Skip to content Skip to navigation

Tinteliai. Kaimas prie Kūlupio

Tinteliai. Kaimas prie Kūlupio

Pateikta: 2021-10-04 09:50 (atnaujinta: 2021-10-04 09:57)
Tinteliais beveik prieš porą šimtų metų buvo pradėta vadinti nausėdija, išaugusi istorinio Nasrėnų kaimo žemių pakraštyje ties riba su Kūlupėnais abipus Kretingos–Salantų vieškelio bei Kūlupio upelio.
 
Vietovardis kilo nuo žodžio „tintelis“ (tintalas), kuriuo apibūdinama tai, kad nukarę, tintaluoja (tinteliuoja, tintiliuoja), tabaluoja. Įdomu tai, kad šiuo vardu Lietuvoje vadinami tik du kaimai, ir abu jie yra Kretingos rajone: antrųjų Tintelių sodybos vienkiemiais išsimėčiusios netoli Kretingos, tarp Kurmaičių ir Padvarių.
 
Rašytiniuose šaltiniuose kaimo pavadinimas lenkiškai rašomas „Tintele“, „Tyntele“, „Tyntele–Metsiedy“, rusiškai – „Тинтелѣ“, „Тынтели“, „Тинтели“. Žemaičiai jį vadina „Tėntelē“.
 
Archyviniai dokumentai liudija, kad Tintelių priešistorė glaudžiai susijusi su Nasrėnų kaimu, minimu rašytiniuose šaltiniuose nuo 1511 m., o XVI–XVIII a. priklausiusiu valstybiniam Platelių dvarui. Pravedus Valakų reforma, apie 1585 m. buvo nustatytos Nasrėnų kaimo ribos, kurios šiaurės rytuose siekė Klausgalvų, pietryčiuose – Kūlsodžio (Kūlių Sodos), pietvakariuose – Kūlupėnų, o šiaurės vakaruose – Žalimų kaimų žemes. Laikui bėgant, į pietus nuo Nasrėnų gyvenvietės, prie vieškelio į Kretingą buvusioje bendro naudojimo ganyklų žemėje, XVII–XVIII a. susiformavo kupetinio kaimo tipo nausėdija, kuri buvo laikoma Nasrėnų užusieniu (užežiu), t. y. už valakais išmatuotos dirbamos žemės ribos (ežios) atsiradusia gyvenviete. 1750 m. duomenimis joje stovėjo beveik pusė Nasrėnams priklausančių sodybų, t. y. pačiame kaime buvo 13, o užusienyje (užežyje) – 12 katalikų kiemų.
 
Nasrėnų kaimą su visomis kitomis Platelių dvaro valdomis Rusijos imperatorius Pavelas I 1797 m. dovanojo iš Prancūzijos atsikėlusiam grafui Marijonui Gabrieliui Florentui Augustui de Šuazeliui-Gufjė. Šis dvarą perdavė valdyti vyriausiajam sūnui, Rusijos imperijos armijos karininkui Antuanui Liudvikui Oktavijui de Šuazeliui-Gufjė, kuris šią valdą perėmė 1807–1808 metais. Perėmimo metu sudarytame žemėlapyje į pietus nuo gatvinio Nasrėnų kaimo sodybų, paribyje su Kūlupėnų kaimo žeme, abipus kelio į Kretingą pažymėtas 6 sodybų užusienis. Jam priklausančią  ariamą žemę į dvi dalis skyrė dešiniajame Kūlupio krante plytėjusios bendrosios ganyklos. Dar beveik antra tiek sodybų buvo išsibarstę vienkiemiais į vakarus nuo užusienio augusiame miške.
 
Istorinėje literatūroje pirmąkart Tintelių vardas buvo paminėtas Salantų parapijos administratoriaus Stanislovo Čerskio XIX a. 3-jame dešimtmetyje sudarytame parapijos žemėlapyje, išspausdintame 1830 m. Vilniuje.
 
