rajono Mosėdžio apylinkės, o pietinė dalis liko prie Kretingos rajonui priskirtoje Erlėnų apylinkėje.

1959 m. surašymo metu Šaučikiuose buvo 205 gyventojai, iš kurių 103 gyveno Skuodo, o 102 – Kretingos rajone. Prasidėjus kolūkinių gyvenviečių kūrimui ir vienkieminių kaimų naikinimui, 1964 m. iš Šaučikių į Erlėnus buvo iškelta pradinė mokykla, o įsibėgėjant melioracijai, kolūkinių laukų plėtrai ir vienkieminių sodybų griovimui, Šaučikiai ėmė nykti. Jei 1970 m. šiaurinėje kaimo dalyje gyveno 75 (37 vyrai ir 38 moterys), o pietinėje – 91 žmogus (41 vyras ir 50 moterų), tai po devynerių metu pietinėje kaimo dalyje buvo belikę 29 gyventojai – 10 vyrų ir 19 moterų, o šiaurinėje – 35 gyventojai – 13 vyrų ir 22 moterys. Prasidedant Atgimimui, 1989 m. šiaurinėje Šaučikių dalyje gyveno 22 (9 vyrai, 13 moterų), o pietinėje – 16 (6 vyrai, 10 moterų) žmonių. Tuo tarpu prabėgus dviem dešimtmečiams po Nepriklausomybės atkūrimo, šiaurinėje kaimo dalyje 2011 m. buvo registruota 7 (4 vyrai, 3 moterys), o pietinėje – 19 (12 vyrų, 7 moterys) gyventojų.

Seniausios kaimo kapinės. Bendras vaizdas iš vakarų pusės. Fot. Julius Kanarskas, 2004 m.

Sovietmečiu visa kaimo žemė ir dalis nekilnojamojo ūkininkų turto buvo paversta kolektyvine arba valstybine nuosavybe. Žeme ir kolektyvizuotais pastatais ilgą laiko tarpą Skuodo rajone disponavo „Aušros“, o Kretingos rajone – „Alkos“ kolūkiai. Tuo tarpu rytiniame pakraštyje ties Nerėpais augantis Šaučikinės miškas tapo valstybės nuosavybe ir atsidūrė už Šaučikių kaimų ribų. Išyrus kolektyviniams ūkiams, Skuodo rajone esančioje kaimo dalyje 1992 m. buvo įkurta Šaučikių žemės ūkio bendrovė, o Kretingoje rajone esantis kaimas tapo Erlėnų žemės ūkio bendrovės dalimi. Žemės reformos metu sugrąžinus nekilnojamąjį turtą buvusiems savininkams ar jų palikuonims, likęs bendruomeninis turtas buvo išparduotas, o abi bendrovės likviduotos.

Šiandien kaimo praeitį mena dvejos nebeveikiančios kapinės. Seniausios kapinės yra vakarinėje kaimo dalyje, Erlos upės dešiniojo kranto aukštumos pakraštyje, kur įrengtos dar XVI a., kuriantis kaimui. Jos keturkampio plano, pailgos šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, iki 28 m ilgio ir 17 m pločio, apjuostos 80 m ilgio akmenų pylimu, kurio vakarinėje ir rytinėje dalyje yra palikti apie 1,5 m pločio tarpai įėjimui. Jose laidoti kaimo gyventojai, tarp kurių daug buvo XVI a. viduryje ir 1709–1711 m. siaurėjusio maro epidemijų aukų. Dėl to kapines imta vadinti Marų kapais, Markapiais, Maro kapeliais, arba tiesiog – Kapeliais (žem. Kapālē). Kaimų kapines Žemaičių vyskupijoje XVIII a. pabaigoje uždarius ir pradėjus mirusiuosius laidoti parapijos kapinėse, iki XX a. 2-jo deš. pabaigos jose be kunigo retsykiais laidoti savižudžiai, skenduoliai, nekrikštyti mirę kūdikiai. Mirusiesiems atminti, nuo seno kapinėse buvo statomi ir atnaujinami keli monumentalūs kryžiai.

Kapinių šiaurinėje dalyje nuo seno tryško šaltinis, kuriam gyventojai priskyrė stebuklingą galią, naudojo jo vandenį atviroms žaizdoms nuplauti ir gydyti. Prie šaltinio jie pastatė medinę koplytėlę su Švč. Mergelės Marijos skulptūra, prie kurios rinkdavosi per Gegužines pamaldas šlovinti Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos ir pagerbti mirusių protėvių. Numelioravus aplinkinius laukus, šaltinis išdžiūvo, o sovietmečiu neprižiūrimi senieji ąžuoliniai kryžiai ir koplytėlė sunyko. Tik 1932 m. statytas kryžius dar ilgai saugojo čia palaidotųjų atminimą, bet ir jis, neatlaikęs laiko išbandymų ir audrų, prieš kelis metus nuvirto. Šiandien senąsias kapines dar žymi šio šimtmečio pradžioje pastatytas monumentalus medinis kryžius, šaltinio vietą ženklina 1,6 m skersmens nedidelių akmenų grindinėlis, o koplytėlę – jos vietoje sukrautas 2,3 x 1,5 m dydžio palaidų akmenų postamentas.

Kaimo vaizdas iš pietvakarių pusės. Fot. Julius Kanarskas, 2020 m.

Kitos kapinės yra priešingame kaimo pakraštyje, Šaučikinės miško pietinėje dalyje, įrengtos lygioje aukštumos vietoje. Manoma, kad jose XIX a.–XX a. 2-jame deš. laidoti Šaučikių kaimo rytinės dalies (Klocių) ir šalia buvusio Nerėpų užusienio savižudžiai, nekrikštyti mirę kūdikiai, o daugiausia – epideminių ligų, tame tarpe 1917–1920 m. siautusių šiltinės ir ispaniškojo gripo, aukos. Kapinės kvadratinio plano, 19 x 19 m dydžio, kraštinėmis orientuotos pagal pasaulio dalis, apjuostos po 1920 m. iškastu iki 70 cm gylio ir pločio grioviu, kurio ilgis siekia 76 metrus. Jį kasant žemės piltos išorinėje pusėje, o ties pietinės kraštinės viduriu paliktas apie 2 m pločio tarpas įėjimui. Mirusiųjų ramybei saugoti buvo pastatytas ąžuolinis kryžius, kuris iki mūsų dienų neišliko.

Netoli antrųjų kapinių Šaučikinės miške, apie 20 ha plote, Erlos kairiojo kranto aukštumose stūkso paslaptingos, apsamanojusios 1,5–3 m skersmens ir iki 20–30 cm aukščio akmenų krūsnys bei pailgi, kai kur tarpusavy besijungiantys ir aptvarus sudarantys, iki 2 m pločio ir 20 cm aukščio pylimai. Jie liudija apie daug darbo ir prakaito pareikalavusias Šaučikių žemdirbių pastangas įsisavinti rytiniame kaimo pakraštyje buvusią rieduliais nusėtą miškingą žemę ir žymi XVII–XVIII a. naujakurių įdirbtos plėšininės žemės sklypus, kurie, nežiūrint visų įdėtų pastangų, vis tik vėliau buvo apleisti.

Rytinėje ir vakarinėje kaimo dalyse esantys Erlos upės slėniai su jais supančiais kraštovaizdžio objektais patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.

Julius KANARSKAS,
Kretingos muziejus