Grafui Antuanui Liudvikui de Šuazeliui-Gufjė išpardavinėjant atokiau nuo Platelių buvusias savo valdas, netrukus pietvakarinę Nasrėnų žemių dalį su Tinteliais įsigijo nauji savininkai. Užusienis buvo atskirtas nuo Nasrėnų ir tapo savarankišku kaimu. Prie jo buvo prijungtos vakarinėje žemių dalyje, plėšininėje bendro naudojimo miško ir ganyklų žemėje XVIII a. atsiradusios vienkieminės naujakurių sodybos, kurias imta vadinti Tintelių Medsėdžiais. Iš teisininko Mykolo Gadono 1846 m. išleisto Telšių apskrities aprašymo sužinome, kad tuo metu Salantų parapijos Tintelių kaime buvo 6, o Tintelių Medsėdžiuose – 5 dūmai, t. y. prievolininkų sodybos.
 
Prie Tintelių buvo priskirta ir šiaurės vakarinė, šalia Nasrėnų Rėžių miško esanti Nasrėnų dalis. Čia buvusiame vienkiemyje naujieji savininkai įsirengė nedidelį, administracine-ūkine veikla užsiimantį dvarą, kurį pavadino Terespolio palivarku (lenk. Terespol, Teresdwór, rus. Tepecдвoр). Jame žemdirbiai ėjo lažą ir atlikinėjo baudžiavines prievoles. Palivarką su Tintelių ir Tintelių Medsėdžių kaimais valdė iš Platelių krašto kilę bajorai Stančikai. Jie rūpinosi ne tik savo valdos gerove, bet ir rėmė Kalnalio šv. Lauryno bažnyčią. Jai sudegus, naujai pastatytajai Steponas Stančikas 1884 m. dovanojo presbiterijoje stovinčias stales (klauptus). Apie tai liudija ant jų išlikęs įrašas, kuris skelbia: „Dyrbynta Korstije, Stepona Stanczika. 1884 m. junia. 4 die.“ (dirbinta Stepono Stančiko lėšomis, 1884 m. birželio 4 d.).
 
1866 m. Tinteliuose buvo 11 katalikų kiemų. Pobaudžiavinės žemės reformos metu jame suformuotas 91 rėžis žemės, už kurią 1870 m. dvarininkui Stančikui 44 valstiečiai mokėjo išperkamuosius mokesčius. 1872 m. duomenimis Tintelių kaime buvo 11, o Tintelių Medsėdžiuose – 2 sodybos.
 
Tarp 1861 m. ir 1872 m. tarp Salantų–Kretingos vieškelio ir Kūlupio upelio esančioje slėnio terasoje, iškėlus iš čia valstiečius, iškilo naujas dvarelis, pavadintas Tintelių palivarku. Jam priklausė apie 295 ha žemės, iš kurios per 216 ha sudarė ariama dirva, 65,5 ha miško ir apie 13 ha nedirbamos žemės. Palivarką 1879 m. paveldėjo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų kilęs katalikų tikėjimo Rusijos imperijos armijos pulkininkas Tomas Dubis-Kračakas. Jis valdą nuomojo, o pats gyveno Sankt Peterburge, kur be tiesioginių kariškų pareigų priklausė 1880 m. įkurtos Baltojo kryžiaus draugijos komitetui, besirūpinančiam kare sužeistais ar karinės tarnybos metu sveikatą praradusiais kariais, be globėjo likusiais jų šeimų nariais, žuvusių karių našlėmis ir našlaičiais ir pan.
 
Vėliau šį palivarką įsigijo Rusijos imperijos Muitinės valdybas tarnautojas Aleksandras Voskresenskis. Tuo metu jam priklausė ir dalis žemių, esančių kitapus Salanto, į šiaurę ir pietus nuo santakos su Blendžiava. Pasakojama, kad jo nuosavybėje buvo ir kairiajame Salanto krante augantis miškas, kurį vietos gyventojai pagal savininko tarnybos vietą pradėjo vadinti Tamožine (nuo rusų kalbos žodžio таможня – liet. muitinė).
 
1903 m. Terespolio dvaro sodyboje gyveno 13, Tintelių palivarke – 36, Tintelių Medsėdžiuose – 8 gyventojai, o Tintelių kaime stovėjo 15 sodybų su 69 gyventojais. Pirmojo pasaulinio karo metais ir pokariu, daugėjant žemdirbyste besiverčiančių valstiečių, ūkiai smulkėjo, todėl 1923 m. Tintelių kaime (kartu su buvusiais Tintelių Medsėdžiais) buvo jau 23 kiemai, kuriuose gyveno 130 valstiečių. Tuo tarpu Tintelių palivarke buvo 38, o Terespolyje – 25 gyventojai. Vykdant Lietuvos žemės reformą, kaimas buvo išskirstytas į vienkieminius ūkius. Terespolio palivarkui buvo palikta 90 ha žemės, kurioje ūkininkavo Kumpinų šeima.
 
Lietuvos žemės reforma apkarpė Tintelių palivarko valdas, kurias po tėvo mirties perėmusiam Sergejui Voskresenskiui beliko apie 100 ha žemės. Naujasis savininkas į žmonas paėmė nuo Kūlupėnų kilusią žemaitę Stefaniją, prieš tai tarnavusią tėvo ūkyje. Su ja susilaukė sūnų Aleksejaus ir Sergejaus bei dukters Irinos.
 
Įvairios kaimo ir palivarko vietovės turėjo savo vardus. Nuo Salantų–Kretingos vieškelio pro palivarko sodybą į Tintelių kaimą ėjęs kelias vadintas Granšašiejumi. Už Kūlupio prasidedanti ariama aukštuma vadinta Girių kalnu. Jame buvo išariama anglių ir pelenų, todėl buvo spėjama, kad senovėje čia buvo kūrenami laužai ir degamos kurui anglys. Toliau į vakarus esanti aukščiausia vietovės pakiluma buvo vadinama Ežių kalva. Į šiaurę nuo dvaro, arčiau Nasrėnų apie 1 ha plotą apėmė Žydplecis – ariama dirva, kur seniau stovėjusioje smuklėje gyvenęs nuomininkas žydas.
 
Į rytus nuo Salantų–Kretingos kelio apie pusantro hektaro apėmė Venckynas – ariama dirva, kurioje seniau stovėjusi žemdirbių Venckų šeimos sodyba. Rytine žemių dalimi ėjo Seinalės keliukas, netoli kurio buvo Šaltinaliu vadinta versmė. Kitapus Salanto plytėjo lankiniais barščiais apaugusi Barkštynės pieva. Netoli santakos su Blendžiavos buvo Grajų pieva, kurioje prie Salanto stūksojo upės potvynių plaunama pakiluma. Išplautame jos skardyje ir kasant žvyrą buvo randama žmonių kaulų, įvairių grandinėlių ir senovinių monetų.
 
Tintelių kaimo šiaurinėje dalyje augo apie 35 ha ploto Giralės miškas, kurios pietinė, eglynu apaugusi apie 15 ha dydžio, drėgnoje žemėje esanti, dalis vadinta Sklondu. Šalia miško molingoje ir akmeningoje žemėje plytėjo apie 7 ha kaimo ganyklų, vadinamų Ganyklale, o apie ketvirtį hektaro apėmė šaltiniuota ir neišdžiūstanti Rudijos bala. Senoliai pasakojo, kad šioje pelkėje naktimis vaikščiodavusios degančios liepsnelės – žvakelės. Pietinėje kaimo dalyje 2,5 ha apėmė pavieniais medžiais apaugusi Margių pieva ir apie 8 ha ariama molinga dirva, vadinama Ruozynu. Pasakojama, kad žmonės šioje dirvoje retsykiais matydavę vaikštančią moteriškę be galvos. Rytinėje kaimo dalyje apie 6 ha užėmė Molija – molinga dirbama žemė.
 
Vakarinė kaimo žemių dalis, apimanti apie 50 ha plotą, vadinta Naudvariu, kuriame stovėjo 4 ūkininkų sodybos. Ši kaimo dalis buvo pamiškėje, todėl ūkininkų pasėliai dažnai kentėjo nuo čia apsilankančių šernų. Šiaurės rytinėje kaimo dalyje stūksojusioje kalvelėje veikė kaimo kapinės, kuriose nuo XVIII a. iki XX a. 2-ojo dešimtmečio pabaigos buvo laidojami kaimo savižudžiai ir nekrikštai. Vietiniai šias kapines praminė Žydkapiu ir pasakojo, kad jose buvęs palaidotas žydas.
 
Nuo kaimo atsiradimo Tintelių gyventojai priklausė Salantų parapijai. Tačiau nuo 1777 m. melstis ir vaikus krikštyti jie galėjo Kalnalyje pastatytoje Šv. Lauryno bažnyčioje. Įsteigus 1926 m. Kalnalio parapiją, į Salantus vykti tikintiesiems jau nebereikėjo, nes visas religines apeigas atlikti ir visus sakramentus gauti jie galėjo savo bažnytėlėje. Be to, naudojosi ir apleistose kapinėse stovinčia mūrine koplyčia, prie kurios rinkdavosi per Gegužines pamaldas, ateidavo apsižadėti užklupus ligai ar bėdai.
 
Pirmajai sovietų okupacijai artėjant į pabaigą, 1941 m. birželio 14 d. buvo suimta ir į Rusijos gilumą ištremta Voskresenskių šeima. Tėvas Sergejus buvo išgabentas į Krasnojarsko krašto Rešotų lagerį, kuriame 1943 m. pradžioje nuteistas 5 metams privalomųjų darbų. Jo žmona Stefanija su abiem sūnumis ir dukra išvežti į Adžeromą, Kortkeroso r., Komija, kur po lagerio į tremtį 1945 m. pabaigoje atvyko ir šeimos galva. Adžerome jis nemažai bendravo su Lietuvos prezidentu Aleksandru Stulginskiu, kurį pažinojo nuo prieškario laikų, kai šis ūkininkavo Jokūbavo dvare, o vėliau abu leido katorgos metus Rešotų lageryje. Stulginskiams išvykus į Lietuvą, S. Voskresenskis iki pat mirties gyveno tremtyje. Jo žmona su vaikais iš tremties buvo paleisti tik 1958 m., tačiau liko gyventi Komijoje. Tik Atgimimo pradžioje į Lietuvą sugrįžo sūnus Sergejus Voskresenskis, įsikūręs Klaipėdoje.
 
Ištremtųjų Voskresenskių dvarelis buvo nacionalizuotas, paverstas valstybiniu ūkiu. Po karo jis priklausė Šalyno tarybiniam ūkiui, o apie 1949 m. palivarko ir Tintelių kaimo žemėse buvo įkurtas Draugystės kolūkis. Jo valdybos kontora įsikūrė Voskresenskių gyvenamajame name, o svirne buvo įrengti butai kolūkiečiams. Kluonas, senasis kumetynas ir kiti kolūkio reikmėms nebereikalingi statiniai buvo nugriauti. Po ūkių stambinimo vajaus Draugystės kolūkis buvo prijungtas prie Kūlupėnų tarybinio ūkio, o Tintelių palivarko sodyba naudota pagalbinei ūkinei-gamybinei veiklai: tvartuose buvo auginami tarybinio ūkio galvijai, o gyvenamuosiuose pastatuose gyveno ūkio darbininkų šeimos. Po Nepriklausomybės atkūrimo panaikinus Kūlupėnų tarybinį ūkį, pietinė palivarko sodybos dalis su gyvenamuoju namu buvo privatizuota, o likusi dalis grąžinta Sergejui Voskresenskiui, kuris iš pradžių ją nuomojo, o vėliau pardavė.
 
Per pirmąjį sovietmečiu vykusį gyventojų surašymą Tinteliuose buvo registruoti 145 gyventojai, o 1970 m. – 149 žmonės (62 vyrai ir 87 moterys). Vėliau gyventojų ėmė mažėti ir 1979 m. buvo surašyti 105 asmenys – 50 vyrų ir 55 moterys. Dar po dešimties metų buvo belikę 14 vyrų ir 22 moterys. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, populiacija toliau mažėjo: 2001 m. kaime gyveno 13 vyrų ir 16 moterų, o 2011 m. – 10 vyrų ir 8 moterys. Jų dvasiniais reikalais nuo 1997 m. rūpinasi naujai įsteigtos Kūlupėnų Šv. Motiejaus parapijos kunigai.
 
Šiandien kaimui priklauso 401,64 ha žemės. Tai penktas pagal teritorijos dydį kaimas Kūlupėnų seniūnijoje iš 14-kos joje esančių gyvenviečių. Jis užima šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi nusidriekusį 4,9 km ilgio ir vidutiniškai 850 m pločio žemės plotą, kuris pietryčiuose remiasi į Salanto upę, šiaurės vakaruose – į Vaineikių miškų masyvą, šiaurės rytuose ribojasi su Nasrėnų, o pietvakariuose – su Kūlupėnų kaimų žemėmis.
 
Kaime registruota 17 sodybų arba pavienių statinių, o pietvakariniame pakraštyje nuo 2013 m. veikia UAB „Benko servisas“ priklausanti vėjo jėgainė Benko N29-250. Ji „Enercon 40“ modelio, 65 m aukščio, su 40 m skersmens vėjaračiu, 250 kW galios.
 
Šiaurės vakarine dalimi link Vaineikių miško ir Akmenos upės savo aukštupiu prateka Vaineikupis, o skersai rytinės dalies teka Kūlupis, kuris žemiau – Kūlupėnuose, įteka į Salantą. Skersai rytinės dalies Kūlupio senslėniu praeina krašto kelias Kartena–Salantai, nuo kurio į šiaurės vakarus atsišakoja išilgai kaimo einantis pagrindinis žvyrkelis, vedantis link pamiškėse esančių sodybų. 
 
Centrinėje dalyje nuo šio kelio atsišakoja du žvyrkeliai: į šiaurę-šiaurės rytus nueinantis keliukas per Nasrėnų kaimo žemę veda iki Šalyno kaimo pagrindinio kelio, o į pietus-pietvakarius atsišakojantis kitas keliukas susisiekia su Kūlupėnų kaimo Giraitės gatve. Į šiaurę nuo centrinės kryžkelės, ties riba su Nasrėnų žeme, ošia Sklandos miškelis, o į vakarus nuo kryžkelės – vidury laukų vienas šalia kito stūkso nedideli Rožyno ir Lukošiaus Ganyklalės miškeliai.
 
Rytinėje kaimo dalyje išliko dvejos nebenaudojamos kapinės – Markapiai ir Švedkapis, menančios kaimo praeitį. Švedkapis yra krašto kelio Kartena–Salantai kairėje pusėje. Pasakojama, kad jose XVII–XVIII a. laidoti karų su Švedijos karalyste metu žuvę kariai. Kapinėms parinkta Kūlupio kairiajame krante esanti terasa, nežymiai iškylanti virš slėnio. Jos stačiakampio plano, pailgos šiaurės – pietų kryptimi, 32 m ilgio ir 17–19 m pločio. Paviršius lygus, su nežymiu nuolydžiu į vakarus, apaugęs žole, laidojimo žymių nesimato. Iš šiaurės, vakarų ir pietų pusių kapines juosia stambūs lauko rieduliai, o pietų ir rytų pakraščiuose auga pavieniai medžiai. Šiaurės rytų dalyje po aukštais medžiais stovi koplyčia, pastatyta XIX a. antroje pusėje.
 
Koplyčia akmenų mūro, stačiakampė stačiasienė, ištęsta šiaurės – pietų kryptimi, vienanavė. Priekyje įrengtos vienvėrės, iki pusės įstiklintos durys, virš kurių tarp dviejų medinių statramsčių įtvirtinta rausvo akmens plokštė su nebeįskaitomu užrašu. Stogas aukštas, trišlaitis, apskardintas. Priekiniame fasade esančio frontono centre yra erdvi arkinė niša, kurioje stovi žmogaus ūgio medinė, polichrominė Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra. Kita taip pat medinė ir polichromuota skulptūra, vaizduojanti Švč. Mergelę Mariją Sopulingąją, nuo seno stovi koplyčios viduje. Netoli jos, koplyčios kampe prieš dešimtmetį ar daugiau metų pastatyta Pietos skulptūrėlė. Kūlupėnų seniūnijos rūpesčiu 2015 m. koplyčia buvo remontuojama (meistras – Antanas Lubys), o 2020 m. priešais ją Kretingos rajono savivaldybės lėšomis įrengtas informacinis stendas su kapinių istorija.
 
Manoma, kad kapinės tęsiasi ir po plentu, nes seniau kitapus kelio buvo randama stambių akmenų ir monetų. Pora monetų, datuojamų 1596 m. ir 1721 m., tarpukariu buvo saugomos pas žemės savininką Sergejų Voskresenskį. 
 
1972–1984 m. kapinės, kaip Tintelių I senkapis, buvo įrašytos į vietinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą (šifras AV-519), o Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra 1971 m. įrašyta į vietinės reikšmės dailės paminklų sąrašą (šifras DV-1556; unikalus kodas 9554). 2017 m. kapinės paskelbtos vietinės reikšmės registriniu kultūros paveldo objektu (unikalus kodas 38814), turinčiu dailės ir memorialinį vertingųjų savybių pobūdį. Saugomos teritorijos plotas – 1331 kv. metrai. 
 
Antrosios kapinės, tarpukariu vadintos Kapaliais, įrengtos taip pat Kūlupio dešiniajame krante, į slėnį besileidžiančio aukštumos šlaito papėdėje, ant Nasrėnų ir Tintelių kaimų ribos. Jos netaisyklingo stačiakampio plano, 71 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi ir 35 m pločio ties viduriu. Paviršius nelygus, banguotas, žemėja link vakarinio krašto, kuriame kyšo viena eile išsidėstę akmenys, ženklinantys buvusio akmenų pylimo vietą. Kapinių šiaurinis galas nukastas eksploatuojant šalia buvusį žvyro karjerą. Laidojimo žymių nesimato. Vakariniame krašte stovi 2015 m. pastatytas monumentalus medinis kryžmiškas kryžius (autorius – tautodailininkas Antanas Lubys).
 
Šiose kapinės XVI–XVIII a. buvo laidojami Nasrėnų kaimo gyventojai. Daugiausia čia ilsisi maro epidemijų aukos, todėl kapinės vadinamos Maro kapeliais, Markapiais. Jas uždarius, XIX a. – XX a. pradžioje jose retsykiais laidoti Tintelių ir Nasrėnų kaimų savižudžiai, nekrikštai, iš Salanto ištraukti skenduoliai. Seniau vietos gyventojai saugojosi kapinių: nekasė jose duobių, nearė šalia žemės, statė ąžuolinius kryžius. 1985 m. šiaurinė jų dalis nukasta, duobėse buvo rasta žmonių griaučių, kuriuos darbininkai čia pat užkasė. Kapinės buvo Nasrėnų kaimo žemėje, o plečiantis Tintelių kaimui, XIX a. antroje pusėje bei Lietuvos žemės reformos metu didžioji jų teritorijos dalis pateko į šiam kaimui priskiriamą teritoriją. Paskutiniojo gyvenamųjų vietovių ribų patikslinimo metu šiaurinės kapinių dalis taip pat buvusi priskirta Tinteliams.
 
1972 m. kapinės, kaip Tintelių II senkapis, buvo registruotos vietinės reikšmės archeologijos paminklų sąraše (šifras AV-520), iš kurio 1984 m. išbrauktos kaip ne archeologijos objektas. 1997 m. įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro laidojimo vietų sąrašą (registro kodas L563), 2005 m. pripažintos valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, o 2016 m. – regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugoma kultūros vertybe (unikalus kodas 24425), turinčia memorialinį vertingųjų savybių pobūdį. Saugomos teritorijos plotas – 2 400 kv. metrų.
 
Kultūros vertybių registro duomenimis kaimui priskiriamos Tintelių kaimo trečiosios senosios kapinės, vad. Markapiais (seniau – Žydkapiu; unikalus kodas 24226), kurios pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą patenka į vakarinį Nasrėnų kaimo žemių pakraštį. Jas ženklina koplytstulpis, kurį 2006 m. restauravo salantiškis meistras Alioyzas Pocius.
 
Švedkapis patenka į buvusio Tintelių palivarko sodybos teritoriją, esančią tarp Kūlupio ir Salantų–Kartenos (Kretingos) plento. Ji pastatyta XIX a. antroje pusėje (iki 1879 m.), o išlikę jos statiniai 1992 m. buvo registruoti Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre. Tačiau patikslinant registro duomenis, 2012 m. teisinė objekto apsauga buvusi panaikinta.
 
Palivarko sodyba apėmė apie 4,3 ha plotą. Ją sudarė savininkų gyvenamasis namas, kumetynas, svirnas, tvartai, sandėlis, į vakarus nuo kurių, už Kūlupio upelio stovėjo kluonas. Beveik visi pastatai buvo mediniai, tik svirnas ir tvartai – mūriniai. Savininkų gyvenamasis namas buvo stačiakampio plano, vienaukštis, su mansarda. Pastato pamatai buvę akmenų mūro, sienos – gulsčių tašytų rąstų, apkaltos lentomis, stogas – dvišlaitis, dengtas skiedromis. Jį pripažinus avariniu, pastatas buvo nugriautas, o jo vietoje pastatytas naujas gyvenamasis namas.
 
Į šiaurės rytus nuo namo stovėjo svirnas. Jis buvo stačiakampio plano, 16 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi ir 6 m pločio, vienaukštis, akmenų mūro sienomis ir pamatais, su ties vakarinio fasado viduriu įgilintu prieangiu ir prie vakarinės sienos pristatytu mediniu priestatu. Sovietmečiu pastatas buvo perdirbtas: jo pietinėje dalyje įrengtos gyvenamosios patalpos ūkio darbininkų šeimoms apgyvendinti, o šiaurinėje dalyje – gyventojų ūkiniams poreikiams skirtas sandėlis. Pastato perdengimai buvo mediniai. Ties prieangio pakraščiu perdengimo sijas prilaikė mediniai statramsčiai. Stogas buvęs gegninės konstrukcijos, pusvalminis, dengtas skiedromis. Nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio vidurio avarinis pastatas stovėjo nenaudojamas, kol jo griuvėsiai iki 2002 m. buvo nuardyti.
 
Iš palivarko pastatų iki mūsų dienų išliko tik tvartai, stovintys šiaurinėje sodybos dalyje. Pastatas kampinio („L“ raidės) plano, vienaukštis, mūrinis, galiniais fasadais atsuktas į pietus ir vakarus. Sienos natūralių akmenų (riedulių) mūro, vietomis tinkuotos. Perdengimai ir stogo konstrukcija – mediniai. Vidų apšvietė šviesa, krentanti pro nedidelius, horizontalaus stačiakampio pavidalo langus. Pastate buvo laikomi galvijai, o pastogėje – šienas. Patalpoms ventiliuoti buvo įrengti nedideli lentiniai kaminėliai, kylantys virš stogo. Prie pastato pietinėje jo dalyje iš kiemo pusės 1963 m. buvo pristatytas vienaukštis, stačiakampio plano, šlako plytų mūro katilinės priestatas.
 
Nuo Kretingos–Salantų kelio link palivarko savininkų gyvenamojo namo tebeveda tiesus, liepų, kurios seniau buvo karpomos, alėja apsodintas kelias. Į šiaurę nuo jo, tarp sodybos pastatų ir Kretingos–Salantų kelio iki pat senųjų kapinių plytėjo vaismedžių sodas, kurį iš rytų ir šiaurės juosė sodintų eglių eilė ir tarp jų iš dirbamų laukų suvilkti stambūs akmenys. Sovietmečiu vaismedžiai ir eglės buvusios iškirstos ir sukūrentos.
 
Seniau kaime buvo gausu smulkiosios architektūros statinių: kryžių, koplytėlių ir koplytstulpių su šventųjų skulptūromis, saugojusiomis nuo nelaimių ir bėdų valstiečių sodybas bei pro Tintelius keliaujančius keleivius. Iš jų iki mūsų laikų išliko pietiniame kaimo pakraštyje, plento pakelėje stovinčios sodybos kieme stūksantis meniškas koplytstulpis, kurį 1845 m. pastatė buvęs sodybos šeimininkas P. Maksvytis. 1971 m. koplytstulpis buvo įrašytas į vietinės reikšmės dailės paminklų sąrašą (šifras DV-1555), o 1993 m. paskelbtas regioninio reikšmingumo lygmens registriniu kultūros paveldo objektu, turinčiu architektūrinį, dailės ir sakralinį vertingųjų savybių pobūdį.
 
Koplytstulpis medinis, 3,4 m aukščio, su stačiakampe stačiasiene koplytėle kryžminiu stogeliu, virš kurios kraigo kyla profiliuotas bokštelis su kaltiniu ažūriniu ornamentuotu kryželiu. Koplytėlės priekinėje ir šoninėse pusėse yra po įstiklintą nišą, kuriose seniau stovėjo registrinės medinės, polichromuotos Rūpintojėlio (autorius – liaudies meistras Juozapas Grigalauskas, 1842 m.) ir šv. Barboros (nežinomas meistras, XIX a. vid.) skulptūros, kurios sovietmečiu dingo.
 
Rytinė kaimo žemių dalis patenka į valstybės saugoma teritoriją – Salantų regioninį parką.
 
Daugelis kaimo gyventojų verčiasi žemdirbyste. Iš Tintelių kilo Kūlupėnų seniūnė Rita Lubienė, buvęs Kauno siuvimo fabriko „Spalis“ direktorius ir Lietuvos taupomojo banko tarybos pirmininkas, Kauno miesto politinis ir visuomeninis veikėjas, inžinierius elektrikas Steponas Vaičikauskas.
 
Julius KANARSKAS